3 sekmadienis po Velykų
Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Draugai dažnai pasikviečia vienas kitą pasivaikščioti. Ypatingai kada esame kuo nors susirūpinę, tada galime tikėtis gauti šitokį pakvietimą. Gal eidami miško keliu du draugai svarsto skausmus ir nusivylimus patirtus šeimoje arba darbe. Tačiau, galimas daiktas, kad du draugai kalba tik paviršutiniškai, nepalies- dami jų vidinių apsunkinimų gilumos. Nors jų skausmas, įniršimas ir nuoskaudos turi panašumų, bet užbaigus pasivaikščiojimą, jie vis tiek gali patirti dar didesnį vidinį kartumą. Tačiau, galimas daiktas, kad jie iš tikrųjų išklausys ir supras vienas kitą. Taip, kad pasivaikščiojimo pabaigoje, nors jie dar nevisiškai pasiekė jų problemų sprendimą, bet dabar permato, kad gyvenimo skausmų svarba glūdi platesniame gyvavimo paveiksle. Šis paskutinis pašnekesys įvyksta tik tada, kada du draugai yra atviri trečiam jų pokalbio bendrininkui, būtent apmąstymo skaidrinimui ir supratimui.
Šiam sekmadieniui skirtoje Evangelijoje girdime apie Kleopą ir jo kelionės draugą, ir taip pat apie pirmuosius mokinius, kurie ėjo jiems žinomu keliu, link Emauso miestelio. Juodu buvo Jėzaus mirties liudininkai. Šis Jėzus buvo viso Izraelio viltis, kuris buvo tas kuris nuves visuomenę į laisvę ir taiką bei ramybę. Tačiau jis buvo romėnų valdžios nužudytas kaip politinis, nors ir nekaltas asmuo. Neabejotina, kad šių dviejų mokinių svajonė buvo sunaikinta. Tas, kuriuo jie pasitikėjo, tariamai dingo, ir kartu su juo dingo laisvės viltis. Tačiau, staiga, kažkas atsirado ir ėjo su jais, kuris skatino juos matyti virš jų riboto supratimo. Šis, netikėtas jų kelionės bendrininkas, atvėrė jiems nekaltojo mirties prasmę ir vėl jų svajonės buvo iš naujo uždegtos. Tačiau šis pašalietis nebuvo jų atpažintas. Šis matomas ir kviestas svetys buvo jiems apreikštas tik jų vakarienės draugystėje. Duona buvo laužoma ir laiminama. Tas, kuris buvo miręs, - dabar gyvas. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios“(Lk 24, 32).
Jeigu mes rimtai priimame šį Luko Evangelijos pasakojimą, tada mums šiandieną suteikiamas planas, kuris parodo mums kaip švęsti krikščionišką gyvenimą, esanti Velykų žmonėmis. Kleopas ir jo bendramintis, išėjo pasivaikščioti. Jų kelionė reiškė daugiau negu tik fizinė patirtis. Mat jie taip pat keliavo tuo pačiu tikėjimo taku. Jų kelionė prasidėjo skausmų šešėlyje, nusivylimo ir gal aitrumų patirtyje.
Jie kalbėjo tarpusavyje apie visa tai kas įvyko kryžių kalne, o šie prisiminimai slėgė juos, ir jie nematė, ar bent nesuprato, Golgotos tragedijoje jokios prasmės. Todėl jų pokalbis vis kartojosi ir neprivedė prie išeitis. „Tol kol Tas, Kuris Prisikėlė“ nepaaiškino jiems anų įvykių prasmę, nupiešdamas jiems platesnį paveikslą, mirties prasmę, ir tik tada jie pamatė ir suprato šį didesnį paveikslą išgelbėjimo tikėjimo kontekste. Nors jie, dabar savo mintyse visa tai suprato, jie vis dar turėjo matyti šį jų supratimo autorių. Pagaliau duonos laužyme, jie įtikėjo į nukryžiuotąjį ir prisikėlusį Kristų.
Mes krikščionys, kaip ir anie du bendrakeleiviai, turime įstoti į tris tikėjimo pasakojimo ritmus, kuriuos randame šio sekmadienio Evangelijoje.
Pirmiausiai, krikščioniško gyvavimo kelionė nėra garantija kad mūsų kasdieninis gyvenimas atpalaiduos mus nuo tų dulkių ir akmenų, kurie yra sunkiai atskiriami nuo visa to, kas padaro mus žmonėmis. Mūsų gyvenime mes susiduriame su mūsų asmeniška ir šiurkščia visuomenine tikrove, ir žinome, kad tikintiesiems nėra jokios galimybės išvengti vienišumo, nevilties, smurto ir skurdo problemų. Norint, kad Dievo Žodis uždegtų pasaulį, yra būtina kad mes eitume tikėjimo keliu.
Antra, - žengdami tikėjimo keliu, turime bandyti ir suprasti, ar esame pasiruošę keliauti su Viešpačiu ir Jam einant su mumis, su Jo pagalba, mes Jį geriau suprastume. Dažnai krikščionys tvirtina, kad „Jėzus yra ėjikas“. Jėzus vaikščioja su mumis mūsų supratimo trūkumuose, mūsų žaizdose, mūsų aistrose. Krikščionys netikėtai susitiks su gyvenimo kliūtimis, tačiau yra Dievo iškvietimas, kuris skatina mus perleisti mūsų supratimo trūkumus į Kristaus rankas, kuris visuomet yra arti mūsų, kad paguostų ir gydytų.
Pagaliau, turime atsiminti, kas vaikščioja su mumis mūsų kasdieniniame gyvenime. Tačiau šitas Kristus nėra vien tik atsakovas mūsų žmogiškiems klausimams. Šitas Kristus savyje apima giliausius klausimus apie visa tai, ką reiškia būti žmonėmis. Jėzus suglaudžia savyje mūsų mirties baimę, ir kryžiaus atsisakymą bei palikimą, trapų medį mūsų žmogiškos prigimties. Tačiau, kur galime atrasti Prisikėlusio Kristaus buvimą?
Mielos sesės ir mieli broliai: Kaip Kleopas ir jo kelionės draugas, mes rankamės prie stalo ir prisimename. Prisimename kad Dievas ir visos moterys ir visi vyrai susitinka vienas kitą Kristaus įsteigtoje duonoje ir jos formos suteikime. Čia susitinkame ir atrandame patį gyvavimą, - gyvavimą kuris tęsiasi net už mirties ribos. Čia pakartotinai gyvavimą atrandame net trupiniuose, kurie nukrenta ant mūsų padėkos stalo, kurį atrandame net trupiniuose, kurie nukrinta nuo stalo mūsų kasdieniame gyvenime. Taip mes pakartotinai atrandame gyvavimą, kada būdami kaip keliautojai, vaikščiojame kartu su Dievu, kuris Kristuje, vaikščioja su mumis šiame gyvenime, kada pasodinti prie stalo, laužiame duoną patenkinti mūsų alkį. Ir kada šitaip elgiamės „Argi mūsų širdys nebūna užsidegusios“(Lk 24, 32). Aleliuja, amen!