4 Advento sekmadienis
Ketvirtuoju advento sekmadieniu bažnyčia įžengia į paskutinę pasirengimo savaitę, po kurios ji pasitinka tą naktį, kurią „Dievas apšvietė tikrosios šviesos spindesiu.“ Apaštalas Paulius ragina džiaugsmingai laukti ateinančio Viešpaties. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“
Paskutinė advento savaitė daugiau nei kitos būna pilna visokiausių rūpesčių. Žmonės labiau nei bet kada svarsto kaip geriau pasiruošti šventėms, klausinėja: „Ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime?“ Apaštalas mums, mažatikiams, pataria palikti savo rūpesčius nuošalyje. „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.“
Vietoje tų kasdieninių rūpesčių mes esame raginami labiau susikaupti maldai, išsakyti Dievui savo troškimus. Ypač svarbu kiekvieną Advento sekmadienį dalyvauti mišiose, nes būtent pamaldose mes labiausiai pasirengiame Išganytojo sutikimui - apmąstome jau įvykusį, dabartinį ir būsimą jo atėjimą, priimame Altoriaus Sakramentą. Taip pasirengdami Išganytojo atėjimui, mus lanko Dievo ramybė, kuris „sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Svarbiausias adventinio pasirengimo tikslas yra pažinti Kristų ir jo meilę žmogui, nes tik meilės vedamas Dievas sutiko gimti žmogumi. Tai aukščiausia evangelijos išraiška, todėl apaštalas šią žinią Efeziečiams perduoda klūpėdamas maldoje. „Aš klaupiuosi prieš Tėvą, kad [jūs galėtumėte] pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės”, “kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse.” Dievo meilės neįmanoma suvokti protu, nes ji “pranoksta bet kokį žinojimą.” Ją galima pažinti tik Šventosios Dvasios pagalba, kuri pajėgi pripildyti mus “visos Dievo pilnybės.”
Labiausiai ši Dievo meilė tapo apreikšta Mergelei Marijai. Dievas išsirinko ją būti jo motina. Angelas ją pasveikins: „Sveika, [Marija], malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“, o jos giminaitė, Elzbieta, įkvėpta Šventosios Dvasios ištars: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“
Dievas mums save apreiškia per jo žodį ir Šventąją Dvasią, tačiau ypatingais atvejais norėdamas regimai perduoti svarbią žinią, siunčia savo pasiuntinį – angelą. Angelai Kalėdų naktį piemenėliams pranešė apie Išganytojo gimimą Betliejuje ir apsakė kūdikio ženklus. Angelas moterims ir apaštalams paskelbė, kad Kristus prisikėlė. Išsirinkęs Mariją tapti jo Motina, Dievas siuntė angelą pranešti jai šią stulbinančią žinią. Evangelistas Lukas rašo:
„Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: ‚Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!‘ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: ‚Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo‘.“
Išgirdusi šią žinią Marija dar labiau suglumo. „‘Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?‘ Angelas atsakė: ‚Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi‘.“ Angelui tariant šiuos žodžius Dievo Sūnus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo, per Šventąją Dvasią, Marijoje priėmė kūną.
Dievo Sūnus įsikūnijo Mergelėje, kad gimęs žmogumi galėtų atpirkti mus iš nuodėmių. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ Atpirkti nuo vertai užpelnytos ir teisingos Dievo bausmės Jėzus mus galėjo tik pats būdamas šventas, tai yra be įgimtosios nuodėmės, kurią po Adomo nuopuolio savo prigimtyje nešasi kiekvienas žmogus. Todėl jis tapo žmogumi ne įprastu būdu, bet per įsikūnijimą.
Tokiu keliu priėmęs kūną Marijoje Jėzus tapo tobulu mūsų tarpininku tarp žmogaus ir Dievo bei vyriausiuoju kunigu. Jis pasidarė viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Laiške Hebrajams rašoma: „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, ... kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ Mes esame raginami visišku pasitikėjimu artintis prie jo malonės sosto, nes jis yra tikrasis mūsų kunigas ir brolis, galintis atjausti mūsų silpnybes.
Marija tuo metu buvo susižadėjusi su Juozapu ir negyveno kartu. Juozapas, sužinojęs, kad jo sužadėtinė nėščia, galėjo viešai nutraukti sužadėtuves, užtraukdamas Marijai didžiulę nešlovę. Tačiau evangelistas Matas rašo, kad „Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.“
Tuo metu į mūsų išganymo kelią vėl tiesiogiai įsikišo Dievas. Evangelistas toliau liudija:
„Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘.“
Angelas Juozapui aiškiai įvardijo darbą, kurį atliks Dievo Sūnus. „Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Kas yra toji jo tauta? Iki Jėzaus gimimo Dievo tauta buvo vadinamas Izraelis, tačiau Kristui atlikus mūsų atpirkimo darbą, žodis Izraelis įgavo naują prasmę. Po Kristaus prisikėlimo Izraelis reiškia tautą, kurią atpirko mūsų Viešpats Jėzus. Todėl dabar Izraelis yra Bažnyčia ir joje besimeldžiantys visų tautų žmonės. Apreiškimo knyga apie Izraelį kalba kaip apie milžinišką Kristaus atpirktųjų minią, „kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.“
Angelas sutrikusiai Marijai priminė, kad „Dievui nėra nieko neįmanomo.“ Jis nurodė į jos giminaitę Elzbietą, kuri jau būdama garbingo amžiaus neužilgo turėjo susilaukti sūnaus. „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“
Išgirdusi šią žinią Marija skubiai iškeliavo pas Elzbietą į „Judėjos kalnyno miestą.“ Nuėjusi į Zacharijo namus ji pasveikino ją, tardama: „Ramybė su tavimi“. „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.“ Dievo Dvasios įkvėpta ji pranašiškai pavadino Mariją „Viešpaties motina.“ „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“
Marija į Elzbietos žodžius atsakė padėkos giesme. „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“
Šiuos didingus dalykus ir mes vėl minėsime už kelių dienų, pasitikdami „Aukščiausiojo Sūnaus gimimą.“ Žemę tuomet vėl aplankys Kalėdų nakties džiaugsmas, nes Dovydo mieste mums užgimė Išganytojas - Dievo ir Marijos Sūnus. Dar didesnį džiaugsmą tą naktį patyrė dangus, nes dangui nereikia Šventosios Dvasios apreiškimo, kad Jėzuje pažinti Dievo Sūnų. Regėdami Dievą žmoguje angelai savo džiaugsmą išreikš giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Amen.