Šiam sekmadieniui skirta evangelija paliečia trečią pagrindinę Advento temą – Kristaus apsilankymą pas mus asmeniškai. Tai džiaugsminga tema, skelbianti, kad Kristus yra mūsų asmeninis Išganytojas ir Gelbėtojas. Ši adventinė nuotaika atsispindi ir liturgijos įžanginiame priegiesmyje, kuriame apaštalas Paulius skelbia: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ Pakili nuotaika regima ir advento vainike. Jame tarp trijų violetinių žvakių šiandien uždegama džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė. Vis dėlto šis džiaugsmas skiriasi nuo Kalėdinio džiaugsmo, nes Adventas yra prisirengimo ir atgailos laikotarpis.

Evangelijoje šalia Jėzaus Kristaus yra kita svarbiausia naujojo Testamento asmenybė – Jonas Krikštytojas. Jėzus apie jį sako: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją.“ Jis yra tas, kurį išpranašavo pranašas Izaijas: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią.“ Jonas bus tas pasiuntinys, kuris žmonėms praneš, kad Jėzus yra Mesijas ir prirengs „Viešpačiui tobulą tautą.“ Šią Dievo pavestą misiją jis vykdys nuo pat prasidėjimo motinos įsčiose. Kai Marija būdama nėščia aplankys Jono motiną ir ištars pasisveikinimą, Elžbietos įsčiose iš džiaugsmo šoktels kūdikis Jonas. Elžbieta pranašiškai ištars: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“

Suėjus trisdešimčiai metų Jonas pradėjo ruošti žmones sutikti Kristų. Tai jis darė per krikštą, tačiau jo krikštas nebuvo sakramentas, kuriuo mums Kristus padovanoja malonę ir amžino gyvenimo pažadą, bet atgailos krikštas. Jo pagrindinė žinia buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Prie Jordano upės išvydęs Jėzų, Jonas ištars: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ ir pridurs: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“

Adventas, tai laikotarpis, kuriame ir mes, kaip anie užjordanės žmonės ruošiamės pasitikti ateinantį Kristų. Bažnyčia šį laikotarpį skiria tam, kad per Kalėdas minėdami gimusį kūdikį Jėzų mes žinotume, jog jis gimė ne tik šventiesiems apaštalams, bet ir mums asmeniškai. Tai mes galime patirti tik tinkamai prirengę jam savo širdis. Todėl ne tik Jeruzalės gyventojams, bet ir mums šiame laikotarpyje yra skirtas „tyruose šaukiančiojo balsas“: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“

Evangelija perteikia Jėzaus dialogą su Jono mokiniais. Krikštytojas tuo metu buvo kalėjime, į kur buvo įmestas už aštrius žodžius apie valdovo Erodo nuodėmę. Jonas regėjo artėjančią mirtį, todėl norėjo išgirsti Kristaus guodžiantį patvirtinimą, kad jis tinkamai atliko jam pavestą užduotį – išgirsti paties Jėzaus liudijimą, jog jis yra Mesijas. Šį liudijimą Jonas girdėjo Jėzaus krikšto metu, kai dangiškasis Tėvas tarė: „Tu, [Jėzau], mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Prieš mirtį Jonas dar kartą norėjo išgirsti guodžiančius ir pilnus malonės Kristaus žodžius.

Jėzus patvirtino, kad jis tikrai yra Mesijas ir prašė paguosti Joną. “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“ Jėzus nurodė į pranašo Izaijo paskelbtus Mesijo, tai yra Dievo Pateptojo, ženklus: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Evangelijos pateikia gausių liudijimų, kaip Jėzus išpildė šią pranašystę, kurią atskleidė pirmą savo viešos žemiškos tarnystės dieną, kai Nazareto sinagogoje jis ištarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Atidžiau pažvelgę į šiuos Mesijo ženklus pastebėsime, kad tai yra išgydymo ženklai. Taip, jie turi ir gilesnę prasmę, kaip, pavyzdžiui, „mirusiųjų prikėlimas“, tačiau dauguma jų susieti su mūsų kūno negalių – raišumo, aklumo, kurtumo, prislėgtumo arba depresijos, ir raupų išgydymu. Savo šventuoju žodžiu ir rankos prisilietimu išgydęs gausybę ligonių Jėzus mūsų akyse yra Didis Gydytojas.

Minėtos ligos yra palyginti niekas su didžiausia ir mirtina mūsų liga, tai yra nuodėme. Dievo Sūnus priėmė žmogaus kūną tam, kad būtų tuo Dievo Avinėliu, „kuris neša pasaulio nuodėmę.“

Nuodėmė yra mirtina liga. Dėl jos į tobulai sukurtą mūsų kūną įžengė mirtis. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis,“ – liudija apaštalas Paulius, „taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Dėl nuodėmės šioje žemėje mes esame tik trumpą laiką. Dėl jos mūsų kūnas silpnėja ir, galiausia, tampa palaužtas „mirties geluonies.“

Jėzus sutiko paaukoti savo šventą kūną už mūsų nuodėmes. Jis sutiko mirti pasmerktojo mirtimi ant kryžiaus, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Todėl išvardinęs mesijo ženklus pranašas Izaijas prie jų prideda svarbiausią žinią: „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę.“ „Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“

Žinia apie Dievo buvimą, nebūtinai yra geroji žinia. „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“, liudija apaštalas Paulius. Žinia apie Dievą primena aukščiausią teisingumą, skelbiantį, kad Dievas teisingai teis kiekvieną pagal padarytus darbus. Nusidėjėliui amžinybė nėra malonus žodis. Kaltiesiems ji yra baisus išgąstis, skelbiantis amžiną pasmerkimą.

„Bet dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ – sušunka apaštalas Paulius. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo išteisinimą. Kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatauja teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Todėl jei „Atpildas už nuodėmę ­ mirtis,“ sako apaštalas, tai „Dievo malonės dovana ­ amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

Adventas skelbia mūsų širdies takų išlyginimą, kelio Viešpačiui nutiesimą. „Tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta,“ tuomet Didis Gydytojas aplankys ir kiekvieną asmeniškai.

Gydytoją mes kviečiame į namus, kai sergame. Toji liga, paralyžiuojanti mūsų dorą gyvenimą ir tiesos žingsnius yra nuodėmė. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ – sako Jėzus, - dvasiškai „raišiems, akliems, kurtiems, prislėgtiems, ir raupsuotiems.“ Išpažinkime Didžiajam Gydytojui savo ligas, tai yra nuodėmes. Savo mirties ir prisikėlimo pergale Jėzus pasiryžęs nuimti šią mūsų naštą ir padovanoti amžiną išgydymą, kurį apaštalas Paulius įvardija kaip gyvenimą „taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“

Šioje žinioje slypi trečiojo Advento sekmadienio džiaugsmas. Kaip Filipiečius, taip ir mus apaštalas ragina išlikti tvirtais ir pasirengusius sutikti ateinantį Viešpatį. „Mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje.“ „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“ „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.“ Virš visų šių dorybių apaštalas iškelia šventąjį džiaugsmą už visas malones, kurias tikintiesiems padovanojo Jėzus Kristus. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ Amen.