16 vasario, 2014

3 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 20, 1-16a

Šios dienos evangelija skelbia, kad Dangaus Karalystė, tai yra mūsų išganymas, yra Dievo malonės dovana. Su šia evangelija mes įžengiame į “70 dienų laikotarpį”, kuris apima tris sekmadienius iki Gavėnios ir Kristaus kentėjimo laiką. Ji atskleidžia, kodėl Dievas yra toks geras ir maloningas. Dievo malonę mums užtarnavo mūsų Išganytojas Jėzus Kristus savo kentėjimu, mirtimi ir prisikėlimu.

Kristus Dievo karalystę ir jo požiūrį į žmogų perteikia vynuogyno palyginimu. „Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.“ Jis juos samdė pirmą, trečią, šeštą, devintą ir vienuoliktą valandą. Palyginime valandos skaičiuojamos ne pagal mūsų laikrodį, bet pagal dienos pradžią. Pirmoji valanda, tai kai pradeda aušti, tai yra 6 ryto, trečioji – devinta, o vienuoliktoji – 5 vakaro. Vynuogyno savininkas yra Viešpats, o turgaus aikštė – pasaulis. Dievas į savo vynuogyną mus kviečia per bažnyčią savo Evangelija. Jo žodis ir su juo dvelkianti Šventoji Dvasia pasodina mumyse tikėjimą. Kai mes įtikime į Dievą mes tampame tais vynuogyno darbininkais – tarnaujame Dievui gerais darbais, kurie pasireiškia meile Dievui ir artimui. Bažnyčioje Dievas mums kas sekmadienį dovanoja malonę, kurią gauname per Absoliucijos žodį ir per Kristaus kūną ir kraują Altoriaus Sakramente.

Į vynuogyną – Dievo karalystę - Dievas ne visus pašaukia vienodu laiku. Vieni gimė krikščioniškose šeimose ir nuo vaikystės lankė bažnyčią, tikėjo į Dievą, prisidėjo prie jo karalystės darbu ir aukomis. Kiti neturėjo jokio ryšio su Dievu, kol kažkas atsitiko jų gyvenime, kad jie įtikėjo. Dievas juos pašaukė savo žodžiu. Jie išgirdo apie Dievo apsireiškimą ir malonę Kristuje, nes “kaip jie įtikės be skelbėjo” – klausia apaštalas Povilas.

Vynuogyno savininkas su darbininkais iš anksto suderėjo dėl atlyginimo. Tikslų atlyginimą jis sutarė sudėjo tik su pirmaisiais – po denarą dienai. Vėliau pasamdytiesiems sakė: “kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu.” Jis neįvardijo tikslaus atlyginimo, bet vertins jų darbą ir užmokės “kas bus teisinga.”

Pasibaigus dienai jis išmokėjo atlyginimą, bet pasielgė kiek neįprastai. Ūkvedžiui jis paliepė pradėti nuo paskutinių. Pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Pasamdytieji pirmąją valandą regėjo vynuogyno savininko dosnumą, nes dirbusiems vieną valandą jis išmokėjo dienos atlygį. Neabejotinai jie tikėjosi, kad gaus daugiau.

Kaip toliau klostėsi situacija pacituosiu paties Viešpaties žodžius: “Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.’”

Šiame pasaulyje mūsų gyvenimą ir veiklą apibrėžia įstatymas. Jis reguliuoja ir darbinius santykius. Daugiau ir ilgiau dirbdami mes tikimės daugiau ir gauti. Malonė čia yra labai retas reiškinys. Nenuostabu, kad pirmieji darbininkai nustebo, kad jie tegavo po denarą, nors “nešė dienos kaitrą ir naštą.” Kažin ar mes būtume elgęsi kitaip. Tačiau kalbėdamas apie išganymą, apie Dievo karalystę, Kristus praneša, jog ten viską apibrėžia ir reguliuoja ne įstatymas, bet Dievo malonė. Ten visa nugali Dievo gerumas.

Šią malonę Kristus paaiškina šeimininko atsakymu vienam iš pirmųjų darbininkų. Tam, kuris labiausiai šnairavo, murmėjo ir rodė nepasitenkinimą, vynuogyno savininkas atsakė: “‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’”

Dievas mums išmoka, “kas bus teisinga.” Ir tai „kas teisinga“ apima denarą – amžinąjį gyvenimą. Iš tiesų tie darbininkai buvo neverti denaro, tačiau Dievas teisingumą vertina savo malonės požiūriu. Jeigu Dievas išmokėtų teisingai pagal mūsų nuodėmes, mes visi po mirties eitume į amžinąjį pasmerkimą, tačiau net jei tik vieną valandą tetarnavome Dievui, jei įtikėjome į jį gyvenimo pabaigoje ir atėjome į jo vynuogyną - bažnyčią, Dievas iš savo malonės padovanoja amžiną gyvenimą. Ir tai dėka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristus, nes savo mirtimi jis mums atvėrė dangaus vartus. Tik dėka Kristaus mirties ir prisikėlimo, tik dėka vynuogyno savininko Sūnaus ir jo atlikto darbo mūsų išganymui, Dievas tai kas teisinga vertina ne pagal mūsų darbus, bet malonės požiūriu. “Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.”

Dauguma krikščionių save priskiria prie pirmųjų. Jie buvo pakrikštyti kūdikiais, jie nuo mažumos lankė bažnyčią. Jie dirbo pilną darbo dieną ir kantriai nešė jos „kaitros naštą.“ Kai kurie iš jų susiduria su pagunda apie save manyti geriau, lyg vertesniais nei kiti, arba susiduria su požiūriu, kad Dievo karalystė užsidirbama darbais. Gerus darbus darantį krikščionį gali aplankyti pagunda pagalvoti: “Kodėl aš turiu daryti gerus darbus, jei kažkas be jų ar tik valandą dirbęs, vis tiek gaus amžiną gyvenimą? Kam tada iš viso reikalingi geri darbai?” Tokios pagundos mintys aplankė tuo pirmuosius, kurie savyje kėlė klausimą: “Kam mums tada iš viso dirbti?” “Tie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis.” Tad palyginimas tam tikra prasme kalba ir apie regimą Bažnyčią žemėje, Bažnyčią plačiąja prasme, kokią ją regime akimis. Vis dėlto, nepaisant to kada atėjome į Viešpaties vynuogyną, džiaukimės ir dėkokime Dievui, kad jis mus, tikinčiuosius, išgano iš malonės per Kristų, o ne dėka mūsų nuopelnų. Jei prie Kristaus darbo išganymui būtų reikalingi ir mūsų nuopelnai, tuomet mes nebūtume tikri, ar tikrai jau viską padarėme amžinam gyvenimui.

Kristus atsako, kad Dievas niekam nėra ką nors skolingas. Kiekvienam jis išmoka “kas teisinga.” Jis atmeta “malonės matematiką” – jo malonė yra ne dangaus bankas, iš kurio vienam jis moka daugiau, kitam mažiau, atsižvelgiant į darbus. Dievo malonė, tai jo maloningas požiūris į tikintį žmogų dėka Išganytojo Jėzaus Kristaus. Dievas tokiu žvilgsniu žvelgia į kiekvieną tikintį. Šią malonę mums perduoda pats Jėzus Kristus šiandien savo žodžiu ir Altoriaus Sakramentu, nes per Kristų mes gauname nuodėmių atleidimą, o kur jų atleidimas, ten gyvybė ir išganymas. Ši Evangelija praneša, kad Dievas yra geras ir, kalbant palyginimo žodžiais, jis yra geras “net tam paskutiniam.” Todėl žinant Dievo malonę ir gerumą darbo dienos pabaigoje krikščionis neturėtų murmėti “dėl to paskutinio,” bet verčiau ištarti: “‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’” Amen.