"Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai,“ rašo apaštalas Paulius laiške Efeziečiams. Jis kalba apie šventėjimo kelią ir tarnavimą Dievui, sakydamas, kad „tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas“ (1Tes.4,3).

Apie Viešpaties sekimą kalba ir girdėtoji Evangelija. Tiesiogine prasme, joje liudijama apie žmones, kurie norėjo sekti Jėzų. Du iš jų šį troškimą išreiškė patys garsiai, o vieną pašaukė pats Jėzus, tardamas: „Sek paskui mene.“ Vis dėlto, nė vienas iš šių trijų vyrų dėl žemiškų kliūčių netapo Dievo sekėju.

Skaitydami evangeliją mes pastebime, kad Jėzų nuolatos sekdavo žmonės. Naudodamas dieviškas galias jis gydydavo ligonis ir apsėstuosius, todėl žmonės dažnai sekė jį vedami vidinių poreikių. „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ – prašė jo moteris kanaanietė. „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ – atokiai stovėdami maldavo dešimt raupsuotųjų. Kartais žmonės jį sekė siekdami materialios naudos. Prie Tiberiados ežero Jėzus padaugino duoną, kuria pasotino penkis tūkstančius vyrų. Jam nusiyrus į kitą ežero krantą, minia atsekė jį. Jėzus jiems pasakė: „Jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ Sekimas Kristumi neturi nieko bendro su materialia nauda, pasaulio turtais, ar komfortu. Tam pirmajam vyrui, kuris prisiekinėjo, “[Viešpatie,] aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!” Jėzus atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

Kiti du vyrai, atrodo, nuoširdžiai norėjo sekti Kristų, tačiau jie tą sekimą atidėjo dėl vidinių aplinkybių. Kitaip tariant, jie lyg būtų sakę, „mes seksime tave, bet ne dabar iš karto, o kai išmuš tam skirta valanda.“ Abu jie pavartojo žodį „pirmiau“, sakydami, „pirmiau mes tą ir tą atliksime, ir tada seksime tavimi.“ Jie netapo Kristaus mokiniais. “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.”

Ką reiškia sekti Kristų? Kaip tapti Kristaus mokiniu?

Kristus į tai atsako Mato Evangelijos paskutiniame perskyrime, apaštalams paliepdamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Jėzaus mokinys yra krikštytas žmogus, kuris laikosi visko, ką jam yra paliepęs Jėzus. Kūdikystėje pakrikštytas žmogus Kristaus mokiniu tampa po konfirmacijos, kai jis išmoksta krikščioniško katekizmo ir laikosi jame išdėstyto Viešpaties mokymo.

Pagrindinis Kristaus paliepimas mokiniui yra vengti nuodėmių. Turtingam jaunuoliui, kuris kartą jo paklausė, „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus atsakė: "Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas, kuris sąmoningai peržengia įsakymus, neturėtų vadintis Jėzaus mokiniu, net jeigu jis ir yra pakrikštytas. Minėtas jaunuolis vykdė įsakymus. „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Tada Jėzus jam pasiūlė prakilnesnį kelią – tapti jo mokiniu, panašiu į dvyliką apaštalų. „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Jaunuolis netapo jo sekėju. Evangelistas Matas liudija: „Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.“

Apie sekimą Kristumi mus moko apaštalas Paulius. Laiške Efeziečiams jis rašo: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai.“ Apaštalas šiose eilutėse kalba apie šventėjimo kelią, kurį po Krikšto turi žengti Dievo malonės išteisintas žmogus. Lygindamas su tuo, kas jie buvo iki Krikšto ir kuo jie tapo po "atgimimo iš vandens ir Dvasios," jis ragina juos gyventi Dievo sekėjų gyvenimą. „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai.“

Apaštalas pirmiausia pasako, kas yra tikrai nedera Dievo sekėjams. „Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka.“

Žodžiais „visoks netyrumas“ apaštalas pirmiausia turi mintyje seksualinį netyrumą, kuris įvairiausiose formose reiškėsi pagoniškame pasaulyje. Krikščionys tuomet buvo nedidelė, nelegali bendruomenė, apsupta pagonių ir jų nuodėmių. Apaštalas Kristaus bažnyčiai Efeze sako: „Nebūkite jų bendrai! ... ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti.“

Apaštalas tvirtina, kad netyrumo ir godumo užvaldytas žmogus neturėtų savęs vadintis krikščionimi, nes jis tapo stabmeldžiu, kurio pagrindinis tikslas yra ne tarnavimas Dievui, o malonumų paieška. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.“ Netyrumas yra susietas su kūniškomis aistromis, bet ir godumas yra aistra. Tai didžiulis noras turėti turtų, gėrybių ir kitų dalykų žymiai daugiau nei reikia ir visa tai pasilaikyti vien tik sau. Tai gobšumas - nenumaldomas troškimas, nepasotinama aistra kaupti turtus, nesiekiant jų dalies panaudoti gailestingumo tikslams, aukojimui. Gobšumo pavyzdys Biblijoje yra tas turtuolis, kuris „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo“, prie kurio rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs vargšas Lozorius, kuris negavo net trupinių nuo turtuolio stalo.

Todėl Kristaus sekėjams nedera „netyrumas ar godulystė.“ Tokie dalykai „tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems“. Apaštalas taip pat pamini tuščius plepalus, „už kuriuos Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus.“

Sekti Kristų, tai gyventi padėkos Dievui gyvenimą, kuris išreiškimas dvasiniu tarnavimu. „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“

Krikščioniui savyje dažnai trūksta jėgų uoliai sekti Kristų. Viešpats tai žino, todėl per malonės priemones jis pasiruošęs suteikti jam pagalbą. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu.“ Šios atgaivos kiekvienam jis suteikia Altoriaus Sakramente, kuriame jis krikščionį aplanko savo kūnu ir krauju ir jame pasilieka. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame.“ Mes turime dažnai eiti prie Švenčiausio Sakramento, net jei ir jaučiamės neverti, nes Kristus šį Sakramentą įsteigė ne šventiesiems, o nevertiesiems. Pasilikdamas mumyse per Eucharistijos elementus jis padeda mums sekti jo pėdomis, eiti tuo į gyvenimą vedančiu siauruoju keliu.

Tokiu būdu ragindamas mus žengti šventėjimo keliu, apaštalas pirmiausia nurodo į Kristų. „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Apaštalas prabrėžia meilę, kuria turi vadovautis Kristaus bendruomenė. Tik jos vedamas Kristus sutiko mirti už nuodėmingą žmogų, kad iš malonės suteiktų jam stiprybės sekti jo pėdomis ir galiausia pravestų pro tuos ankštuosius vartus, vedančius į gyvenimą. Amen.