2015-03-01

2 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Mk 12, 1-12

Palyginimas apie „piktuosius ūkininkus“ skirtas apmąstymui Gavėnios laikotarpyje, nes juo Kristus atskleidžia būsimus savo kentėjimus ir mirtį, taip pat jo kryžiaus vaisius. Jame jis pavadina save akmeniu, kurį neišmintingi statytojai atmes, tačiau Viešpaties valia šis akmuo taps kertiniu akmeniu, ant kurio Dievas pastatys savo Bažnyčią.

Šiuo palyginimu Kristus atskleidžia piktybišką nuodėmės prigimtį. Neužtvėrus nuodėmei kelio, iš mažesnės ji visuomet perauga į didesnę. Kiekvienas nuteistasis papasakotų, kad pradžioje jo nuodėmės buvo nedidelės. Dar vaikas būdamas jis netinkamai pasielgė ar padarė ką nors neleistino. Deja, nebuvo šalia žmogaus, kuris jam paaiškintų, kad to negalima daryti, jog tai nuodėmė – 10 Dievo įstatymų peržengimas. Po to sekė didesnė ir dar didesnė nuodėmė, kol galiausiai jis pateko į teisiamųjų suolą. Nėra nekaltos nuodėmės, toleruojama ji perauga į dar didesnę.

Tie vynuogyną išsinuomoję ūkininkai atsisakė mokėti nuomos vaisių dalį. Pradžioje siųstus vynuogyno savininko atstovus jie iškoneveikdavo ir apstumdydavo. Pamatę savininko geraširdingumą, kurį jie palaikė neryžtingumu, jo pasiuntinius jie sumušdavo, o dar vieną sužeidė į galvą. Galiausiai jie ėmė regzti planus, kaip pasisavinti vynuogyną. Išvydę savininko sūnų jie svarstė: „Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.“

Šie piktieji ūkininkai yra nuodėmės simbolis. Jie parodo, kaip toji gali apraizgyti žmogaus sielą, kad pastarasis pradeda nesidrovėti žmonių ir nebebijoti Dievo. Nuodėmė užkietina jo širdį, atima iš jo tikėjimą į Dievą, ir tokiu būdu nutiesia kelią į dar didesnes ir baisesnes nuodėmes.

Vynuogynas, kaip liudija Pranašas Izaijas, yra „Izraelio namai“. Kai pasaulis po tvano nustojo tikėti į gyvąjį Dievą ir pradėjo išpažinti įvairiausias pagoniškas animistines-magines religijas, kuriose Dievo kūriniai paverčiami dievu (tai yra Dievas iškeičiamas į stabą), Dievas pašaukė Abraomą. Pastarasis sulaužė ir sunaikino visus turėtus stabus ir ėmė išpažinti neregimąjį Dievą. Viešpats pažadėjo jam tautą, per kurią pasaulin ateis Mesijas. Mozė, išvedęs Izraelį iš Egipto nelaisvės, vadino šią tautą "kietasprande tauta". Ji dažnai atpuldavo nuo Dievo. Dievas klausė per pranašas Izaiją: „Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?“ Viešpats gailestingai žvelgė į savo vaikus ir siuntė pranašus, kurie turėjo įspėti juos už nuodėmes, tačiau vienus jie sumušdavo, o kitus nužudydavo. Tarp nužudytų pranašų buvo ir pranašas Izaijas, kuris pranešė savo tautai, kad jai negrįžus pas Dievą ir nenustojus daryti nuodėmių, Dievo malonė ir kantrybė baigsis, ir jis atiduos juos į babiloniečių rankas. Galiausia taip ir įvyko. 70 metų Izraelis praleido Babilono tremtyje.

Laikui suėjus Dievas siuntė savo Sūnų. Dievo Sūnus per Šventąją Dvasią įsikūnijo Mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi. Evangelistas Jonas liudija, kad jis „buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ Jis skelbė Dievo malonės Evangeliją, tačiau fariziejai ir kiti žydų dvasininkai vaikščiojo jam iš paskos ir klausė: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti“ ir rezgė planus, kaip jį nužudyti. Palyginime jie buvo tie piktieji ūkininkai, kurie, kaip liudija Evangelistas Markus, „suko galvą, kaip jį suimti, tačiau [kol kas] bijojo minios." Markus priduria, kad jie „suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas.“

Palyginimu Kristus parodo, kad ateis valanda, kai jo atžvilgiu jie ištars: „Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį.“ Jėzus tuo nurodo į jo suėmimą Didįjį Penktadienį ir nukryžiavimą. Jis sako, kad kaip tas vynuogyno savininko sūnus, jis bus "nužudytas ir išmestas už vynuogyno". Iš tiesų, Didįjį Penktadienį jis mirs už Jeruzalės esančiame Golgotos kalne, kaip koks paskutinis nusikaltėlis bus išmestas iš vynuogyno ir prikaltas prie kryžiaus.

Palyginimu Kristus praneša žydų tautos seniūnams, kad Dievas atiduos vynuogyną kitiems. Jis atskleidžia, kad tas akmuo, kurį neišmintingi statytojai išmetė, taps kertiniu akmeniu. Savo nekalta mirtimi ir šlovingu prisikėlimu Jėzus užtarnaus išganymą ne vienai paskirai tautai, o visiems žmonėms. Dievas „atiduos vynuogyną kitiems,“ tai yra jis taps visų tautų dalimi. Po prisikėlimo Kristus apaštalams palieps eiti į pagonių tautas ir skelbti evangeliją bei krikštyti visų tautų žmones. Kas įtikės į Gyvąjį Dievą per Jėzų Kristų ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas.

Tautų apaštalas Paulius, kuris kažkada prisidėjo prie tų fariziejų, kurie siekė išrauti krikščionišką tikėjimą iš jo tautos brolių ir seserų, liudija apie šį kertinį akmenį Efeziečiams. Šiame pagonių mieste jis paskelbė Dievo malonę, kurią ant kryžiaus užtarnavo Jėzus Kristus. Dalis Efezo miesto pagonių įtikėjo, pasikrikštijo ir tapo krikščionimis. Ši, kol kas nedidelė krikščionių bendruomenė, tapo Dievo vynuogyno dalimi. Per Krikštą ir bendrą tikėjimą jie tapo Dievo namiškiais, tikėjimo broliais ir seserimis. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų.“ Jie tapo tais gyvaisiais akmenimis, Kristaus Bažnyčia, pastatyta ant kertinio akmens, Dievo Sūnaus, kurią jis pats ir toliau stiprina ir lanko Žodžiu bei Sakramentu. Ant jo, mūsų Išganytojo, „darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“

Šis Kristaus palyginimas iš tiesų yra turtingas savo turiniu ir pamokymais. Jis nurodo į Didįjį Penktadienį, į vynuogyno savininko sūnaus mirtį, todėl Kristus šia evangelija ragina mus apmąstyti jo kentėjimus bei mirtį ir naudą mūsų išganymui. Įvardindamas save kertiniu akmeniu jis kartu nurodo į jo būsimą prisikėlimą ir Evangelijos paskelbimą visoms tautoms. Jis praneša apie krikščionių Bažnyčią žemėje, kurią Sekminių dieną Šventoji Dvasia pastatys iš gyvųjų akmenų, ant kertinio akmens Jėzaus Kristaus. Ir mus Šventoji Dvasia per Evangeliją ir Krikštą pašaukė į šį vynuogyną, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė. Katekizmas moko, kad „šiame krikščionių surinkime ji man ir visiems tikintiesiems kasdien maloniai atleidžia nuodėmes ir Paskutiniojo teismo dieną mane su visais mirusiais prikels ir man, bei visiems Kristų tikintiems, duos amžinąjį gyvenimą. Tai tikriausia tiesa.“ Amen.