2014-12-14

3 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Mt 11, 2-10

Trečiasis Advento sekmadienis nukreipia mūsų žvilgsnius į Joną Krikštytoją, apie kurį Evangelistas Matas pasakė: „[tai] tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Ši evangelija skirta skaitymui prieš pat Kalėdas, nes ir mus Krikštytojas ragina ruošti savo širdis Viešpačiui, kad atėjus Kalėdoms mes pasidžiaugtume ne tik gražiomis šventės tradicijomis, bet ypač maloninga angelo žinia, jog Dievas priėmė žmogaus kūną vardan tavęs ir yra tavo Išganytojas.

Ši evangelija ragina mus apmąstyti Jėzaus prigimtį. Ji prasideda Jono Krikštytojo klausimu: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Jonas nori, kad Jėzus pats paliudytų, kad jis tikrai yra Kristus, „Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turėjo ateiti į šį pasaulį.“

Jonas šį klausimą kėlė sudėtingose aplinkybėse. Jis buvo kalėjime. Jis ten pateko ne dėl kriminalinių nusikaltimų, o dėl jo išsakytos kritikos Galilėjos valdytojui Erodui, arba kaip sako evangelistas Matas, „dėl Erodiados, [jo] brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias darė.“ „Nevalia tau gyventi su brolio žmona,“ – sakė jam Jonas.

Dar jam negimus Dievas Joną paskyrė būti pranašu, kuris ruoš žmones Kristaus sutikimui. Visas gyvenimas buvo susietas su šia misija. „Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti.“ Jonas gimė pusę metų iki Kristaus ir prieš Jėzui pradedant skelbti evangeliją, jis pradėjo krikštyti žmones atgailos krikštu. „Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane... Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia...“ Išvydęs po 40 dienų gundymo iš dykumos išeinantį Jėzų, Jonas ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Šventosios Dvasios įkvėptas jis skelbė Jėzaus dieviškumą. „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“

Būdamas kalėjime Jonas apmąstė savo gyvenimo kelią. Jis turbūt jautė artėjančią mirtį, o tokią valandą žmogus apmąsto kas buvo svarbiausia jo gyvenime savo gyvenimą, savo darbus, ryšį su Dievu, prašo nuodėmių atleidimo. Jonas teisingai skelbė Jėzų esantį Kristų, bet prieš mirtį norėjo iš paties Jėzaus gauti patvirtinimą, todėl pasiuntė pas jį savo mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums dar laukti kito?“

Iš tiesų Jonas skelbė Kristų, tačiau kokį? Jis skelbė tuomet žydų tautoje vyravusį mokymą apie Kristų teisėją. Tauta laukė Mesijo, kuris lyg žemiškasis valdovas teis žmones pagal jų darbus ir baus nusidėjėlius. Jonas skelbė: „Jo rankoje ­ vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ Kristaus atėjimą jis siejo su neatgailaujančius aplankysiančia rūstybe. „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“

Šėtono gundymus dykumoje išlaikęs Jėzus savo misiją pradėjo nuo jo gimtojo miesto Nazareto. Įėjęs į sinagogą jis atvertė pranašo Izaijo knygą, bet perskaitė ne rūstybę skelbiančius žodžius, o šiuos: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Jis padėjo knygos ritinį ir ištarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Skirtingai, nei manė Jonas, Jėzus atėjo skelbti ne teismo, bet „Viešpaties malonės metų“, ir ši Dievo malonė apsireikš ne tik išvardintais gydymo ženklais, bet labiausiai jo laisvanoriška mirtimi ant kryžiaus, kuria jis nusidėjėliui atvers dangaus vartus.

Būdamas kalėjime Jonas pastebėjo šį skirtumą. Jėzus buvo visiškai nepanašus į „artėjančią Dievo rūstybę.“ Priešingai, jis nebaudė nusidėjėlių, bet juos kvietė pas save. Įtikėję ir atgailavę jie tapdavo jo sekėjais.

Užduodamas tokį klausimą Jonas neneigė Jėzų esantį Kristų. Pastebėjęs minėtą skirtumą, jis tik norėjo išgirsti paties Jėzaus patvirtinimą, kad „jis tikrai yra tas, kuris turi ateiti.“ Žinoma, jei Jėzus tai paneigtų, tuomet jo tauta lauktų kito, bet jei Jėzus paliudys save esantį Kristų, Jonas priims šią žinią atvira širdimi ir sutiks, kad Mesijas - tai ne artėjanti Dievo rūstybė, bet žmones aplankiusi Dievo malonė. Jis sutiks su tuo, ką vėliau apie Jėzų pasakys evangelistas Jonas. „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“

Jėzus atsakė Jonui kitaip, nei moteriškei samarietei, kuriai prisiminus, jog turi ateiti Mesijas, ištarė: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Jonui jis nurodė į savo dieviškumo ženklus. “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“

Jėzus paliudijo save esantį Kristų Mesijo ženklais, kuriuos buvo išpranašavęs pranašo Izaijas. Tai ne teismą, bet „gerąją naujieną“ ir išgelbėjimą nešantis Mesijas. Vėliau jis pasakys: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Ne Dievas pamerkia žmogų, bet pats žmogus netikėdamas pasmerkia save. „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“ Todėl savo atsakyme Jono mokiniams Jėzus pridūrė: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.”

Savo gyvenimu Jonas ruošė Jėzui kelią. Jis teisingai paliudijo jį esantį Dievo Sūnų. Jis pirmasis pasakė: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ Šventosios Dvasios įkvėptas jis įvardijo Jėzų esantį Dievo Avinėliu, nurodydamas apie jo būsimą pasiaukojimą pasaulio nuodėmių atpirkimui. Jonas paliudijo, kad Jėzaus įsteigtas Krikštas bus „Dvasios Krikštas“, galingesnis nei Jono, bet atgimimas per vandenį ir Šventąją Dvasią. Jis liudijo, kad Jėzus yra Dievo siųstas (Jn.3,34). Dabar, jau kalėjime būdamas, iš paties Jėzaus gavo atsakymą, kad jo liudijimas ir visas jo gyvenimo kelias buvo teisingas.

Jono mokiniams nuėjus Jėzus išsakė savo nuomonę apie Joną. Jis jį įvardijo pagarbiais žodžiais. Tai ne vėjo linguojama nendrė, bet tvirto pasiryžimo žmogus, nebijojęs išsakyti Erodui visas piktadarybes. Tai pasaulio ir jo tuštybių bei nuodėmių išsigynęs žmogus. „Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys antai gyvena karaliaus rūmuose.“ Jis buvo pranašas ir vis dėlto daugiau nei pranašas. „Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašas! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.“

Evangelija mums praneša, kad Jėzus yra Kristus ir kad „kito mums laukti nebereikia“. Krikštytojas ir mus ragina tiesti kelią Viešpačiui į savo širdis. Tai mes darome „nurinkdami akmenis, nukasdami kalvas“, tai yra išpažindami nuodėmes, šalindami iš jų apmaudą, pavydą, visa, kas jas užkietina ir trukdo Viešpaties apsilankymui. Jį mes tiesiame Sakramentu, priimdami į žemiškus Eucharistijos elementus ant altoriaus atėjusį Kristų – ne Dievo rūstybę, o „išganingąją Dievo malonę, kuri pasirodė visiems žmonėms“ (Tit.2,11). Amen.