2014-12-07

2 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 21,25-33

Antrasis Advento sekmadienis primena būsimą Viešpaties atėjimą ir jo apsilankymo ženklus. Krikščioniui tai nėra nauja žinia, nes jo būsimą atėjimą kiekvieną sekmadienį jis išpažįsta tikėjimo išpažinime “Tikiu ... į Jėzų Kristų.., kuris įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.”

“Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.” Šie ženklai nebūtinai žmogų ištiks kada nors ateityje. Jie visuomet yra šalia mūsų. Kiekviena žmonijos karta patiria žemės drebėjimų, potvynių, žaibų ir kitų negandų. Kiekvienas iš mūsų bent kelis jų esame regėję ar dar regėsime savo gyvenime. Jie mums liudija kūrinijos trapumą, mūsų pačių laikinumą, o taip pat būsimą susitikimą su Viešpačiu mūsų mirties valandą arba laiko pabaigoje, kai jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Šį gyvenimo trapumą ir būsimą susitikimą su Viešpačiu ragina mus prisiminti Tolminkiemio kunigas K. Donelaitis, Metuose žmogaus amžių lygindamas su laukų gėle.

Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms."

Šiais žodžiais poetas ir mus ragina atsakingai gyventi Dievo akivaizdoje.

Laiko pabaigos ženklai turi nukreipti mūsų žvilgsnius į Viešpatį. Kaip ta žvaigždė Kristui užgimus buvo skirta trims išminčiams, taip šie ženklai yra skirti mums. Jie ragina vienam Dievui atiduoti garbę ir primena pirmąjį Dievo įsakymą, kurį Katekizmas paaiškina taip: “Mes turime visų labiausia bijotis Dievo, jį mylėti ir juo pasitikėti.”

Pranešdamas apie būsimą regimą atėjimą, Kristus kartu primena, kad jis nuolatos pasilieka šalia mūsų. “Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”. Šiandien jis yra su mumis per Šventąją Dvasią ir sakramentiškai. Su juo mes susitinkame kiekvieną sekmadienį bažnyčioje. Nors jis yra paslėptas nuo mūsų akių, tačiau jis yra jo skelbiamame žodyje, šventojo Krikšto sakramente, absoliucijos žodyje ir pašventintoje Eucharistijos duonoje ir taurėje.

Apie savo atėjimą Viešpats sako: “Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą.” Kristus ragina mus pažinti laiko ženklus ir ruoštis, kad toji diena neužkluptų netikėtai. Jis primena, kad laiko pabaigoje žmonių širdys bus atšalusios ir nutolusios nuo Dievo. Kartą jis paklausė apaštalų: “Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Kaip Nojaus dienomis, dauguma žmonių tuomet rūpinsis tik žemiškais dalykais, visiškai pamiršdami dangiškuosius ir sielos išganymą. Tolminkiemio kunigas šiuos laiko pabaigos ženklus lygina su tikėjimo atšalimu ir nedorybių išplitimu:

Taip ant svieto jau, kaip mums Švents praneša Raštas,
Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.
Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,
Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,
Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins
Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų,
Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.

Kristus ragina nepasiduoti pasaulio pagundoms bet išlikti kantriais tikėjime. Ir šventas Jokūbas laiške Bažnyčiai sako: “Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.” Kaip tam ūkininkai kaip ir mums reikia išlaikyti šio gyvenimo išbandymus, audringas ir lietingas dienas, žinant, kad už jų slypi diena, skirtinga nuo visų kitų, - Viešpaties atėjimo diena. Tai teismo diena, kurioje jis surinks savuosius į jo karalystę. “Dangus ir žemė praeis,” – sako Viešpats, “bet mano žodžiai nepraeis.”

Kristus nepraneša kada ateis ši diena. Jis tik pažadėjo ateiti ir pakviesti pas save visus tikinčiuosius. Vieniems ši diena bus jų pačių mirties diena, kiti jį išvys dar gyvendami šiame pasaulyje. Galbūt mūsų mirtingi kūnai jo atėjimo metu jau ilsėsis žemėje, o sielos bus kartu su Viešpačiu. Užmigusiųjų atžvilgiu apaštalas Paulius guodžia tikinčiuosius, sakydamas: “jei mes tikime, kad Kristus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir užmigusiuosius atves kartu su juo. Ir nuo tada mes visuomet būsime su Viešpačiu.”

Išpažindami šį tikėjimą prašykime Viešpatį, kad jis pats paruoštų mūsų širdis jo atėjimui, kad tą dieną mes būtume atrasti parsiruošę, jog būtume kaip tas išmintingas ūkininkas, kuris laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas. Tuomet tą šlovingą laiko pabaigos dieną, iš Dievo malonės, ir mes būsime tarp tų, kurie išvydę Viešpatį galės atsitiesti ir džiaugsmingai pakelti savo galvas, žinodami, kad atėjo jų išgelbėjimo valanda, nes už juos miręs ir priskėlęs Išganytojas pagaliau atėjo. Amen.