Šio sekmadienio evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius į amžinybę, kuri prasidės Kristaus antruoju atėjimu ir paskutinio teismo diena. Evangelija apie paskutiniojo teismo dieną kalba simboliais. Ji praneša apie „avių atskyrimą nuo ožių“ ir perteikia pokalbį tarp teisėjo ir teisiamųjų.

Viešpats praneša, kad paskutiniojo teismo diena neabejotinai ateis ir ji išsipildys tada, „kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje“. Teisėjas bus antrasis Šventosios Trejybės asmuo, kuris save vadina Žmogaus Sūnumi, nes būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, jis yra tobulas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jo pirmasis atėjimas, gimimas Betliejuje, buvo beveik nepastebėtas, tačiau jo antrasis atėjimas bus pilnas šlovės. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.“

„Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės“ ir jis atkirs teisiuosius nuo netikėjusių. Šiame pasaulyje tikintieji ir Dievo išsižadėję žmonės gyvena toje pačioje visuomenėje - mieste ar kaime, net toje pačioje šeimoje. Išoriškai ne visuomet įmanoma atskirti vienus nuo kitų, nes tik Dievas ištiria žmogaus širdį. Tačiau tą dieną Viešpats „perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“. Teisieji nebus palikti nusidėjėlių minioje, ir nusidėjėlio nebus tarp šventųjų. Kiekvienas eis ten, kur nurodys jam teisėjas. Teisiesiems Kristus skirs garbingą vietą savo dešinėje, neteisieji bus pastatyti kairėje. Tuomet išnyks visi skirtumai, išskyrus vieną – bus didžiulis skirtumas tarp šventųjų ir tų, kurie liko surakinti savo nuodėmėse, tarp palaimintų ir pasmerktų.

Teisiuosius Kristus vadina „palaimintais.“ „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Jie yra palaiminti, nes Kristus juos atpirko nuo įstatymo prakeikimo. Jie yra šventi ne patys iš savęs, bet dėka Kristaus. Šventieji žemėje save vadino ne šventaisiais, bet nusidėjėliais, tačiau jie tikėjo į Dievą ir jam tarnavo. Žemėje jie dažnai priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą, kuriame pats Kristus savo krauju nuplaudavo jų nuodėmes ir vėl padovanodavo savo teisumą. Jie darė gerus darbus Dievo garbei ir artimo labui. Žemėje jie kantriai nešė savo kryžių, todėl danguje Kristus jiems padovanos pergalės vainiką. Jie paveldės dar nuo pasaulio sukūrimo jiems paruoštą karalystę.

Dievo karalystė buvo paruošta dar nuo pasaulio sukūrimo. Kristus sako, kad į ją patenkama „paveldėjimo“ keliu – ji skirta Dievo vaikams. Dėl įgimtosios nuodėmės žmonės patys iš savęs nėra Dievo vaikai. Tokiais jie tampa per įvaikinimą, per įsūnijimą ar įdukrinimą, Šventame Krikšte. „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.“ „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai,“ – sako apaštalas Paulius. „Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ Teisiesiems Kristus ištars: „Paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Kristus išvardins jų gerus darbus, savęs užsigynimą, meilę artimui. Teisieji liks nustebę. Žemėje savo gerų darbų jie nesureikšmindavo, o gal jų net nepastebėdavo, todėl Dievo dešinės šlovėje jie jų neprisimins. „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Jiems bus atsakyta: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Geri teisiųjų darbai bus prisiminti danguje. Jie bus visi prisiminti, net ir tie nereikšmingi, kada trokštančiam jie davė stiklinę vandens.

Nuosprendis bus paskelbtas ir neteisiesiems. Jie bus nukreipti po baudžiančia kairiąja Dievo ranka. „Pasitraukite nuo manęs“ – ištars jis jiems.

Kaip apibūdinti pragarą, tą „verksmo ir dantų griežimo vietą“? Tai vieta, kurią Dievas apleidęs. Šioje vietoje nėra tiesos ir gėrio, bet vien tik melas, klasta, apgaulė. Kristus sako, kad tai vieta, kurią Dievas prirengė šėtonui ir jo angelams. Angelai yra bekūnės, sukurtos nemirtingos būtybės, todėl nuo jo atpuolusius angelus, šėtoną ir jo tarnus, Dievas nustūmė į vietą, kurią jis paliko jų valiai. Tai „prakeikta vieta“, todėl Dievas į kairėje esančiuosius kreipiasi „prakeiktieji“. „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams.“ Jie žemėje atpuolė nuo Dievo, atmetė jo Žodį ir Sakramentą, ėjo nedorųjų keliu, todėl po mirties jie, kaip ištarė anas turtuolis Abraomui, „pateko į šią kančių vietą“ šėtono ir jo angelų valdžioje.

Bet teisieji eis į amžinąjį gyvenimą. Jie paveldės karalystę ir amžiną dangaus džiaugsmą.

Dangus yra džiaugsmas, todėl vokiečių poetas Simonas Dachas į jį kreipiasi žodžiais: „O gražus dangau, tėviške gerųjų.“ Ten yra šventųjų bendrystė. Šios bendrystės atspindys žemėje yra mūsų susitikimas prie Altoriaus Sakramento, kur mus aplanko Kristus, tačiau tikroji šventųjų bendrystė bus su Kristumi danguje ir ji tęsis amžinai. Ji pilnai atsivers tą dieną „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai“, kai tikintiesiems jis ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Toks bus teisiųjų amžinasis gyvenimas. Dievas bus kartu „ir jie bus jo tauta“. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“

Šį būsimą dangaus džiaugsmą vokiečių poetas Johanas Georgas Albinas apibūdina giesmės žodžiais:

„Ten tikra mūsų linksmybė,
Sielų ten daug tūkstančių,
Gavusios dangaus grožybę
Dievui gieda su džiaugsmu
Su kilniausiais serafimais
Ir galingais cherubinais:
„Šventas, šventas, šventas mūs
Viešpats Dievas prakilnus!“
Amen.