Diena, kurioje tas paralyžuotas žmogus buvo atneštas pas Jėzų, tapo jam svarbiausia gyvenimo diena. Susirgęs šia liga jis visam laikui paliko gyvenimo planus ir siekius. Dar daugiau, jis buvo visiško bejėgiškumo būsenoje, nebegalėjo pats vaikščioti ir priklausė tik nuo kitų pagalbos. Jėzus jį išgydė atleisdamas jam nuodėmes. Po atleidimo žodžio jis atsistojo, pasiėmė į rankas savo patalą ir sugrįžo į namus.

Tie keturi vyrai yra gailestingumo pavyzdys. Jie parodė jam geraširdingumą juo pasirūpindami ir atnešdami jį pas Jėzų. Dievas ragina ir mus būti gailestingais, o išdidiesiems ir kietos širdies žmonės jis primena, kad vieną dieną juos pačius gali aplankyti bėda ir tuomet jie priklausys tik nuo kitų pagalbos.

Evangelistas sako, kad šiuose vyruose Jėzus pastebėjo tikrą ir tvirtą tikėjimą. Iš tiesų, jeigu jie būtų netikėję, pamatę tuos namus pilnus žmonių ir negalėdami įeiti į vidų, jie būtų grįžę atgal. Bet tie vyrai praplėšė namo stogą ir nuleido ligonį pas Jėzų. Jėzus aukštai įvertino jų tikėjimą.

Tikėjimui kartais iš tiesų reikia įveikti daug kliūčių, tarp kurių ne paskutinė yra protas, sakantis, kad tai, ko žmogus prašo iš Dievo, yra neįmanoma. Tačiau tikras tikėjimas įveikia kliūtis ir net jei protas ir logika prieštarautų, krikščionis vis tiek kreipiasi į Dievą malda ir prašo jo malonės.

Jėzaus atsakas į jų tikėjimą ragina mus melstis už kitus žmones. Regėdamas jų tikėjimą ir girdėdamas jų maldą už tą sergantįjį, jis išpildė jų prašymą. Panašiai buvo ir su šimtininku, kuris parodė tvirtą tikėjimą. Jis meldė pagalbos artimui žmogui, sakydamas: „Tu tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“ Jėzus įvertina tokį tikėjimą.

„Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” Kažin ar tai buvo žodžiai, kurių laukė šie vyrai. Gal būt jie norėjo, kad Jėzus uždėtų ant jo ranką ir pagydytų, bet Jėzus jam paskelbė nuodėmių atleidimą.

Mūsų kūno senėjimas, ligos, ir mirtis yra nuopuolio – pirmosios nuodėmės rezultatas, nors ligų atžvilgiu mes lengvabūdiškai nesakome ir nesakysime, kad kiekvienos ligos priežastis yra nuodėmė. Apaštalas Paulius Romiečiams kalba apie įgimtąją nuodėmę kaip mirtingumo priežastį: “Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.” Prigimtoji nuodėmė yra žmogaus kūne nuo pat gimimo ir jos pasekmė yra ne tik konkrečios mūsų daromos nuodėmės, bet ir mūsų nusigręžimas nuo Dievo bei jo žodžio. Didžiausia ir baisiausia jos pasekmė yra tikėjimo Dievu praradimas, nes tada žmogus visam laikui pasilieka surakintas savo nuodėmėse ir pasmerkia save amžinai pražūčiai.

Tam tikra prasme tas paralyžuotas žmogus gali būti laikomas mūsų dvasinės būsenos simboliu. Mes esame panašūs į jį dvasine prasme, nes išganymo atžvilgiu, mes patys sau padėti negalime. Mes turime būti atnešti pas Kristų, kuris mums turi paskelbti nuodėmių atleidimą.

Ir iš tiesų, pas Kristų mes buvome atnešti Švento Krikšto dieną. Tą valandą, kai ant mūsų buvo užpiltas Krikšto vanduo, Jėzus atleido mūsų nuodėmes ir atgimdė iš naujo. Krikšte mes tapome jo kūno – bažnyčios nariais, į kurią jis mus pasiuntė daryti gerus darbus. Jis ir toliau bažnyčioje atleidžia mūsų nuodėmes per jo tarnų tariamą Absoliucijos žodį ir per jo švenčiausią kūną ir kraują, kurį jis atidavė ir praliejo mūsų nuodėmių atleidimui. Bažnyčioje jis nuima nuo mūsų visą pasmerkimą, dvasinį paralyžių ir, kaip tą buvusį bejėgį žmogų, išsiunčia į pasaulį daryti Dievui patinkančius gerus gailestingumo darbus.

„Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” Kambaryje buvo keletas rašto aiškintojų. “Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” Iš tiesų, niekas negali mums atleisti nuodėmių, kaip tik vienas Dievas, tačiau Kristaus yra Dievas ir Žmogus viename asmenyje, ir jis turi galią atleisti nuodėmes. Vardan mūsų atpirkimo Dievo Sūnus priėmė kūną ir savo krauju bei nekalta mirtimi sutaikė mus su Dievu bei užtarnavo amžiną gyvenimą. Jėzus jau ne kartą darbais buvo parodęs savo dieviškumo ženklus, tačiau tie Rašto aiškintojai vis dar netikėjo. Todėl, kad jie žinotų “Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam, - sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”

Žodis “Sūnau,” kurį jis ištarė tam žmogui, rodo, kad Dievas yra su mumis ligose. Netgi paralyžuotą žmogų Jėzus vadina sūnumi ar dukra, kas liudija, kad Dievas netgi ligoje mums yra maloningas ir elgiasi su mumis, tikinčiaisiais, kaip su savo vaikais. Iš tiesų, per Krikštą mes buvome įsūnyti ir tapome Dievo vaikais.

Evangelija ragina mus įžvelgti pozityvų požymį mūsų ligose, išbandymuose, ir kitokiose bėdose, nes tos mus ragina grįžti pas Dievą. “Tu mano pagalba ir išgelbėjimas; nedelsk, mano Dieve!” – kreipiasi į Viešpatį nelaimių suspaustas psalmistas. Kai mes gyvename patogų, aprūpintą gyvenimą, mes labiau žvilgsnį nukreipiame į save, manydami, kad palaima – mūsų rankų darbas. Tikinčiojo žmogaus požiūrį išsako psalmistas: “Keliu akis į kalnus, iš kur ateis man pagalba? Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę.” Šis paralyžuotas žmogus yra mūsų sugrįžimo pas Dievą simbolis. Nepatyręs tokios bėdos kažin ar jis pats būtų ieškojęs Jėzaus, todėl ir mes matykime ne vien tik tamsias spalvas mūsų išbandymų metu.

Grįžimas pas Dievą prasideda nuodėmių atleidimu. Jį Dievo tarnai bažnyčioje skelbia Kristaus vietoje ir jo vardu. Atleidimas yra skelbiamas žodžiu, nes Kristus tarė: “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” Šią atleidimo galią jis perdavė apaštalams ir per juos visiems ordinuotiems tarnams, sakydamas: “Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos.” Mes turime neabejoti nuodėmių atleidimo žodžiu ir jį priimti kaip tikrą, nes šią galią ordinuotiems tarnams suteikė Kristus. Jei mes tuo abejosime, tuomet net jei atleidimą paskelbtų angelas iš dangas, jis neatneš naudos.

Tad ši evangelija liudija apie Dievo malonės dovanas, iš kurių didžiausia yra nuodėmių atleidimas. Ji skelbia Dievo gerumą ir praneša, kad Viešpats yra su mumis mūsų ligose, bėdose ir kituose išbandymuose. Šį Dievo gailestingumą mes regime paralyžuotojo išgydyme, tačiau dar labiau šią amžinąją meilę mes regime pažvelgę į Kristaus kūną ant kryžiaus, kur jis mirė vardan mūsų, mūsų nuodėmių atleidimo čia, žemėje, ir išgydymo nuo viso dvasinio sugedimo, kad mes būtume jam tinkami ir su juo gyventume tiek čia, laikinai, tiek ten, amžinai. Amen.