Šilutės senosios evangelikų-liuteronų kapinės – tai vertinga Šilutės miesto architektūrinio, istorinio, kultūrinio palikimo dalis. Surasti istorinių žinių apie šį objektą – užduotis ne iš lengvųjų. Mat jų išliko palyginti mažai. Nors archyvų duomenys apie šias kapines yra labai fragmentiški, o informacijos galėję suteikti kapaviečių paminklai su metrikomis, deja, buvo apgadinti. Tačiau atsirado pavienių entuziastų, kuriems pamario krašto istorijos pažinimas yra ne tik hobis.
Įgyvendinta svajonė
Prieš kelias dienas savo socialinio tinko paskyroje Kęstutis Zdanevičius informavo sekėjus apie pabaigtą vieną iš projektų. Dauguma jo projektų susiję su Mažosios Lietuvos kapaviečių tvarkyba, apleistų kapų ir paminklų atkūrimu. Kęstučiui betvarkant apleistus kapus Šilutės sonosiose kapinėse gimė idėja atkurti kelis metalinius kryžius. Besidarbuojant šia linkme atsirado ir kita svajonė – autentiška keraminė lentelė,
„Svajojau, kad Šilutės senosios kapinės turėtų bent vieną keraminę lentelę, kurios buvo išdaužytos“, – sakė K. Zdanevičius. Neatsitiktinai pasirinko čia palaidoto Verdainės bažnyčios kunigo šeimos kapavietę. Jo nuomone, ši kapavietė labai svarbi Šilutei, todėl norėjo sutvarkyti ją deramai.
Pirmiausia buvo pagamintas kryžius, kurio originalas kažkada buvo nulaužtas ir pavogtas. Tačiau vienas K. Zdanevičius nebūtų pajėgus tokiam darbui. Tad pasitelkė būrį bendraminčių, norinčių prisidėti prie kilnaus darbo. Ir dabar K. Zdanevičius taria nuoširdžius padėkos žodžius Valdui Miliauskui, Ramunei Paškevičienei, Evelinai Rimkutei, Aušrai Sungailaitei, Linai Skripkauskaitei, Lilly Puidokait, Artūrui Valaičiui. Dėkingas ir tiems, kurie padėjo tvarkyti kapavietę – Dovydui ir jo draugams. Didelis ačiū keramikams Laimai Stankutei ir Remigijui Juciui, Lijanai Galvosaitei Gatelienei ir Inesai Bukantienei už pagalbą gaminant keraminę lentelę. Atskirus padėkos žodžius jis taria Renatai Čėsnaitei Čėsnienei, Audriui Benkunskui, Stanislovui Momenui, Daliai Kiseliūnaitei ir Kęstučiui Pulokui. Visų šių žmonių dėka, kapinėse naujai atgimė kryžius su būdingu užrašu ant keraminės lentelės.
Verdainės kunigo istorija
Verdainės bažnyčios kunigas, kurio šeima ilsisi Šilutės senosiose kapinėse, David Jonathan Naugardt gimė 1778 m. rugsėjo 11 dieną Pilupėnuose, kunigo šeimoje. Pilupėnai (dabar Nevskojė) – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje, Nesterovo rajone. D. J. Naugardt 1800 metų balandžio 16 dieną imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete. Imatrikuliacija iš lotynų kalbos [lot. immatriculo – įrašau į sąrašą] reiškia įrašymą į universiteto studentų sąrašą – matrikulą. Po studijų universitete D. J. Naugardt pirmoji darbo vieta buvo Darkiemyje. Darkiemis (dabar – Oziorskas) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietrytinėje dalyje, prie sienos su Lenkija, Oziorsko rajono ir Oziorsko miesto gyvenvietės centras. Čia jis ėjo parapinės mokyklos precentoriaus (lot. praecentor – dainavedys) pareigas. Precentorius privalėjo vesti giesmę bažnyčioje, išmokyti vaikus atmintinai sakyti bent 3 katekizmo dalis, pamokyti juos skaityti, rašyti, skaičiuoti. Miestų parapinėse mokyklose precentorius dar mokė laisvųjų menų ir lotynų kalbos. Be darbo mokykloje, precentorius privalėjo padėti dvasininkams – nesant kunigo, susirinkusiems žmonėms skaityti ir aiškinti Bibliją, pakrikštyti kūdikį, palaidoti mirusįjį. Nuo 1808 m. D. J. Naugardt ėjo tas pačias pareigos Verdainėje. O nuo 1813 m. liepos paskirtas Lenkviečių kunigu. Po penkerių metų, nuo 1918 metų balandžio ketvirtosios, jis grįžo į Verdainę dirbti kunigu. Mirė D. J. Naugardt Verdainėje 1831 m. liepos 26 dieną ir buvo palaidotas Verdainės parapijos, dabar Šilutės senosiose, kapinėse.
Bažnyčia buvo paversta fabriku
Deja, istorinė Verdainės bažnyčia neišliko. Štai keletas faktų apie svarbius įvykius, kurie susiję su šia bažnyčia, iš kultūros paveldo registro. Pirmoji medinė bažnyčia Verdainėje pastatyta laikotarpyje nuo 1541 iki 1565 m. Antroji bažnyčia pastatoma arba senoji renovuojama 1588 m. 1697 m. Prūsijos karalius Frydrichas įsako pastatyti Verdainėje naują mūrinę bažnyčią, kuri, įvairių šaltinių teigimu, šalia senosios, jai sudegus, pastatoma apie 1717 m. Kiek vėliau, 1746 m., ji suremontuota. Per septynerių metų karą (1756-1763) Rusijos kariuomenė sudegina bažnytinius pastatus, apiplėšia ir pačią bažnyčią. Naujoji ir paskutinė Verdainės bažnyčia pastatyta toje pat vietoje, tik kiek didesnė, 1847 m. 1950 m. bažnyčia uždaryta ir paversta fabriku, kuris 1961 m. sudegė. Po gaisro viršutinė bažnyčios sienų dalis nugriauta, ant išlikusių kai kurių pamatų ir sienų fragmentų pastatyti nauji ar rekonstruoti seni fabriko pastatai.
Ir dar ilgai keičiantis kartoms bus gydomos bolševizmo buldozerio padarytos žaizdos šiam kraštui. Tad tik atskirų praeities puoselėtojų ir istorijos mylėtojų dėka ateities kartoms išliks atminimas apie krašto istoriją ir jo žmones.