Tai pasakojimas apie liuteronų instituciją „Emmaus“ Šarkėje, įkurtą kunigo Makso (Max) von Bordeliaus ir jo žmonos Irmgard iniciatyva. Jų pastangomis dvaras, turėjęs ilgą ir kartais skaudžią atmintį, iki 1928 m. tapo trikalbe (vokiečių–latvių–lietuvių) prieglauda seneliams ir našlaičiams.
Tarpukario Žemaitija pateikia įspūdingą religinio socialinio darbo atvejį daugiatautėje aplinkoje. 1920-aisiais Skuode gyveno apie 4000 žmonių; vokiečių buvo tik apie penkiasdešimt. Žydai sudarė didžiausią grupę ir pirmosiomis valstybingumo metais dominavo prekyboje, tuo tarpu lietuviai buvo daugiausia susitelkę kaimo vietovėse. Tačiau tikslaus vokiečių liuteronų skaičiaus nustatyti sudėtinga. Dauguma kunigų Lietuvoje buvo vokiečiai, be to, buvo ir parapijų, sudarytų vien iš vokiškai kalbančių narių. Lietuvos liuteronai daugiausia gyveno pusmėnulio formos regione – nuo Kretingos šiaurėje iki Jurbarko pietų centrinėje Lietuvos dalyje, tuo tarpu šiauriniuose Lietuvos regionuose liuteronai buvo daugiausia latvių kilmės. Ši pastaba, kad šiauriausiuose Lietuvos regionuose dominavo latviai, kelia tam tikrų sunkumų vertinant vokiečių liuteronų bendruomenės dydį. Nors vokiečių skaičius vertinamas tarp 50 ir 88, kai kurie vokiečiai skundėsi pastebėję augančią tendenciją tarp latvių po santuokos priimti vokiškas pavardes – tiek dėl prestižo, tiek pasinaudojant aukšta vokiečių reputacija, susiformavusia Lietuvoje. Kiek tame tiesos – reikalautų tolesnių tyrimų.
Nepaisant bendro vokiečių liuteronų skaičiaus bei jų sąsajų su latvių konsistorija, kurios santykiai daugiausia buvo taikūs ir bendradarbiaujantys, jie vis tiek buvo mažuma didžiulės katalikų ir žydų gyventojų daugumos, gyvenusios Skuodo krašte. Šiame demografiniame fone liuteronų gyvenimas buvo tačiau instituciškai kūrybingas. Kaip prisimena liuteronų kunigas Maksas von Bordelijus, tarp lietuvių dar nebuvo įsigalėję griežti, atskiriantys nacionalizmai; Vokiečiams ir latviams Skuode religinė lyderystė buvo svarbiausia vietinio aktyvumo organizavimo institucija.
Skuodo liuteronų parapijos kunigas
Maksas fon Bordelius (1886–1964)
Šis vietinis aktyvumas smarkiai išaugo atvykus iš Latvijos vokiečiui kunigui Maksui von Bordelijui. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Latvijoje ir tarp vokiečių bendruomenės, Maxas von Bordelius buvo labai aktyvi istorinė asmenybė. Jis priklausė studentų korporacijai „Das Corps Curonia Goettingensis“ – dvikovas praktikuojanti studentų bendrija prie Georgo Augusto universiteto Getingene. Jei remtumėmės Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma archyvine medžiaga, rastume prieštaringų teiginių, kas paskatino Bordelių atvykti į Lietuvą. Vienas įdomus šaltinis tvirtina, kad Bordelius migravo į Lietuvą po to, kai vietiniai latviai jį išvijo dėl aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių kariuomene, padedant areštuoti latvius. Kad ir kaip ten būtų, šie kaltinimai nacionalizmu persekiojo Bordelių ir turėjo rimtų pasekmių jo ir liuteronų veiklai Skuode vėliau.
Skuodo liuteronų bažnyčia (Heimatgruß, 1963 m.)
Kaip tuo metu rašė vokiečių spauda,, atkeliavius Bordelijui į lietuvą „bažnyčiai ir bendruomenei prasidėjo nauja pavasario diena“. Daugelį metų bevaikis,priėmė bendruomenės vaikus į savo namus: iš pradžių du ar tris, vėliau – visą mokyklą su atskiru bendrabučiu. Kunigas iš prašytų ir aukotų pinigų sugebėjo nusipirkti nedidelį namelį, pamažu jį išplėsti, kuris tapo ir mokykla, ir namais daugiau nei keturiasdešimčiai vaikų. Nors šio pranešimo tema yra liuteronų Šarkės dvaras, svarbu paminėti ir šios mokyklos įkūrimą, nes ji glaudžiai siejosi su „Emmaus“ senelių ir našlaičių prieglauda.
Vokiečių mokykla Skuode, įsteigta Makso von Bordeliaus.
(Archiv für Diakonie und Entwicklung, Berlin – CA Stat Slg 2072)
Dabar pereisime prie Šarkės dvaro istorijos ir jo raidos iki jo įsigijimo vokiečių bendruomenės. Šarkės dokumentuota raida prasideda nuo karališkos dovanos ir įdomios ilgos vietinės atminties istorijos. Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras padovanojo Šarkę (Skuodo apskritis) ir Damę (Liepojos apskritis) Georgui (Jurgiui) Roenne. XVIII a. pradžioje baronas Karlas Ernstas Roenne, per santuoką su Bilevičių gimine, konsolidavo valdas, tapdamas stambiu Žemaitijos žemvaldžiu. XIX a. Šarkė atiteko Kolesnikovui; kuria vėliau caro valdžia konfiskavo už pagalbą sukilėliams. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šarkės dvaro savininku įvardijamas generolas Korolkovas. Per karą dvare, likusiame be savininko ir valdytojo, pradėjo šeimininkauti okupacinės kariuomenės Skuodo komendantas Ruchwartas, kuris tikėjosi, Vokietijai laimėjus karą, jį pasiskirti sau.
„Emmaus“ vaikų namai buvusiame Šarkės dvare (Heimatgruß 1961 m.)
Vis dėlto archyvai tėra vienas registras; kitas yra žodinė istorija, ir turime įdomų fragmentą iš lietuvių laikraščio Čikagoje „Katalikas“, kuriame Šarkės dvaras apibūdinamas pagal senų žmonių prisiminimus
„Tas Šarkės dvaras kitąsyk buvo labai pagarsėjęs; dar ir šiandien, sutikęs kokį sukumpusį drebantį senutį, jei bent iš kalbos priminsi Šarkės dvarą, greit pamatysi senuką braukiant rankove per išsyk apsirasojusias akis. Aiškiai matyti, kokia tai buvusi anų laikų priespauda, kad ir tas garsusis kančių ir žaizdų gydytojas — laikas, sunaikinęs, galima sakyti, į šapą žmogaus kūną, vienok neįstengė išnaikinti iš vaidentuvės tų perkentėtųjų kančių atminimo. Nenuostabu, kad tas dvaras paliko tokią nelemtą atmintį: čia iš amžių sodiečiai vergai buvo didžiausiai skaudžiami. Šiurpuliai ima, beklausant žmonių pasakojimų apie įvairias baisenybes.“
Su šia glausta Šarkės dvaro apžvalga pereiname į tarpukario metus ir dvaro perdavimą liuteronų bendruomenei. Kaip ir didžioji Lietuvos dalis, liuteronų aplinka labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą ir jo padarinius, o vėliau ieškojo paramos atsigauti po karo nuniokojimo ir vėlesnių kovų dėl nepriklausomybės. Šarkės dvaro atveju svarbiausias liudijimas yra jau minėto Makso von Bordeliaus, kuris vėliau paskelbė pasakojimą „Heimatgruß“. Šis metraštis išsaugojo itin gausią vokiečių gyvenimo Lietuvoje kroniką, įskaitant liuteronų bendruomenę Skuode. Esu dėkingas Tarptautinei Vokiečių iš Lietuvos asociacijai už suteiktą prieigą prie aukštos kokybės skaitmeninių kopijų.
„Emmaus“ vaikai pasiruošę išvykon (Archiv für Diakonie und Entwicklung, Berlin)
Tarp šių tomų 1961 m. numeryje išspausdintas straipsnis, paprastai pavadintas „Emmaus“, kuriame senelių ir našlaičių prieglaudos steigėjas Maksas von Bordelijus rekonstruoja Šarkės įsigijimą ir vėlesnę institucinę veiklą. Šiandien tai tebėra išsamiausias prieglaudos ankstyvosios istorijos pasakojimas. Įvykių versija klostosi taip.
Netrukus po karo Nacionalinės liuteronų tarybos (JAV) profesorius Morehead’as lankėsi nuniokotose vietovėse, tarp jų ir Lietuvoje, ir suteikė Evangelikų liuteronų bažnyčiai 5000 dolerių parapijų skausmui palengvinti – lėšoss buvo skirtoss institucijai steigti, pageidautina kaimiškoje aplinkoje. Kunigas Katterfeldas (dirbęs Kaune 1921–1927), kartu su kunigu Eckart‘u, įkūrė Evangelikų liuteronų misijos draugiją Lietuvoje ir nesėkmingai mėgino įsigyti vieną iš likusių dvarų.
Tuo pačiu metu ponia Newedomskaja – Rusijos generolo Korolkovo, Šarkės dvaro savininko dukra, tuomet dar turėjusi apie 80 hektarų – siekė šį dvarą kaip tik ir parduoti. 1928 m. sausio pradžioje, grįždamas iš Telšių filijos bažnyčios, Bordelijus nusprendė, kad Misijos draugija turėtų įsigyti būtent šį dvarą. Jis kreipėsi į ponią Newedomskają ir gavo jos sutikimą. Toliau sekė spartūs žingsniai. Per mėnesį jis gavo trijų vyresniųjų Evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvoje kunigų (būtent vokiečių, latvių ir lietuvių parapijų) pritarimą ir 1928 m. vasario 2 d. Misijos draugijos generaliniame susirinkime pristatė savo pasiūlymą. Buvo pritarta pirkimui, o Bordelijus gavo visišką įgaliojimą.
Vasario 8 d. sutartis buvo sudaryta su ponia Newedomskaja, ir buvo pervesta apie 60 000 litų. Taip Šarkė perėjo liuteronų nuosavybėn. 1928 m. rugsėjo 16 d. dvaras buvo pašventintas kaip Vidinės misijos institucija „Emmaus“. Kaip paaiškina Bordelijus, pavadinimas žymėjo programinę kryptį: Prisikėlusiojo dvasia, kuri apsireiškė mokiniams Emauso kelyje, turėjo įkvėpti visą veiklą.
Emmaus buvo sumanyta kaip prieglobstis ir namai vienišiems seneliams, vieta, kur galima rūpintis našlaičiais ir paruošti juos savarankiškam gyvenimui, bei institucija, atvira visų trijų tautybių evangelikams liuteronams – vokiečiams, latviams ir lietuviams. Nors tuo metu latviai sudarė didesnę Lietuvos liuteronų dalį nei vokiečiai, Emmaus gyventojai buvo daugiausia vokiečiai, o vaikai – visi vokiečiai. Tačiau, kaip prisiminė Maksas von Bordelijus, net ir įsigijus dvarą, institucija buvo toli gražu ne ant kojų: „visos įrangos, tiek negyvos, tiek gyvosios, dar trūko, o pastatų būklė buvo išties apgailėtina.“ Kaip rašo pats Bordelijus
„Šiuo metu turime 16 gyventojų iš visų trijų tautybių, įskaitant 6 našlaičius; kiti daugiausia yra seni ir ligoti žmonės. Žinoma, mes negalime jų priimti visiškai nemokamai — tai dar kartą reikia aiškiai pasakyti. Kiekvienas, matęs, kaip mūsų gyventojai gyvena ir kaip jais rūpinamasi Emmaus, turi pripažinti, kad minėta suma yra net ne perpus pakankama. Mielos parapijos, pripažinkite tai — Emmaus iš tiesų teikia paguodą ir gydymą, o dabar matykite tai ir kaip savo pareigą remti šį gerą darbą. Juk pačios parapijos pirmiausia turėtų būti „labdaros įstaigos“! Mums malonu matyti, kad šios atsakomybės požymiai jau pradeda įsišaknyti kai kuriose vietose. Mums trūksta kapitalo — ypač daugiau pieninių galvijų įsigijimui, bet taip pat mašinoms ir dirbtinėms trąšoms.
Šiuo metu du papildomi vokiški pirminiai šaltiniai pasirodo taip pat esą neįkainojami. Pirmasis – „Vokiečių kalendorius Lietuvai“, kurio 1930 m. numeryje pateikiamas Emmaus aprašymas, skirtas sutelkti finansinę paramą iš vokiečių bendruomenės Lietuvoje ir užsienyje. Antrasis – paties Bordeliaus parengtas laikraštėlis „Sveikinimai iš Emauso“ (Gruß aus Emmaus). Nors tarp 1931 ir 1938 m. pasirodė keli numeriai, turime tik 1933 m. leidinį, skirtą institucijos penktosioms metinėms. Būtent „Sveikinimai iš Emauso“ neabejotinai pateikia daugiausia detalių apie senelių ir našlaičių prieglaudos būklę ir raidą. Toliau šiuos du šaltinius naudosime kaip gaires įvertinti prieglaudos būklę, atsiskleidžiančią tarpukario dokumentuose, ir sugretinti Bordeliaus prisiminimus su to meto liudijimais.
„Emmaus“ vaikai (Archiv für Diakonie und Entwicklung, Berlin)
Bordelijus, nepaisant daugybės trūkumų, galėjo patvirtinti vieną dalyką: našlaičiai Emmaus‘e gyveno gerai. Juos gerai maitino ir su meile prižiūrėjo prižiūrėtoja; jie galėjo laisvai žaisti parke, o šiltomis vasaros dienomis — Luobos upėje. Po parengiamojo mokymo namuose jie gavo tvirtą išsilavinimą vokiečių mokykloje Skuode ir deramą auklėjimą tenykščiuose. Kaip rašo Bordelijus:
„Antrajame pastate, kuriame anksčiau gyveno dvaro prižiūrėtojas ir darbininkai, dabar įsikūrusi institucijos administracija ir vaikų namai. Vaikų namai šią vasarą buvo visiškai perstatyti — galiu net pasakyti, pagal mūsų sąlygas, jie dabar yra „modernūs“. Juos sudaro didelė valgymo ir žaidimų salė bei du miegamieji: vienas berniukams, kitas mergaitėms. Kambariai šviesūs ir saulėti. Vietai taupyti į sieną tarp dviejų miegamųjų įmūryta didelė sieninė krosnis. Greta valgymo/žaidimų salės yra auklės kambarys ir ligonių kambarys. Visos lovos pagamintos vienodu stiliumi ir skoningu būdu nudažytos. Dabar turime vietos 20 vaikų. Prie vaikų kambarių esantis koridorius erdvus ir gerai apšviestas, o mūsų didžiausias noras — užbaigti vaikų namų modernizaciją įrengiant tinkamą maudymosi ir skalbimo vietą, taip pat klozetą su nuleidžiamu vandeniu. Tačiau deja — labai deja — mums vis dar trūksta lėšų.
Tačiau pasakojimai apie senelius liudijo daugybę skausmų. Senelių priežiūra buvo nuolat lydima sunkumų. Dažnai atvykdavo iš apgailėtinų sąlygų; jų negalima buvo atmesti, tačiau dažnai buvo neįmanoma gauti įmokų iš jų parapijų. Pratinti tokius žmones prie tvarkos — o visų pirma prie švaros — pasirodė be galo sunku. Dar blogiau, kad į Emmaus‘a nuolat buvo siunčiami asmenys, kurie visai nepriklausė senelių namams, o slaugos įstaigai ar prieglaudai bepročiams. Mat Emmaus buvo laikoma ne vien senelių ir našlaičių prieglauda, bet ir Vidinės misijos institucija Lietuvoje, įpareigota priimti tuos, kurių kiti negalėjo ar nenorėjo laikyti namuose. Jų priežiūrai būtų reikėję daugiau darbuotojų ir išteklių. Kad nei viename name nebuvo elektros šviesos ar vandentiekio — juolab centrinio šildymo —, dar labiau apsunkino globą. Tarpukario pirminis šaltinis „Sveikinimai iš Emaus‘o“ patvirtina šį vaizdą. Kaip rašo naujas dvaro prižiūrėtojas Šteineris:
„Emmaus dabar gyvuoja jau penkerius metus. Ūkį prižiūriu trejus iš jų. Prieš maždaug metus man taip pat buvo patikėta vadovauti ir pačiai įstaigai. Per šį laiką padvigubinau galvijų skaičių, penkis kartus padidinau kiaulių skaičių, o derlių pavyko pagerinti tiek, kiek buvo įmanoma – be jokių dirbtinių trąšų. Laimei, šiemet turėjome visai neblogą derlių.
Tačiau Šarkei kasdien reikia maitinti gyventojus, vaikus, darbuotojus ir darbininkus (iš viso apie 55 žmones). Kas belieka parduoti? O tai, ką galima parduoti, superkama už itin žemas kainas. Pridėkite dar senelius ir vaikus, už kuriuos negauname jokio apmokėjimo, taip pat nuolatines išlaidas – kalviui, malūnui, mokesčiams, atlyginimams – ir nieko nelieka nei ganyklų ir laukų gerinimui, nei naujai technikai įsigyti ar remontams ūkyje.
Padėkite mums – nebūkite abejingi. Nesakykite: „Ką gali reikšti mano keli centai?“ Ne – patikėkite, kiekvienas jūsų centas mums svarbus. „Kai daugybė mažų upelių susijungia, atsiranda upė. Kiekvienas teka savo vaga, bet be kitų – kai kurie išdžiūsta.“ Padėkite sustiprinti Šarkės upelį, kad ir mes neišdžiūtume.
O kiek dar liko iki Kalėdų – džiaugsmo šventės?
Argi nenorėtumėte patirti ypatingo kalėdinio džiaugsmo, pradžiugindami mūsų senelius ir našlaičius? Peržvelkite savo nenaudojamus drabužius, patalynę, batus – tikrai rasite daug naudingo tiems, kuriais rūpinamės. Mes viską panaudojame: taisome, perdirbame, pritaikome. Per Kūčias pagalvokite apie dėkingas, spindinčias akis, kurias sužavėjo jūsų dovanos – ir jūs patirsite dvigubą kalėdinį džiaugsmą!“
Leidinyje „Sveikinimai iš Emauso“, taip pat minimas ypač įdomus paveikslas, kurį padovanojo Maksas von Bordelijus dvarui
„Kaip dovaną mažajai Emmaus bendruomenei įteikiau paveikslą, nutapytą Liepojos menininko. Jis buvo skirtas sustiprinti maldos dvasią naujojoje koplyčioje: paveiksle vaizduojamas prisikėlęs Kristus, kuris, atsisveikindamas su Emmauso mokiniais, dar kartą atsisuka į juos tarpduryje. Už Jo galvos blėstant dienos šviesai, iš Jo pašlovinto pavidalo sklinda spindinti šviesa. Jis stovi rankas tvirtai sukryžiavęs ant krūtinės, šventas rimtumas Jo veide. Savo paskutiniu gestu Jis, rodos, sako: Imkite ir tvirtai laikykite tai, ką jums duodu […] Iki 1930 m. jau buvo 20 suaugusiųjų ir 6 vaikai, tarp pirmųjų – trys latviai ir du lietuviai. 1932 m. vasarį buvo priimti vaikai iš Kauno našlaičių prieglaudos, tad iki 1935 m. vaikų skaičius pasiekė 18 — tai tikriausiai buvo didžiausias skaičius.“
„Penkių tautų taikus sambūvis vokiečių mokykloje Skuode” (Heimatgruß 1969 m.)
Nuotraukos centre – kun. Maksas von Bordelius, jo dešinėje – žmona Irmgard.
Nuo šio momento mūsų žinios apie Emmaus daugiausia kyla iš vokiškos spaudos, ypač Klaipėdoje leisto laikraščio „Klaipėdos garlaivis“, kuriame vienas iš autorių 1936 m. aprašė savo kelionę, pateikdamas gana vaizdingą to meto Emmaus vaizdą:
„Kaip gražu, kad dabar esame toli nuo kasdienybės, toli nuo kaimo ir miesto. Čia, kaimo kelyje mėnesienoje, pasaulis atrodo toks švelnus ir geras. Balta kelio juosta driekiasi tolyn, vis toliau ir toliau, bet mes pasukame į šalį, ir jau švyti Emmaus šviesos.
Pro didžiules šiaudų krūvas žemyn prie pagrindinio namo. Verandoje stovi šeimininkai, ir vienas iš jų groja armonika pasveikinimui: Hafflied. Linksmas šurmulys, nuoširdus pasveikinimas. Pasakėme „Labas vakaras“ vaikams, kol jie dar neužmigo. Savo švariose mažose lovelėse guli mažieji, nes vyresnius našlaičių vaikus jau matėme mokykloje; jie čia, namuose, tik per atostogas. Šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Plačios akys išsiplečia nuostaboj, išvydus tiek daug netikėtų „tetų“. Čia jie saugūs, šie tėvų meilės stokojantys vaikai, kurie kitu atveju turėtų ieškoti prieglobsčio kažkur kampe, tai čia, tai ten. Iš valgomojo ėjome į koplyčią. Koks džiaugsmas buvo, kai šis kambarys galėjo būti pašventintas prieš keletą metų! Taip darbas auga, kasmet atsiranda kažkas naujo. Tuomet dar nebuvo harmonijos — šiandien kampe stovi didelis ir gražus instrumentas. Ir altoriaus paveikslas taip pat yra menininko dovana: Kristus, didesnis už gyvenimą, dar kartą atsisveikinimui atsisuka į Emmauso mokinius. Dabar jie Jį atpažįsta, nes iš Jo krūtinės sklinda šviesa, šviesa liejasi iš Jo rankų, iš Jo šviesių drabužių. Tik rankos — ką tik laužiusios duoną su jais — lieka aiškios ir tikros. Šioje šviesoje visa žemiška našta ištirpsta! Iškilminga valanda, ši rytmetinė pamalda! Kartu su seneliais ir ligoniais pakėlėme širdis. Šešiolika žmonių čia rado prieglobstį; jie apsaugoti nuo bado ir šalčio.
Pasivaikščiojimas tada parodė mums Šarkės grožybes. Kaip graži jos aplinka! Parkas su senais medžiais, mažoji upė su aukštais krantais, pavėsinės slėniai. Plačios pievos driekiasi prieš akis. Čia ir ten matyti gyventojų darbštumo rezultatai. Vienarankis vyras metai po metų ištraukia ir supjausto upe nuvirtusius medžių kamienus. Kiek jų daug, rodo metrais aukštos, tvarkingai sukrautos malkų krūvos. Gyvas įrodymas, ką gali padaryti stipri valia. Viena ranka šis darbas atliktas.
Rytmečio rūke vežimai nuriedėjo atgal į geležinkelį. Visų širdys buvo giliai sujaudintos apsilankymo šiame evangelikų prieglobstyje. Tai buvo patirtis kiekvienai moteriai, dalyvavusiai kelionėje, ir iš širdies pertekliaus burna prabilo — ir turi tai perduoti. Daug saulės šviesos spindėjo mums keliuose į Emmaus!“
Kas nutiko Emmaus prasidėjus Antrajam pasauliniam karui? Paskelbus apie vokiečių iškeldinimą iš Latvijos ir Estijos 1939 m., žinia greitai pasklido; Bordelijus tuoj pat nuvyko į Skuodą ir Šarkę sutvarkyti skubiausių reikalų ir dar kartą grįžo spalio 28 d., kad kitą dieną (sekmadienį) Emmaus surengtų atsisveikinimo pamaldas. Nors vokiečių iškeldinimas iš Estijos ir Latvijos vyko nuo spalio iki gruodžio pradžios, Lietuvoje gyvenusiems teko laukti iki 1941 m. pradžios. „Tuomet,“ kaip pasakoja Bordelijus, kai pagaliau atėjo lemtingoji diena, „tai buvo atsisveikinimas amžiams. 1941 m. kovo 10 d. į Bajorėnus pagaliau atvyko ilgai lauktas traukinys su vokiečių iškeldintaisiais iš Skuodo, Šarkės ir aplinkinių vietovių.“
Kalbant apie Emmaus gyventojus: išskyrus vieną labai seną vyrą, kuris atsisakė vykti, visi seneliai buvo iškeldinti ir – jei nepasirinko giminaičių – buvo patalpinti į namus. „Kai kuriuos iš jų vėliau aplankiau – bet dabar, be abejo, nė vieno iš jų jau nebėra gyvo.“ O našlaičiai? Čia Bordelijus mažiau tikras: „Per pusantrų metų iki iškeldinimo, kai jis jau buvo neišvengiamas, naujų vaikų nebepriimdavome; Kauno vaikai, kiek žinau, jau kurį laiką prieš iškeldinimą buvo sugrąžinti į Kauną ir iš ten iškelti, o keli likusieji iš dalies buvo priglausti jų giminaičių.“
Kur iš čia keliauti tolesnių tyrimų dėl Šarkės klausimu, teoriškai aišku, nors yra tam tikrų sunkumų. Didžiausias galimas informacijos šaltinis būtų likę leidiniai „Sveikinimai iš Emmaus‘o“, kuriuos kunigas Maksas von Bordelijus leido Liepojoje. Šiuo metu numeriai nuo 1931 iki 1938 m. yra išsaugoti Vokietijoje, konkrečiai Leipcige. Bet kokie tolimesni vaisingi tyrimai greičiausiai bus nukreipti į šių laikraščių gavimą ten. Ankstesni bandymai gauti šias kopijas skaitmeniniu būdu pasirodė nesėkmingi dėl griežtų Vokietijos įstatymų, susijusių su skaitmeninimu, todėl bet kokie būsimi tyrimai tikriausiai reikalautų tiesioginės kelionės į Vokietiją. Taip pat toliau gilintis į liuteronų bendruomenės istoriją galėtų padėti platesnė prieiga ir kreipimasis į giminaičius, kurie vienaip ar kitaip dirbo Emmaus ar buvo susiję su kunigu Bordelijumi. Dar vienas įdomus klausimas galėtų būti paveikslo, padovanoto Emmaus, likimas, kuriame, kaip teigiama, aiškiai matomas Šarkės dvaras. Galbūt šis paveikslas vis dar slepiasi kažkur šešėliuose arba, kas taip pat tikėtina, šiuo metu kabo ant kieno nors sienos.
Kad ir kaip būtų, Emmaus gyvavo tik 12½ metų — ir kol kas, kaip gražiai parašė Maksas von Bordelijus, tinka Psalmyno žodžiai, jos istorija užsaibaigė taip:
„…žydi tartum laukų gėlė. Juk vos paliečia ją vėjas, ir jos nebėra, – žymės nepalikdama ji išnyksta.“
Ignas Gulbinas,
Skuodo muziejus
Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 19 d. Skuodo muziejuje vykusioje konferencijoje „Skuodo krašto liuteronų užmiršti puslapiai”.
Titulinė nuotrauka: Vokiečių mokykla Skuode, paskutinė laida 1940 m. (Heimatgruß 1969 m.)