Palangos liuteronų parapijos
pamaldų tvarkaraštis



2022 lapkričio 20 d. – 14 val.
Amžinybės sekmadienis
Mirusiųjų minėjimo šventė

2022 lapkričio 27 d. – 11 val.
1 Advento sekmadienis

2022 gruodžio 11 d. – 14 val.
3 Advento sekmadienis

2022 gruodžio 18 d. – 11 val.
4 Advento sekmadienis

2022 gruodžio 24 d. – 16 val.
Kūčios

2023 sausio 1 d. – 11 val.
Naujieji Metai

Kunigas Darius Petkūnas
Tel. +370 611 38226
El. paštas: darius.petkunas@gmail.com

Bažnyčios adresas:
Saulėtekio takas 1,
LT-00125 Palanga

Parapijos sąskaita:
Palangos evangelikų liuteronų parapija
LT937300010083427403
Į.k. 192091736

Apie mus
Palangos liuteronų parapija vienija jos ribose gyvenančius liuteronų tikinčiuosius. Pamaldose gali dalyvauti ir kitų konfesijų tikintieji – visi norintys susipažinti su liuteronų tikėjimu, liturgija ir joje skelbiamu Dievo žodžiu. Kiekvienos pamaldos yra Mišios, tai yra liturgija su Altoriaus Sakramentu, kuriame tikintieji, priimdami Kristaus kūną ir kraują duonoje ir taurėje, iš Dievo gauna malonę ir nuodėmių atleidimą. Šventoji Dvasia Eucharistijoje stiprina žmogaus tikėjimą, todėl tikintieji yra kviečiami priimti Sakramentą per kiekvienas pamaldas. Žmonės, norintys pirmą kartą Liuteronų Bažnyčioje priimti Altoriaus Sakramentą, susipažįsta su Bažnyčios mokymu Mažajame Katekizme ir gauna kunigo sutikimą.  Apsilankantieji liuteronų bažnyčioje kviečiami paimti giesmyną ir įsijungti į liturgiją bendrame parapijos giedojime. Išankstinis muzikinis pasiruošimas ir muzikiniai gebėjimai nebūtini, nes giesmę bažnyčioje veda vargonininkas ir kunigas. Krikšto Sakramente žmogus atgimsta per vandenį ir Šventąją Dvasią, gauna nuodėmių atleidimą, malonę ir amžinojo gyvenimo pažadą, todėl tėvai kviečiami krikštyti kūdikius kuo anksčiau nuo gimimo. Pirmoji Komunija ir Konfirmacija (Sutvirtinimas) Liuteronų Bažnyčioje teikiama kartu. Prieš tai 12-14 metų jaunimas susipažįsta su krikščioniško tikėjimo pagrindais Mažajame Katekizme ir Biblijoje aprašyta žmogaus išganymo istorija. Bažnyčia Šventame Rašte yra vadinama Kristaus kūnu, todėl ji yra daugiau nei pastatas. Tai tikinčiųjų bendruomenė, kurioje teisingai skelbiamas Dievo žodis ir teikiami Kristaus įsteigti sakramentai. Tikintieji yra Kristaus kūno nariai, todėl jie yra kviečiami aktyviai įsijungti į Bažnyčios gyvenimą pagal jiems suteiktas Dievo malonės dovanas (Rom 12, 4-8). Plačiau Liuteronų Bažnyčios mokymas išdėstytas Bažnyčios svetainės skyriuje Tikėjimo išpažinimas.

Palangos parapijos Facebook svetainė

 

Parapijos istorija

Palangos liuteronų bendruomenė 19 a. pradžioje

Pirmosios žinios apie Palangos liuteronų parapiją siekia 19 amžiaus pradžią. Įsteigus Kretingos liuteronų parapiją 1802 m. liepos 7 d. caras atleido miesto ir valsčiaus liuteronus nuo mokesčių Romos katalikų bažnyčiai ir įpareigojo juos rūpintis savo kunigo išlaikymu. Tada Kretingos liuteronų parapija į savo narių sąrašus įtraukė ir Palangos miestelio bei valsčiaus iki pietinio Šventosios upės kranto gyvenusius liuteronų konfesijos narius. Kiek jų tada buvo – nėra žinoma. Miestelyje gyveno vokiečių amatininkų, o valsčiaus kaimuose senųjų kuršių ir iš Kuršo gubernijos atsikėlusių ūkininkų.[1] 1806 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, į šį paprūsės regioną kėlėsi ir lietuvininkai liuteronai. Čia jie nuomojosi Palangos dvaro žemę ir tokiu būdu pragyveno. Tada Palangos dvaro valdą sudarė Palangos miestelis, Virkštininkų, Vilimiškių, Užpelkių, Žibininkų, Joskaudų, Želvų, Šventosios, Monciškių, Paliepgirių kaimai, o Palangos Romos katalikų parapijai priklausė Kunigiškių kaimas.[2] Iki 1802 m., kai įsikūrė Kretingos liuteronų parapija, jiems artimiausia buvo Būtingės bažnyčia, todėl jie meldėsi Būtingėje, o bažnytinius mokesčius mokėjo Palangos Romos katalikų parapijai.[3]

Nors caras atleido liuteronus nuo mokesčių, vietos administracija jokiu būdu nesutiko, kad iki tol Romos katalikų bažnyčiai priklausiusius mokesčius liuteronai skirtų Kretingos parapijai. Caro potvarkis buvo privalomas ir turėjo būti besąlygiškai vykdomas, tačiau anuomet būta populiaraus posakio: „Dangus aukštai, caras toli, neverta priešintis“. Kretingos parapijai toliau siekiant caro įsakymo vykdymo prasidėjo teismai. Teisminių procesų metu pasirodė pirmosios rašytinės žinios apie Palangos liuteronus. 1816 m. aplinkinių parapijų Romos katalikų dvasininkai, tarp jų ir Palangos, turėjo pristatyti Palangos ir Kretingos dvarų įgaliotiniams (vok. Kommissaren) jų žemėse gyvenusių liuteronų sąrašus. Kretingos liuteronų parapijos archyvą tyręs parapijos kunigas Karlas Friedrich Josephi rašo su kiek ironiška gaida: „Palangos dvasininkas save vaizdavo tenykščių evangelikų interesų gynėju ir užtarėju, siekdamas įrodyti, kad jiems nepatiks dvasinė globa iš Kretingos, nes jie, kaip latviai, mieliau save sieja su Rucava“[4]. Kitaip tariant, Palangos liuteronai buvo Rucavos-Būtingės parapiją lankantys latviai, todėl Kretingos lietuviškai kalbančiai parapijai neturėtų rūpėti, kam jie moka bažnytinius mokesčius.

Palangos liuteronai Kuršo gubernijoje

Palangos kraštas iki Šventosios upės pietinės pusės nuo seno priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o teritorija dešiniajame upės krante – Kuršo kunigaikštystei. Trečiojo  Abiejų tautų respublikos padalijimo metu 1795 m. abi kunigaikštystės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, tačiau administracinės sienos nesikeitė. 1819 m. Palangos miestas ir valsčius buvo perduotas Kuršo gubernijai, o liuteronų bendruomenė priskirta Rucavos-Būtingės parapijai.

Pirmąsias žinias apie Palangos miesto ir valsčiaus konfesinę sudėtį 19 a. pateikia Salantų  Romos katalikų klebonas Stanislovas Čerskis (Stanisław Czerski). 1830 m. studijoje apie Žemaičių vyskupiją Opis Żmudzkiey dyecezyi jis teigia, kad tais metais Palangoje ir valsčiuje gyveno 308 liuteronai. Romos katalikų parapiją tada sudarė 1 955 nariai, sinagogai priklausė 310 žydų tautybės asmenų.[5]

Lentelė Nr. 1. Palangos miesto ir valsčiaus gyventojų konfesinis pasiskirstymas 19 a. antroje pusėje. [6][7][8][9][10]

Kaip rodo Kuršo gubernijos statistikos metraščiai ir 1881 m. gyventojų surašymo duomenys, 19 a. antroje pusėje Palangos liuteronų bendruomenę sudarė apie 150 narių. Kur tada ji rinkosi maldai, nėra išlikę žinių, tačiau 1867 m. Rusijos imperijos Savitarpio pagalbos fondo (Vok. Unterstützungs-Casse) metraštyje sakoma, kad Palangos liuteronai jau tada planavo statyti savo bažnyčią.

„Mituvos konsistorija savo apygardoje surengė aukų rinkimą bažnyčios statybai Palangos mieste. Ar gali statyba prasidėti kitais metais, vis dar labai abejotina, žinant didelį kainų augimą ir su tuo susijusius sunkumus, tenkančius didelei daliai gyventojų.“[11]

Tų metų finansinės ataskaitos priede pažymėta, kad Palangos liuteronų maldos namų statybai iš centrinės fondo kasos buvo skirti 55 rubliai. Aukos statybai buvo renkamos ir kitais metais.[12] Pavyzdžiui, 1868 m. Kuršo gubernijos Talsų apskrities Vānes parapija šiam tikslui skyrė 5 rublius.[13] Nors gretimų metų fondo metraščiuose Palangos filija daugiau nebeminima, papildomos žinios apie gautą paramą aptinkamos fondo finansinėse ataskaitose. 1866 m. ataskaitoje pažymėta, kad anuos 55 rublius per centrinę fondo kasą Palangai paaukojo Peterburgo Šv. Petro liuteronų parapija.[14]

Gauta parama buvo nedidelė ir jos nebūtų užtekę bažnyčios statybai. Pavyzdžiui, Kretingos liuteronų parapijos Švėkšnos filijos nedidelės akmeninės bažnyčios (pašventinta 1867 m.) statyba ir įrengimas kainavo 6 000 rublių, iš kurių 2 400 rublių padengė Savitarpio pagalbos fondas. Likusios statybai reikalingos lėšos buvo gautos iš kitų aukotojų.[15] Palangos liuteronų bendruomenė savo bei papildomomis Rucavos-Būtingės parapijiečių aukomis bei kitų mecenatų pagalba taip pat galėjo pastatyti, kad ir nedidelę medinę bažnytėlę, tačiau tada to nepavyko padaryti.

Palangos liuteronų priskyrimas Rucavos-Būtingės parapijai nebuvo palankus pačiai filijai. Tai buvo bene vienintelė Lietuvos liuteronų bendruomenė tiesiogiai priskirta Kuršo gubernijos parapijai. 1830 m. panaikinus Vilniaus konsistoriją, Lietuvos (išskyrus Suvalkijos) ir Baltarusijos liuteronų parapijas administravo Vilniaus liuteronų diecezija (vok. Wilnasche Diöcese, Probstei Wilna). Būdamos diasporoje, jos gaudavo vos ne kasmetinę Savitarpio pagalbos fondo paramą. Tuo tarpu Rucavai priskirti Palangos liuteronai neteko diasporos bendruomenės statuso. Į juos buvo žvelgiama kaip į pasiturinčios Rucavos-Būtingės parapijos dalį, o Kuršo parapijos iš tiesų buvo gausios narių. Livonijoje ir Kurše įvyko liuteroniškoji Reformacija, todėl dauguma gyventojų ten tapo liuteronais. Rucavos-Būtingės parapiją 1862 m. sudarė 5 322 nariai, kai tuo tarpu diasporoje esanti Kretingos parapija turėjo tik 821 narį.[16] Tiek viena, tiek kita parapija turėjo išlaikyti savo kunigą, vargonininką, pradžios mokyklos mokytoją ir rūpintis bažnyčios gerove. Palangos filijos aptarnavimas ir bažnyčios statyba priklausė nuo Rucavos kunigo noro ir pastangų, o jų nepakako.

Palanga ėmė vis labiau klestėti 1824 m. Palangos dvarą nusipirkus grafui Mykolui Juozapui Tiškevičiui. Jis atnaujino uostą, laivų švartavimuisi pastatė ažuolinį tiltą. 1888 m. Palangoje įkurtas kurortas. Mieste ėmė tarpti kultūrinis gyvenimas. 1891 m. dvaro valdas paveldėjęs Feliksas Tiškevičius, 1897 m. pastatė neorenesansinius rūmus, įkūrė parką. 1898 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė Romos katalikų bažnyčia, pašventinta 1907 m. Palanga iš Kuršo provincijos pakraštyje esančio nereikšmingo miestelio tapo vis labiau lankomu ir klestinčiu miestu.

Šiame kontekste Rucavos-Būtingės liuteronų parapija dar kartą atkreipė dėmesį į Palangos liuteronų poreikius. 1902 m. Savitarpio pagalbos fondo metraštyje rašoma:

„Rucavos kunigas Riemschneideris kreipėsi į bažnytinės apskrities komitetą, prašydamas skirti auką maldos namų statybai jo aptarnaujamai filijai Palangoje. Prašymas dar nesvarstytas, nes pati bendruomenė kol kas nesiėmė būtinų parengiamųjų darbų, bet akivaizdu, kad pagalbą suteikti reikės, nes padėtis čia nepaprasta. Iki šiol palangiškiams tenka keliauti į už 14 verstų [15 km] esančią Šventąją [Būtingės bažnyčią], nes kunigas tik retkarčiais gali juos dvasiškai aptarnauti. Parapiją sudaro apie 200 narių. Ji susideda iš skirtingų tautinių grupių: vietos vokiečių ir latvių, Prūsijos lietuvių ir iš užsienio atvykusių vokiečių amatininkų. Tai rodo, kad bendruomenė stokoja vieningo tautinio pagrindo. Mažai bendruomenei ne per geriausią poveikį daro ir kitų konfesijų įtaka. Būtina ją aptarnauti vietoje. Iki šiol progimnazijos salė būdavo retkarčiais užimta. Reikės statyti maldos namus, ir tikriausia bus prašoma Savitarpio pagalbos fondo paramos. Kaip dažnai prireikia pagalbos iš arti ir toli!“[17]

1903 m. Savitarpio pagalbos fondo Liepojos apskrities skyrius Palangai skyrė 55 rublius.[18] Tiek pat fondas skyrė ir 1906 bei 1908 m.,[19] tačiau ir vėl bažnyčios pastatyti nepavyko. Galbūt tam sutrukdė Kuršo guberniją sukrėtę 1905 m. revoliucijos įvykiai, o po šešerių metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Parapija toliau meldėsi 1886 m. įkurtoje progimnazijoje. Nors, 1881 m. surašymo duomenimis,  Palangoje stačiatikių buvo tik 10 asmenų,[20] progimnazijai vadovaujant inspektoriui Bukovickij, pastato antrame aukšte buvo įrengta stačiatikių koplyčia.[21] Ekumeninės bendrystės tarp krikščioniškų konfesijų tada dar nebuvo, todėl liuteronai toliau meldėsi mokyklos salėje.

Liuteronų bendruomenė iki 1910 m. meldėsi Palangos progminazaijos salėje
(Palangos kurorto muziejaus fondo nuotr.).

 

Papildomos žinios apie Palangos filiją jai dar esant Rucavos-Būtingės parapijos sudėtyje aptinkamos 1911 m. istoriniame-statistiniame leidinyje apie Rusijos imperijos liuteronų parapijas. Ten keliais sakiniais sakoma:

„Kunigas Būtingėje lankosi 20 kartų per metus, taip pat 6 kartus Palangoje, kur pamaldos vyksta progimnazijos pastate… Būtingėje vokiškai kunigas pamokslauja kartą per metus, o Palangoje 6 kartus.“[22]

Palangos progimnazijos salėje kunigas pamaldas turbūt pravesdavo latvių ir vokiečių kalbomis, nes kažin ar latviškai kalbantys bendruomenės nariai galėjo suprasti vokiečių kalbą, o mieste gyvenę vokiečiai mokėti latviškai.

Žinias apie Palangos liuteronus kun. Johannas Riemschneideris turbūt pateikė dar prieš 1910 metus, nes jis nepaminėjo, kad jau tais metais parapija nustojo melstis progimnazijos salėje ir maldai pradėjo rinktis senojoje Palangos vaistinėje.

Palangos vaistinė nuo seno priklausė iš Livonijos atvykusiems vokiečiams liuteronams. 19 a. antroje pusėje ją valdė iš Rygos kilęs Vilhelmas Johannas Griuningas, vėliau ją paveldėjo jo sūnus Vilhelmas Griuningas. 1910 m. Griuningui išvykus į Rygą, vaistinę nusipirko jo studijų draugas Rygos vokietis Vilhelmas Bertingas. Bertingų šeima pamaldoms pradžioje paruošdavo didįjį svečių kambarį, o vėliau pastato antrame aukšte įrengė didelį dvišlaitį kambarį.[23] Jame parapija meldėsi 18 metų.

1910-1928 m. bendruomenė meldėsi vokiečių liuteronams priklausiusioje senojoje
vaistinėje (Palangos kurorto muziejaus fondo nuotr.).

 

Palangos filija nepriklausomoje Lietuvos valstybėje

Lietuvai atkūrus valstybę ir 1921 m. atgavus Palangą, miesto liuteronų bendruomenė nustojo būti pavaldi Rucavos parapijai. Atsikūrusiai valstybei tada atiteko ir buvęs Rucavos valsčiaus 4,5 km ilgio ruožas su Būtingės dalimi, kuris niekada jai nepriklausė. Būtingės liuteronų filija tapo savarankiška parapija Lietuvos liuteronų Bažnyčios sudėtyje, o Palangos filija buvo priskirta Kretingos parapijai. Jos kunigas Karl Friedrich Josephi mokėjo tris kalbas, todėl galėjo tinkamai aptarnauti trikalbę Palangos bendruomenę. Jis tikriausia nelaikė trejų atskirų pamaldų, o derino tautinių grupių poreikius liturginius tekstus skaitydamas jų gimtosiomis kalbomis. Gal ir pamokslą jis sakė kuria nors kalba, o tik santrauką pateikdavo kitomis kalbomis. Pagrindinį dėmesį jis turbūt skyrė lietuvių kalbai, nes tiek Palangos vokiečiai, tiek latviai jau bent truputį mokėjo lietuviškai.

Prieš Palangą perduodant Lietuvai, 1920 m. birželio 14 d. Latvijoje įvyko visuotinis gyventojų surašymas. Surinkti duomenys rodo, kad Palangos mieste ir valsčiuje gyveno 3 197 asmenys. Mieste gyveno 775 lietuviai, 90 latvių, 180 žydų ir 30 vokiečių. Tarp 1 747 Palangos valsčiaus gyventojų 921 buvo lietuviai, 826 latviai. Žydų, lenkų ir vokiečių tautybės žmonių valsčiuje neaptikta. Absoliuti dauguma mieste ir valsčiuje gyvenusių latvių ir miesto vokiečių neabejotinai išpažino liuteronų tikėjimą, tačiau ar visi 90 mieste gyvenusių latvių priklausė Palangos filijai – sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju Palangos liuteronų bendruomenę tada sudarė 100-150 narių.[24]

Papildomi duomenys apie Palangos valsčiaus gyventojų konfesinę sudėtį aptinkami 1922 m. Senosios Palangos, Vanagupės, Kunigiškių, Užkanavės, Paliepgirių, Monciškės, Šventosios kaimų sąrašuose. Jie rodo, kad Romos katalikų tikėjimą valsčiuje išpažino 38 %, liuteronų – 61 % gyventojų. Išskyrus Senąją Palangą ir Kunigiškius, liuteronai valsčiaus kaimuose sudarė gyventojų daugumą, o Šventosios kaime (miestelio dalyje pietiniame Šventosios upės krante) tik 3 asmenys išpažino Romos katalikų tikėjimą. Liuteronai Senojoje Palangoje ir Vanagupėje tikriausiai priklausė Palangos filijai, kiti – Būtingės parapijai.

Lentelė Nr. 2. Palangos valsčiaus gyventojų konfesinis pasiskirstymas 1922 m.[25]

1923 m. gyventojų surašymo metu gautos naujos žinios apie Palangos gyventojus. Ten pažymėta, kad Palangos mieste ir valsčiuje gyveno 80 vokiečių ir 754 latviai,[26] tačiau dauguma latvių tautybės tikinčiųjų ir dalis vokiečių priklausė Būtingei. Apie lietuvių liuteronų skaičių Palangoje iš surašymo duomenų išvadas daryti sunku, nes jų konfesinė tapatybė ataskaitoje pateikiama apimant visą Kretingos apskritį, tai yra Kretingos ir Būtingės parapijas bei Palangos filiją. Ten pažymėta, kad apskrities liuteronų parapijoms priklausė 1 194 lietuvių tautybės asmenys.[27]

Tuo metu Palangos filija dar kartą nusprendė įsirengti savo maldos namus. Kretingos kunigas Karl Friedrich Josephi šiuo tikslu kreipėsi į Gustav-Adolf-Werk fondą Vokietijoje. Gavę paramą palangiškiai nusipirko iš Julijono Kaplanskio namą Jūratės g. 3, stovėjusį priešais sovietmečiu buvusį paminklą bolševikų vadui Leninui. Šiandien šioje aikštėje poilsiautojus traukia trykštantis šviesos ir muzikos fontanas.

Kunigui Josephi mirus 1926 m., Palangos filijai pagelbėjo Skuodo kunigas Maksas von Bordelius. 1928 m. dvasinės tarnystės kalendoriuje jis rašė:

„Lapkričio 7 d. – maldos namų Palangoje pirkimo sandoris įvykdytas. Jie įsigyti remiant Gustav-Adolf-Werk fondui Vokietijoje. Lapkričio 28 d. – maldos namai suremontuoti. Gruodžio 16 d. – maldos namai pašventinti dalyvaujant kunigui Jurkaičiui.“[28]

Oficialiuose pirkimo dokumentuose maldos namai vadinti „Lietuvos evangelikų liuteronų misijos sąjungos namais.“[29] Palangai skirtos Gustav-Adolf-Werk lėšos arba tiesiogiai buvo pervestos „Lietuvos evangelikų liuteronų misijos sąjungai“ arba Sąjungai jas perleido Kretingos parapija.

Tuo metu Lietuvos liuteronų Bažnyčioje būta nesutarimų tarp lietuvių ir vokiečių tautinių grupių. Juos ypač paskatino 1923 m. Tauragėje įsikūrusi organizacija „Pagalba“, reiškusi nepasitenkinimą vokiečių dominavimu bažnyčioje. Ji siekė gerinti lietuvių padėtį parapijose, lietuviškumą propagavo šūkiu „Už tėvynę ir tikėjimą!“ Dauguma kunigų tuo metu buvo vokiečių kilmės, o lietuvių tautybės kunigai, „pagalbininkų“ įsitikinimu, buvo nepakankamai patriotiškai nusiteikę arba tiesiog provokiški. 1925 m. Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis konsistorijos pirmininku paskyrė klaipėdiškį kunigą Vilių Gaigalaitį. Su nauja konsistorija sutiko bendradarbiauti tik Tauragės kun. Augustas Vymeris ir lenkų kilmės Šakių kun. Henrikas Dzeržislovas Sroka. Likusieji pradėjo ją boikotuoti, parapijos ėmė skilti tautiniu pagrindu.

Kunigui Josephi mirus, naujoji konsistorija Kretingos parapijos kunigu-administratoriumi paskyrė konsistorijos pirmininką Vilių Gaigalaitį. Tuo tarpu parapija visuotiniame susirinkime savo kunigu išrinko Skaudvilėje tarnavusį, lietuviškai gerai kalbantį Samuelį Veirauchą. Jis turėjo aptarnauti ir Palangos filiją, tačiau rinkimų nepripažino konsistorija. Nors Veirauchas trumpam apsigyveno Kretingoje, policijos verčiamas netrukus ją turėjo apleisti. Esant kunigų stokai, Kretingą aptarnauti 1928 m. rugsėjo 16 d. konsistorija paskyrė Kauno VDU ketvirto kurso teologijos studentą Julių Stanaitį.[30] Tų metų Reformacijos šventės pamaldose į kunigus-diakonus Kretingos bažnyčioje jį įšventino kunigai Vilius Gaigalaitis ir Valentinas Gailius.[31] Kretingos vokiečiai ir dalis lietuvių nepripažino naujojo kunigo paskyrimo teisėtumo. Daliai lietuviškai kalbančių parapijiečių jis neįtiko ir todėl, kad, gimęs Suvalkijoje, jis kalbėjo ne žemaitiška, o „kitoniška tarme“, kurios jie dievagojosi nesupratantys.

Susiklosčius tokiai situacijai, konsistorijai nepaklususią parapijos dalį ėmė aptarnauti Dovydas Jurkaitis iš Žemaičių Naumiesčio ir Maksas von Bordelius iš Skuodo. Vėliau Kretingoje tarnavęs kun. Adomas Gelžinius apybraižoje apie Lietuvos liuteronų Bažnyčią rašė:

„Kunigas Jurkaitis, kuris tarnavo Naumiestyje Tauragės apskrityje ir kunigas von Bordelius iš Skuodo boikotavo Gaigalaičio konsistoriją. Jie įkūrė Lietuvos evangelikų liuteronų Misijos sąjungą ir Kretingos filijoje Palangoje nupirko maldos namus, kur pakaitomis laikė pamaldas. Pusė Kretingos parapijos narių dalyvavo pamaldose Palangoje ir nėjo į Kretingos bažnyčią, kur pamokslavo 1925 m. įkurto Evangelikų teologijos fakulteto auklėtinis, kunigas-diakonas Julius Stanaitis.“[32]

Naujus maldos namus padėjo įrengti dailidė Jonas Obrikaitis. Kunigo Josephi žmona Elisabeth jį vadino šio darbo „varomąja jėga“. „Iš [Kretingos] traukinių stoties savo arkliu jis parvežė kunigą, apžiūrėjo pastatus, kol galiausia surado tinkamą ir su entuziazmu ėmė remontuoti, visus skatindamas savanoriškai dirbti.“[33]

Maldos namai buvo pašventinti 1928 m. gruodžio 16 d. Šventinės pamaldos vyko trimis kalbomis. Tikinčiuosius lietuviškai pasveikino ir liturgiją pravedė naumiestiškis kunigas Jurkaitis, o latviškai ir vokiškai von Bordelius. Maldos salė tą dieną buvo papuošta nupintais vainikais, apkaišytais baltomis rožėmis. Virš kuklaus altoriaus kabėjo Kristaus dangun žengimą vaizduojantis paveikslas. Patalpas šildė didelis koklinis pečius. Tikinčiuosius į pamaldas kvietė 1928 m. specialiai Palangos maldos namams išlietas varpas.

 

Maldos namų Jūratės g. 3 pašventinimas 1928 m. gruodžio 16 d. Mišias pravedė
Skuodo parapijos kunigas Maksas Bordelius (kairėje) ir Žemaičių Naumiesčio
parapijos kunigas Dovas Jurkšaitis (Heimatgruss, 1965, 48).

 



Bendruomenė maldos namų pašventinimo dieną (Heimatgruss, 1965, 50).

 

Tuo metu Kretingos parapijoje ginčai vis dar tęsėsi. Konsistorijos sprendimu, tarnybą Palangos filijoje kun. Stanaitis turėjo pradėti 1929 m. sausio 1 d.,[34] tačiau kretingiškių pakurstyti palangiškiai maldos namų jam neatverdavo. Gaigalaičio redaguojamas mėnraštis Pagalba rašė:

„Kretingos parapijoje dar yra kai kurie niurnėtojai, kurie nei bažnytinių mokesčių nemoka. Palangoje yra maldos namai nupirkti, bet kažkas juos užrakintus laiko, taip kad pamaldos per kunigą laikomos privatiniuose namuose.“[35]

1931 m. lapkričio 1 d. Kretingos parapiją ir Palangos filiją pradėjo administruoti kun. Adomas Gelžinius.[36] Šilutės raj. Lamsočių kaime gimęs dvasininkas puikiai mokėjo lietuviškai ir vokiškai, todėl pamaldos Palangos maldos namuose toliau vyko šiomis kalbomis. Tačiau jis nekalbėjo latviškai, todėl dalis Palangoje gyvenančių latvių tautybės tikinčiųjų turbūt vėl meldėsi Būtingės bažnyčioje, kur mišios buvo švenčiamos jų gimtąja kalba. 1931 m. gegužės 25-26 d. lietuvių tautinės grupės sinode Palangos atstovas prašė, „kad būtų tiksliai nustatytos filijos ribos, nes šiaip kyla nesusipratimų.“[37] Čia turėta mintyje ribas tarp Palangos filijos ir Būtingės parapijos, nes ribos su šalia esančia Klaipėdos krašto Karklės parapija nesikeitė. Kadangi iki kun. Gelžinio atvykimo  filija buvo aptarnaujama iš toliau atvykstančių kunigų, paprašyta ją galutinai priskirti prie Kretingos.

Palangos filija narių skaičiumi nebuvo didelė. 1937 m. duomenimis ją tesudarė 100 narių.[38] Vokiečių tautybės tikinčiųjų joje buvo nedaug. Delegatų sąrašuose į 1937-1938 m. sušauktus tris tautinius sinodus savo atstovą palangiškiai delegavo tik į lietuvių sinodą.[39] Tarybą sudarė 4 nariai. 1936 m. gruodžio 27 d. į ją buvo išrinkti Jonas Priedė, Jonas Obrikatis, Adomas Zeigis, Ansas Pakalniškis, o kandidatais Vilius Konradas ir Jonas Rulys. Revizijos komisiją sudarė Petras Emilis Snarskis, Greta Berting, vaistininko Aleksandro Oskaro Bertingo (†1935) žmona,[40] ir Martynas Bertužis.[41] Kunigo pravedamos mišios įprastai buvo švenčiamos 10 kartų per metus.[42] Sekmadieniais, kai negalėdavo atvykti kunigas, Dievo žodžio liturgiją turbūt pravesdavo tarybos narys – sakytojas Ansas Pakalniškis.[43]

Prie maldos namų išlaikymo daug prisidėjo 1923 m. senąją Palangos vaistinę paveldėjęs Vilhelmo Bertingo sūnus Oskaras Aleksandras. Būtingės kunigo Petro Dagio redaguojamas Lietuvos evangelikų kelias jį vadino „Palangos parapijos šulu“.

„Jis beveik vienas užlaikė parapijos namus, jis visada parkviesdavo kunigą, kiekvienam pavargeliui susirgus ar mirus atveždavo kunigą ir visus garbingai palaidodavo. Nors patsai save laikė vokiečiu, bet rūpinosi visais lygiai, kaip vokiečiais, taip ir lietuviais be skirtumo. Kadangi Palangoje daugiau lietuvių, tai patsai prašydavo laikyti vokiškas pamaldas trumpai, o dėlei daugumos, taip kaip reikalinga. Nors namuose kalbėjosi vien vokiškai, bet jis gerokai išmoko lietuviškai, ir beveik prie visų esančių ir pasauliškų draugijų priklausė.“[44]

1935 m. vasarą filija dar kartą suremontavo maldos namus. Ir šį kartą pagelbėjo ją aptarnaujantis Kretingos kunigas. Lietuvos evangelikų kelias rašė:

„Šiemet kunigo A. Gelžinio rūpesniu, minėtas parapijos namas ir kapinės gražiai atnaujintos, namas perdažytas ir sudaro gražų vaizdą. Palangoje evangelikų nedaug ir jie savo lėšomis tai nebūtų galėję padaryti, bet kunigas jiems tai išrūpino. Šių metų rugpjūčio 4 d. Palangoje ruošiama didelė šventė, į kurią tikimasi, kad suplauks daug žmonių iš Kretingos ir Būtingės parapijų. Šventėje dalyvaus keletas kunigų.“[45]

Tarpukariu miestas išsiplėtojo ir tapo visų pamėgtu kurortu. Palangos tikinčiuosius mėgdavo aplankyti gretimų parapijų chorai. 1936 m. rugpjūčio 9 d. maldos namus aplankė Gaigalaičio vadovaujamos gailestingumo organizacijos „Sandora“ Laugalių, Smeltės ir Karklės „Jaunųjų sandoros“ choristai ir „trūbininkai“. Mėnraštis Pagalba rašė:

„Palangoje buvo rugpjūčio mėn. 9 d. ypatiška parapijos šventė, kurioje kunigai Gelžinis ir Laukozilis lietuviškoje ir latviškoje ir vokiškoje kalboje patarnavo ir sujungti Jaunųjų Sandoros chorai gražias giesmes giedojo, taip maldos namuose, taip ir ant kapinių. Ir Tautos Vadui pagiedojo šitie chorai tris giesmes, iš ko valstybės prezidentas labai pasidžiaugė ir širdingais žodžiais savo dėką ištarė.“[46]

Šventė ir susitikimas su prezidentu Antanu Smetona visiems paliko gilų įspūdį. Dalyviai jais dar kartą pasidalijo kitame mėnraščio numeryje:

„Palanga susilaukė 110 sandoriečių. „J. S.“ Smeltės bei Klaipėdos skyrių chorai ir trūbininkai pirma pagrąžino lietuviškas pamaldas, kurias atlaikė kun. Gelžinis. Buvo ir iš tolimos apylinkės sukeliavęs skaitlingas pulkas evangelikų, kuriems buvo ypatiška šventė matyti savo tarpe tiek daug tikėjimo draugų. Sugrįžus nuo valstybės Prezidento, kuriam buvo pagiedota giesmių, dar pavaišinti palangiškių, sandoriečių pulkas tvarkingai nužygiavo grojant trūbininkams į evangelikų kapines. Labai skaitlingai lankytoj kapinių šventėj laikė pamokslus kun. Gelžinis, kun. Laukozilis (jis kalbėjo latviškai) ir prof. Gaigalaitis. Ir čia dalyvavo „J. S.“ giesmininkai bei trūbininkai. Be to, keli nariai atsakė krikščioniškų eilių. Šventės pravedimas nusitęsė ligi pavakario. Tačiau atvykusieji parapijonys kantriai klausėsi Dievo žodžio, kad, taip retai tegirdėdami jį, tą brangųjį turtą kuo ilgiau išlaikytų savo širdyje. Sandoriečiai išvyko patenkinti galėję patarnauti savo draugžmonėms tarp kitatikių.“[47]

Parapija savo maldos namuose meldėsi iki 1938 m. gegužės 10 d. Tą dieną stipraus vėjo genamos liepsnos per penkias valandas nušlavė beveik visą šiaurinę Palangos miesto dalį. Sudegė ir maldos namai. Palangiškiai pradžioje buvo pasiryžę pastatyti naujus savo maldos namus, o gal net bažnyčią. Apie bendruomenės sprendimą statyti bažnyčią užsiminė dienraštis Lietuvos žinios.[48] Lėšų stygius ir greitai besikeičiantys geopolitiniai įvykiai šiam tikslui neleido išsipildyti. Vienintelis išlikęs maldos namų liudytojas šiandien yra šalia Šventosios esančioje Romos Katalikų Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės („Stella Maris“) koplyčioje kabantis varpas. Ant jo išlietas užrašas byloja: „Ev. Luth. Gemeinde Palanga 1928“ („Palangos evangelikų liuteronų parapija 1928 m.“).

Palangos liuteronų maldos namų varpas Šventosios Romos Katalikų Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčioje (Dainiaus Sobieskio nuotr., LIMIS).

Netekusi maldos namų parapija meldėsi privačiuose namuose. 1944 m. balandžio 16 d. Kretingos parapijos metrikų knygoje kun. Ansas Baltris įrašė: „Mikas Kavolis iš Rūdaičių ir Ieva Endružytė iš Laumalių sujungti bažnytine santuoka Palangoje pamaldų salėje.“[49] Pamaldos karo metu turbūt vyko Maironio gatvėje esančiuose Jokūbo Pukio namuose, kurio tėvas Martynas buvo Dievo žodžio sakytojas.[50]

Bažnytinis gyvenimas sovietmečiu

Nors sovietų valdžia Palangos liuteronams melstis neleido, iš karto po karo jie rinkosi maldai Jokūbo Pukio ir latvių kilmės palangiškio Alberto Rimkaus namuose. Kadangi tuo metu liuteronų kunigų labai trūko, jas pravesdavo pietistinio nusistatymo Dievo žodžio sakytojai. Pagal SSSR religinius įstatymus maldai rinktis galėjo tik Religijų reikalų įgaliotinio įstaigoje Vilniuje įregistruotos parapijos, tačiau registracijai buvo būtina turėti bažnyčią ar maldos namus. Tikinčiųjų namuose pravesti pamaldas buvo draudžiama. Pasibaigus LSSR religinių bendruomenių registracijos terminui, nuo 1949 m. sausio 1 d. Palangos bendruomenė atsidūrė už įstatymo ribų. Vietos valdžios organams atsekus maldos vietą Rimkaus namuose, jis buvo apklaustas ir įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už nelegalią religinę veiklą.[51]

Sovietmečiu lietuvių tautybės Palangos liuteronai meldėsi Kretingos bažnyčioje.[52] Latvių kilmės tikintieji toliau lankė Būtingės bažnyčią, kur mišios buvo švenčiamos latvių kalba. Kartą metuose pamaldos vykdavo Palangos kapinėse, liuteronams skirtoje dalyje, kur iki šiol stovi akmeninė liuteronų koplyčia. Kapinių šventė pritraukdavo gausų būrį miesto ir apylinkės tikinčiųjų. Vasarą konsistorijos pirmininkui Viliui Žanui Burkevičiui atvykus į Palangą, 1950-1964 metais Pukių šeimos namuose vykdavo konsistorijos posėdžiai.[53] Palangos parapijiečius sovietmečiu aptarnavo Kretingos kunigas Jonas Armonaitis, kuris vėliau gyveno Palangoje.

Parapija Lietuvai atkūrus nepriklausomybę

Parapija atsikūrė 1993 metais. Pirmosios pamaldos Jokūbo Pukio sūnaus Povilo Endriejaus Pukio name įvyko rugsėjo 26 dieną. Nuo tol šie svetingi Maironio g. 25 namai ir juose gyvenusi parapijos pirmininkė Aneta Labotakienė kas antrą sekmadienį atverdavo duris maldai. Parapija Palangos miesto valdyboje buvo įregistruota 1995 m. liepos 18 d.


Parapija 1993-2012 m. meldėsi privačiame name.

Atsikūrusi parapija iš karto pradėjo planuoti bažnyčios statybą. 1998 m. Palangos miesto Taryba leido rengti detalųjį planą būsimos bažnyčios vietoje Saulėtekio takas 1. Projektą parengė palangiškiai architektai Irena ir Gintas Likšos. Nestandartinė sklypo forma nulėmė pastato architektūrinį sprendimą. 2000 m. detalusis planas buvo patvirtintas ir sklypas perduotas parapijai. Pagal tuometinius urbanistinius ribojimus Palangos miesto pastatų aukštis negalėjo viršyti 15 metrų. Kadangi parapija norėjo bažnyčios su bokštu, tikintieji kreipėsi į miesto Tarybą, prašydami išimties tvarka leisti padidinti pastato aukštį. Taryba leidimą suteikė, ir bažnyčia buvo suprojektuota su bokštu, kurio aukštis 25 metrai.

 

 

Bažnyčios kertinio akmens padėjimas 2005 m. liepos 30 d.

2005 m. liepos 30 d. padėtas bažnyčios kertinis akmuo. Statyba užtruko septynerius metus. Naujoji bažnyčia pastatyta vien tik iš aukų. Jų ketvirtadalį paaukojo Čikagos „Tėviškės“ liuteronų parapijos narys Kurtas Vėlius. Dosniai aukojo JAV liuteronų bažnyčios Misurio sinodo Ajovos valstijos Rytų apygardos tikintieji (Iowa District East – LCMS), Misurio Sinodo Pasaulinės pagalbos skyrius (LCMS World Relief and Human Care), kiti aukotojai iš Lietuvos ir užsienio. Ajovos liuteronai surengė ne vieną talką, į Palangą ne kartą atskridę savo lėšomis ir darbu prisidėję prie bažnyčios statybos. Vokietijos Gevelsbergo parapija padovanojo altorių, krikštyklą, puošnius suolus ir varpus. Rucavos ir Nicos parapijos, prisimindamos jų artimus ryšius su Palanga, padovanojo altoriaus kryžių. Vargonai už nedidelę auką buvo įsigyti iš vienos Kelno bažnyčios Vokietijoje.

Bažnyčios statyba, 2007 m. rugpjūtis.

Bažnyčia su ką tik užkelta bokšto smaile, 2008 m. rugsėjo 29 d.

Pašventinimo diena, 2012 m. liepos 14 d. 

Pašventinimo pamaldos.

Bažnyčia pašventinta 2012 m. liepos 14 d., dalyvaujant gausiam skaičiui tikinčiųjų iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir JAV.

Bažnyčios interjeras toliau puošiamas sakraliniu menu. 2019 m. virš altoriaus esančią erdvę įprasmino krucifiksas, kurį išdrožė skulptorius Mantas Paulauskas. Tais pačiais metais bažnyčios bokšte įrengtas vitražas su Liuterio rože, o 2021 m. bažnyčios dešinės pusės langai pasipuošė vitražais, kurių, kaip ir Liuterio rožės, autorė vitražo dailininkė Rasa Grybaitė.

Literatūra

Panaudotos literatūros sąrašas PDF formate

 

[1] Krasnais 1938, 45.

[2] Genienė 1999, 239. Apie liuteronų apsigyvenimą Virkštininkų ir Joskaudų kaimuose šiandien liudija Virkštininkų ir Joskaudų liuteronų kapinės.

[3] 1550 m. Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė Palangos Romos katalikų bažnyčiai skyrė fundaciją ir įpareigojo Palangos valsčiaus (pavieto) valstiečius klebono išlaikymui nuo kiekvieno sodybinio valako aukoti po rėtį miežių ir rugių, po vežimą malkų ir 5 grašius. Vaitai surinktas aukas turėjo atvežti klebonui Šv. Martyno dienos išvakarėse. Kviklys IV 1968, p. 269-270.

[4] Josephi 1964, p. 18.

[5] Czerski 1830, 26; Basanavičius 1922, p. 27. Vyskupas Motiejus Valančius 1848 m. Žemaičių vyskupystėje rašė, kad tada Romos katalikų parapijai priklausė 1 686 nariai (Valančius 2013, 318). Tiek Stanislovo Čerskio, tiek Valančiaus nurodyti duomenys žymiai skiriasi nuo statistinių duomenų, publikuotų oficialiuose Kuršo gubernijos statistikos metraščiuose. Metraščiuose pateikiamas stebėtinai mažas Palangos Romos katalikų parapijos narių skaičius, tačiau A. Oranovskio duomenimis, 1857 m. Romos katalikų parapijai priklausė 1 273 asmenys. Oranovskis teigia, kad Palangos mieste ir valsčiuje tais metais gyveno 1 502 žmonės (Palangos mieste 1844 m. – 846 gyventojai), tačiau jei Romos katalikai sudarė miestelio ir valsčiaus gyventojų daugumą, kyla klausimas dėl mieste gyvenusių žydų tautybės asmenų įtraukimo į statistinius duomenis, o jų tada būta apie 900. Romos katalikų tikybą ir judėjų religiją išpažįstančių asmenų bendras skaičius tuomet ženkliai viršija statistikoje nurodytą visų miesto ir valsčiaus gyventojų skaičių (Материалы 1862, 159-160, 192). H. von Bienenstamm nurodė, kad 1825 m. Palangos mieste ir valsčiuje gyveno 926 asmenys; 1839 m. – 1 620 (Bienenstamm 1826, 457; Bienenstamm 1841, 152). 1869 m. oficialiame Kuršo statistikos metraštyje pakartojami 1862 m. duomenys, tačiau konfesinis pasiskirstymas pateikiamas procentine išraiška. Leidinyje taip pat nurodyta gyventojų tautinė tapatybė, tačiau kalbantieji jidiš kalba ten priskirti prie „vokiečių.” Iš 1 350 miesto ir valsčiaus gyventojų, latviškai kalbėjo – 12, „vokiškai“ – 994, rusiškai – 64 (su kariškiais), lenkiškai – 124, lietuviškai – 156 (Kurländisches Statistisches Jahrbuch 1869, p. 12, 14-15).

[6] Statistisches Jahrbuch 1860, Tafel 1  (puslapis nepažymėtas).

[7] Statistisches Jahrbuch 1861, Tafel 1  (puslapis nepažymėtas).

[8] Statistisches Jahrbuch 1862, p. 7.

[9] Statistisches Jahrbuch 1863, p. 146.

[10] Skliaustuose nurodytas gyventojų skaičius be kariškių personalo, kurių tada buvo 20 asmenų. Gyventojų pasiskirstymas pagal tautybes 1881 m.:  latvių – 10, vokiečių – 111, lietuvių ir lenkų – 312, rusų – 25 (su kariškiais),  žydų – 1 121. Ergebnisse der kurlandischer Volkszahlung 1884, p. 336-350, 396-397.

[11] Bericht 1868, p. 22.

[12] Bericht 1868, „Rechenschaftsbericht“ p. 4, 34.

[13] Bericht 1869, „Rechenschaftsbericht“ p. 18.

[14] Bericht 1867, „Rechenschaftsbericht“ p. 6.

[15] Die evangelisch-lutherischen Gemeinden in Rußland 1911, p. V 245.

[16] Kretingos liuteronų parapiją 1862 m. sudarė 510 lietuvių ir 311 vokiečių. Busch 1862, p. 414, 447.

[17] Die Evangelisch-Lutherische Kirche Rußlands 1903.

[18] Bericht 1904, p. 25.

[19] Bericht 1907, p. 46-47; Bericht 1909, p. 56-57.

[20] Ergebnisse der baltischen Volkszählung  1884, 341.

[21] Vaitkus 1962, 94.

[22] Die evangelisch-lutherischen Gemeinden in Rußland 1911, p. V, 189.

[23] Einweihung des Bethauses in Polangen 1965, p. 47; Bendikas 1990, p. 35.

[24] Palangos miesto ir valsčiaus 1920 m. statistiniai duomenys publikuoti: Kapenieks 2017, 65.

[25] Končius, Ruokis 1925, 147-223.

[26] Lietuvos gyventojai 1926, p. 20.

[27] Lietuvos gyventojai 1926, p. 37, 42-43. 1925 m. Kretingos apskrityje liuteronų tikėjimą išpažino 2 163 latvių ir 459 vokiečių tautybių asmenys.

[28] Einweihung des Bethauses in Polangen 1965, p. 47.

[29] LCVA f. 1248, a. 21, b. 1995, l. 11.

[30] LCVA f. 391, a. 4, b. 756, l. 78.

[31] Pagalba 1928, Nr. 6-9, p. 41-42.

[32] Gelzinius 1974, p. 40.

[33] Einweihung des Bethauses in Polangen 1965, p. 49.

[34] Pagalba 1928, Nr. 10-12, p. 67.

[35] „Lietuvos evangėlikų liuteronių kunigų konferencija.“ – Pagalba 1930, Nr. 4-5, p. 22.

[36] LCVA f. 391, a. 4, b. 760, l. 202-202 ad.

[37] „Lietuvos Ev. – Liuter. Lietuvių Sinodas įvykęs gegužės mėnesio 25 ir 26 dieną Kretingoje.“ – Pagalba 1931, Nr. 4-5, p. 187

[38] LCVA f. 391, a. 4, b. 756, l. 136 ad. Palangos valsčiuje esančią Būtingės parapiją 1937 m. sudarė 2 100 narių.

[39] LCVA f. 391, a. 4, b. 756, l. 45.

[40] Familienforschung Memelland (https://ofb.genealogy.net/memelland) duomenimis, Margarete (=Grete) Lankowsky ištekėjo už Aleksandro Oskaro Bertingo 1926 m. gegužės 30 d. Klaipėdoje.

https://ofb.genealogy.net/famreport.php?ofb=memelland&ID=I506718&nachname=Lankowsky&lang=de

[41] Lietuvos Evangelikų Liuteronių Konsistorijos plenumo posėdžio, įvykusio 1937 met. kovo mėn. 3 d. protokolas („Palangos ev. liut. filijos protokolas 1936 m. gruodžio mėn. 27 d.“). – JKA, Lietuvos Evangelikų Liuteronių Konsistorijos Byla 1935-1940 m., l. 103.

[42] Pagalba 1931, Nr. 1, p. 136.

[43] Palangiškės Bronės Baikovos, gim. Kavolytės, liudijimu, Ansas Pakalniškis buvo Dievo žodžio sakytojas.

[44] „† Oskaras Bertingas.“ – Lietuwos ewangelikų kelias. 1935, Nr. 4, p. 7.

[45] „Žinios.“ – Lietuwos ewangelikų kelias. 1935, Nr. 15, p. 4.

[46] „Wisokios žinios.“ – Pagalba 1936, Nr. 8, p. 105.

[47] „Mūsų ekskursija į Palangą.“ – Pagalba 1936, Nr. 9-10, p. 127.

[48] „Palangos kronika.“ – Lietuvos žinios 1938 05 14, Nr. 156, p. 8.

[49] KPA, Kretingos evangelikų liuteronų parapijos 1941-1953 m. metrikų knyga, l. 3

[50] MLE III 2006, p. 799.

[51] Palangiškės Loretos Rasimienės atsiminimai.

[52] Palangos liuteronai sovietmetyje buvo priskirti Kretingos parapijai. „1950.04.26 Lietuvos evangelikų-liuteronų bažnyčios kulto tarnautojų pasitarimo, įvykusio 1950 m. balandžio mėn. 26 d. Tauragėje, protokolas.“ – JKA, Viliaus Žano Burkevičiaus asmens byla (puslapiai nenumeruoti).

[53] JKA, LELB 1947-1997 konsistorijos posėdžių protokolai; DPA, Konsistorijos protokolų knyga 1952-1955.

 

 


Spausdinti