|
Kretingos liuteronų parapijos 2025 gegužės 4 d. – 13 val. 2025 gegužės 11 d. – 11 val. 2025 gegužės 18 d. – 13 val. 2025 gegužės 25 d. – 11 val. 2025 birželio 1 d. – 13 val. 2025 birželio 8 d. – 11 val. 2025 birželio 15 d. – 13 val. 2025 birželio 22 d. – 11 val. 2025 birželio 29 d. – 13 val. 2025 liepos 6 d. – 11 val. 2025 liepos 13 d. – 13 val. 2025 liepos 20 d. – 11 val. 2025 liepos 27 d. – 13 val. 2025 rugpjūčio 3 d. – 11 val. 2025 rugpjūčio 10 d. – 13 val. 2025 rugpjūčio 17 d. – 11 val. 2025 rugpjūčio 24 d. – 13 val. 2025 rugpjūčio 31 d. – 11 val. 2025 rugsėjo 7 d. – 13 val. 2025 rugsėjo 14 d. – 11 val. 2025 rugsėjo 21 d. – 13 val. 2025 rugsėjo 28 d. – 11 val. 2025 spalio 5 d. – 13 val. 2025 spalio 12 d. – 11 val. 2025 spalio 19 d. – 13 val. 2025 spalio 26 d. – 11 val. 2025 lapkričio 9 d. – 11 val. 2025 lapkričio 23 d. – 11 val. 2025 gruodžio 7 d. – 11 val. 2025 gruodžio 21 d. – 11 val. 2025 gruodžio 24 d. – 17 val. 2025 gruodžio 25 d. – 9 val. |
Kunigas Darius Petkūnas
El. paštas: darius.petkunas@gmail.com
Tel. +370 611 38226
Parapijos adresas:
Kęstučio g. 3
LT- 97142 Kretinga
Parapijos sąskaita:
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia
LT714010051003562413
Į. k: 191377777
Apie mus
Kretingos liuteronų parapija vienija Kretingoje ir jos rajone gyvenančius liuteronų tikinčiuosius. Pamaldose gali dalyvauti ir kitų konfesijų tikintieji – visi norintys susipažinti su liuteronų tikėjimu, liturgija ir joje skelbiamu Dievo žodžiu. Kiekvienos pamaldos yra Mišios, tai yra liturgija su Altoriaus Sakramentu, kuriame tikintieji, priimdami Kristaus kūną ir kraują duonoje ir taurėje, iš Dievo gauna malonę ir nuodėmių atleidimą. Šventoji Dvasia Eucharistijoje stiprina žmogaus tikėjimą, todėl tikintieji yra kviečiami priimti Sakramentą per kiekvienas pamaldas. Žmonės, norintys pirmą kartą Liuteronų Bažnyčioje priimti Altoriaus Sakramentą, susipažįsta su Bažnyčios mokymu Mažajame Katekizme ir gauna kunigo sutikimą. Apsilankantieji liuteronų bažnyčioje kviečiami paimti giesmyną ir įsijungti į liturgiją bendrame parapijos giedojime. Išankstinis muzikinis pasiruošimas ir muzikiniai gebėjimai nebūtini, nes giesmę bažnyčioje veda vargonininkas ir kunigas. Krikšto Sakramente žmogus atgimsta per vandenį ir Šventąją Dvasią, gauna nuodėmių atleidimą, malonę ir amžinojo gyvenimo pažadą, todėl tėvai kviečiami krikštyti kūdikius kuo anksčiau nuo gimimo. Pirmoji Komunija ir Konfirmacija (Sutvirtinimas) Liuteronų Bažnyčioje teikiama kartu. Prieš tai 12-14 metų jaunimas susipažįsta su krikščioniško tikėjimo pagrindais Mažajame Katekizme ir Biblijoje aprašyta žmogaus išganymo istorija. Bažnyčia Šventame Rašte yra vadinama Kristaus kūnu, todėl ji yra daugiau nei pastatas. Tai tikinčiųjų bendruomenė, kurioje teisingai skelbiamas Dievo žodis ir teikiami Kristaus įsteigti sakramentai. Tikintieji yra Kristaus kūno nariai, todėl jie yra kviečiami aktyviai įsijungti į Bažnyčios gyvenimą pagal jiems suteiktas Dievo malonės dovanas (Rom 12, 4-8). Plačiau Liuteronų Bažnyčios mokymas išdėstytas Bažnyčios svetainės skyriuje Tikėjimo išpažinimas.
Kretingos parapijos Facebook svetainė
Kretingos parapijos istorija
Kretingos liuteronų bažnyčia 2024 m.
Parapija nuo įsteigimo iki valstybės atkūrimo 1918 m.
Kretingos apylinkėse liuteronų tikėjimo gyventojų būta dar XVI – XVII a. Valsčius driekėsi tarp liuteroniškų Prūsijos ir Kuršo kunigaikštysčių, todėl plėtojantis prekybos ryšiams jame apsigyveno vokiečių liuteronų amatininkų. Šiame Žemaitijos regione dirva buvo palanki Reformacijai, nes, kaip rašė Motiejus Valančius, „kur šiandien yra Palanga, Darbėnai, Laukžemis, Kretinga, Salantai, Kartena … tuo kartu dar nebuvo nė jokios katalikų bažnyčios“. Reformacijai prijaučiantis žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius 1572 m. privilegijoje Skuodui leido liuteronams laisvai išpažinti tikėjimą. Tuo metu šiame mieste jau buvo įsteigta liuteronų parapija ir stovėjo bažnyčia.
Jono sūnus Jonas Karolis Chodkevičius 1609 m. įkūrė Kretingos miestą, kurį savo garbei pavadino Karolštatu. Liuteronų parapija tada mieste įsikurti negalėjo, nes įsitvirtinus kontrreformacijai Žemaitija liuteronams tapo netolerantiška. 1609 m. privilegija Kretingai skelbė, kad mieste negalėjo būti jokios kitos bažnyčios, išskyrus Romos katalikų. „Kito tikėjimo asmenims negalima viešai išpažinti savo tikėjimo, kviestis į miestą savo kunigus ir pamokslininkus, atlikinėti savo apeigas ir pamokslus privačiuose namuose. Kas nepaklus, iš to mūsų iždan turi būti konfiskuotas visas turtas.” Vis dėlto Chodkevičius leido liuteronams įsikurti mieste. „Liuteronams mieste gyventi leidžiama, tik savo pamokslininkų į miestą kviestis negalima, kadangi jie gali vykti pas netoliese, už Prūsijos sienos, esančius savo kunigus ir ten atlikinėti savo apeigas.“
Dauguma Kretingos miesto liuteronų tada buvo vokiečiai. Jie gyveno nuo Rotušės aikštės (buv. Turgaus aikštės) į Akmenos upės slėnį besileidžiančioje Vokiečių gatvėje (šiandien Birutės g.). Tai buvo iš Prūsijos ir Kuršo atsikėlę amatininkai, gydytojai, vaistininkai arba dvarininkų pakviesti dvarų tarnautojai. Žemė čia buvo pigesnė nei Prūsijoje, todėl į Kretingos valsčių kėlėsi ir liuteroniško Klaipėdos krašto ūkininkai lietuvininkai. Būdami Prūsijos pavaldiniai (piliečiai), įsigyti žemės jie negalėjo. Jie nuomojosi Kretingos dvarui priklausiusią žemę ir ant jos kūrėsi. Kaip ir Romos katalikų valstiečiai, jie turėjo atlikti prievoles Kretingos dvarui ir Bernardinų vienuolynui. Sekmadieniais ir švenčių dienomis jie vykdavo į Kretingalės bažnyčią (parapija įsteigta 1652 m.).
XIX a. pradžioje Kretingos mieste ir valsčiuje jau buvo pakankamai liuteronų, kad būtų įsteigta parapija. 1795 m. kraštas buvo aneksuotas Rusijos, todėl leidimą tam turėjo išduoti imperijos valdžia. 1802 m. carui Aleksandrui I apsistojus Palangoje, liuteronų bendruomenė nusiuntė pas jį savo įgaliotinius. Jie prašė monarcho atleisti juos nuo prievolių Bernardinų vienuolynui ir leisti mieste pastatyti bažnyčią, kleboniją, vargšų prieglaudą bei mokyklą. Carui pritarus, valstybės sekretorius Nikolajus Novosilcevas 1802 m. birželio 14 d. šiuo klausimu kreipėsi į Lietuvos gubernatorių Leviną Benigseną. Caro įsaku parapija buvo įsteigta 1802 m. liepos 7 d. Monarchas atleido liuteronus nuo prievolių Bernardinų vienuolynui ir suteikė leidimą statyti bažnyčią.
„Jo Imperatoriškoji Didenybė, atsižvelgdamas į nuolankiausią vokiečių ūkininkų Miko Kaspučio, Antano Penelio, Jurgio Tarvydo ir Miko Bruzdeilyno prašymą, kurie yra liuteronų tikybos įgaliotiniai ir gyvena dvarininkų grafo Potockio, Nagurskio ir generolo Igelstromo valdose, leidžia Kretingoje pastatyti liuteronų bažnyčią ir atleidžia juos nuo mokesčių, kuriuos jie moka Kretingos vienuolynui, bei nurodo žemesnės instancijos teismui Telšiuose perduoti šį monarcho leidimą įvardintiems įgaliotiems ūkininkams.“
Caro privilegija pažymi vietoves, kuriose apsigyveno dalis ūkininkų. Jie įsikūrė grafo Vincento Potockio valdose Kretingos apylinkėse ir Kartenoje, grafo Kajetono Nagurskio žemėje aplink Palangą bei Darbėnus ir generolo barono Otono fon Igelstromo valdose Gargžduose. Bažnyčios statybai caras paskyrė 1 762 rąstus iš Rucavos girios. Pirmuoju parapijos kunigu 1803 m. tapo Heinrichas Ferdinandas Radziboras. 1804 m. jį pakeitė kun. Frydrichas Vilhelmas Kristijonas Kode. Šalia kelio į Gargždus (šiandien Jablonskio g.) parapija atidarė savo kapines.
Kretingos vaizdas nuo Pelėdų kalno 1888 m. Dešinėje pusėje matosi 1852 m. statytos
liuteronų bažnyčios baltos spalvos bokštas. Paulinos Mongirdaitės nuotrauka.
(Kretingos muziejus P-6865/32).
1802 m. įsaku caras atleido liuteronų ūkininkus nuo mokesčių Bernardinų vienuolynui, tačiau vienuoliai tvirtino, kad nuomodami Kretingos dvaro žemę ūkininkai perėmė visas prievoles vienuolynui ir dvarui, todėl ir toliau privalėjo mokėti dešimtinę. Prieštaraujantiems grasinta išvarymu iš nuomojamų valdų. Tarp kretingiškių liuteronų paplito posakis: „Dangus aukštai, caras toli, neverta priešintis.” Parapijai tai buvo išbandymų laikotarpis. Jai grėsė iširimas, nes nebepajėgė išlaikyti kunigo, o parapijos teises turėjo tik tos liuteronų bendruomenės, kuriose gyveno kunigas. 1810 – 1820 m. vietoje neturint kunigo, parapiją aptarnavo Tauragės ir Skuodo dvasininkai. Tarybai negalint nieko pakeisti, dalis abejingesnių ėmė sakyti, kad dešimtinės parapijai nemokės, o vaikus krikštys ir konfirmuos Kretingalėje. Kiti, nepajėgdami mokėti dvigubų mokesčių, paliko nuomotas valdas ir grįžo į Klaipėdos kraštą. 26 turtingesni ar pasiturintys ūkininkai 1815-1819 m. perėjo į Romos katalikų tikybą. 1826 m. nustatyta, kad pusė anksčiau liuteronų valdytų ūkių Kretingos valsčiuje tada buvo užimti Romos katalikų naujakurių arba stovėjo tušti.
Vis dėlto, po ilgų ginčų, trukusių nuo 1812 m. iki 1827 m. Telšių apskrities teisme ir kitose valstybės institucijose, parapija savo teises apgynė ir buvo atpalaiduota nuo dešimtinės vienuolynui. Jos branduolį tada sudarė apie 160 laisvųjų ūkininkų šeimų ir keliasdešimt vokiečių amatininkų bei žemesnio rango dvaro tarnautojų – apie 1 000 narių. Didžioji dauguma jų buvo kilę iš Klaipėdos krašto. „Tuo metu visa bendruomenė, išskyrus keletą išimčių, į Prūsiją žvelgė kaip į savo tikrąją tėvynę ar gimtąją šalį, nes pagal tautybę jie buvo vokiečiai arba, tiksliau tariant, prūsai [lietuvininkai],“ – apybraižoje apie Kretingos parapiją rašė kun. Karlas Frydrichas Josephi. Carinė valdžia ir vietos administracija juos vadino vokiečiais. Rusijos imperijoje, išskyrus Estiją, Livoniją ir Kuršą, liuteronai beveik be išimties buvo vokiečiai. Tie keturi Kretingos ūkininkai lietuvininkai oficialiame 1802 m. caro įsakyme irgi vadinami „vokiečiais“.
Caro dovanoto miško medieną pardavusi parapijos pirmininkui, Laukžemės dvarininkui baronui Karoliui fon Mirbachui, 1808 m. bendruomenė nusipirko dviejų aukštų mūrinį namą, kurio pirmame aukšte įrengė butą kunigui, o antrame – maldos namus. Žvelgiant nuo dabartinės bažnyčios pastatas stovėjo kitoje Rotušės aikštės pusėje, kur šiandien veikia prekybos centras „Grifas”. Pirmuosius maldos namus pašventino kun. Vilhelmas Neumanas. Stokodama lėšų remontui, parapija šį pastatą vėliau pardavė. Tada tikintieji pamaldoms rinkosi erdvesniuose parapijiečių namuose, o keletą metų ir miesto rotušėje. 1795 m. tapusi Rusijos imperijos dalimi Kretinga neteko Magdeburgo savivaldos teisės, todėl rotušė tuo metu stovėjo nebenaudojama.
Rodykle pažymėtame pastate Rotušės aikštėje (buv. Turgaus aikštėje) 1808 m. buvo
įrengti pirmieji maldos namai. Žvelgiant nuo dabartinės bažnyčios, pastatas buvo kitoje
aikštės pusėje, kur šiandien stovi prekybos centras „Grifas” (KM IF-1522).
1810-1824 m. parapija kurį laiką meldėsi miesto rotušėje. Hipotetinėje XVIII a. Kretingos
miesto panoramoje rotušė – pastatas su bokšteliu. (Der Ausführlichen …1706, 20/21).
1824 m. parapija įsigijo iš grafų Zubovų žemės sklypą dabartinėje Vytauto gatvėje, kur pastatė kleboniją. Kretingos vyriausiam administratoriui, generolui Rehbinderiui, tarpininkaujant, 1830 m. Bernardinų vienuolyno globėjas leido parapijai naudotis medine koplyčia. Parapija joje meldėsi iki 1836 m., kada klebonijos sklype pasistatė nedidelius medinius maldos namus.
1824 m. parapija įsigijo sklypą Vytauto g. 43, kuriame pastatė kleboniją. 1836 m. šiame
sklype stovėjo mediniai maldos namai. Nuotraukoje senoji klebonija 1962 m. (KM IF-310).
1851 m. Rotušės aikštės pakraštyje parapija nusipirko sklypą su mūriniu dviejų aukštų namu. 1852 m. pastatas buvo rekonstruotasį į bažnyčią. Priekiniame fasade iškilo stačiakampis bokštas su lėkšto, keturšlaičio šalmo pavidalo viršūne. Greta stovėjo medinė varpinė. 1860 m. įrengtas namas mokyklai ir vargonininkui (kantoratas). Nepavykus atidaryti mokyklos, pastate nuo 1861 m. veikė vargšų prieglauda (špitolė).
Pirmoji Kretingos liuteronų bažnyčia 1852 m.
Dail. Inga Idaitė, 2017 m. (KM).
Pirmoji liuteronų bažnyčia Šv. Vladimiro stačiatikių cerkvės fone.
Cerkvė nugriauta apie 1927 m.
1862 m. Kretingos mieste ir valsčiuje gyveno 412 liuteronų – apie 25 % visų gyventojų. Parapiją su filijomis tada sudarė 820 narių, įsikūrusių Kretingoje ir Virkštininkų, Kiauleikių, Rūdaičių, Joskaudų, Mišučių, Raguviškių bei kituose kaimuose ir filijose: Darbėnuose – 24 nariai, Gargžduose – 27, Švėkšnoje – 150, Rietave – 150, Veiviržėnuose – 58. Bažnyčios knygose jie buvo suskirstyti į darbininkus, valdytojus, tarnautojus, ūkių savininkus, meistrus ir „laisvus žmones“. 1897 m. tikinčiųjų skaičius išaugo iki 1 400, iš kurių 643 buvo Prūsijos pavaldiniai. Dėl lietuvininkų gausos bažnyčia vietinių gyventojų buvo vadinama „prūsų bažnyčia“, o tikintieji „prūsais“. Mažai išsilavinusių supratimu liuteronai negalėjo būti lietuviai nes buvo nekatalikai. „Liuteronai lietuviai dar ir šiandien čia vadinami „prūsų žmonėmis“, tai yra prūsų ūkininkais arba tiesiog prūsais – posakiu, kuriuo siekta parodyti nepagarbą”, – XX a. pradžioje rašė kun. Josephi.
1889 m. bažnyčią ir šventoriuje esančią špitolę nusiaubė gaisras. Tais metais tikintieji pastatė dabartinius parapijos namus, kuriuose meldėsi 10 metų.
Naujos bažnyčios statyba rūpinosi 1894 m. iš Kuršo gubernijos atvykęs latvių kilmės kun. Janis Straumanis. 1896 m. Rusijos imperijos Liuteronų bažnyčios Savitarpio pagalbos kasa skyrė 4 000 rublių paskolą. 1897 m. pavasarį pradėta statyti neogotikinė, tašytų akmenų mūro su raudonų plytų kontraforsais bažnyčia. Ūkininkai jos statybai atvežė 850 m3 akmenų, parapija įsigijo 60 000 plytų. Statybą aukomis rėmė ne tik parapijiečiai, bet ir Kuršo gubernijos parapijos. 1 500 markių skyrė Prūsijos karalius Vilhelmas II. Įteikdama prašymą imperatoriui parapija pažymėjo, kad daugelis tikinčiųjų buvo kilę iš Prūsijos. Grafas Aleksandras Tiškevičius padovanojo beveik visą statybai reikalingą medieną, o žydų bendruomenės aukomis vitražiniu stiklu buvo papuošti altoriaus erdvėje esantys langai.
Vokietijos liuteronų bažnyčia padovanojo naujus vargonus. Dėl didelių muito mokesčių parapija nepajėgė jų parvežti į Kretingą. Tada buvo nuspręsta juos iškeisti į senus Kretingalės bažnyčios vargonus. Taip unikalus XVIII a. barokinis instrumentas atkeliavo į Kretingos bažnyčią. 1785 m. šiuos vargonus Verdainės bažnyčioje (pietrytinė Šilutės dalis) pastatė Karaliaučiaus karaliaus rūmų vargonų meistras Johann Preuss. Ant prospektinio vamzdžio išliko įrašas: „1785 m. Verdainės bažnyčiai pagamino Johanas Preusas“. 1827 m. vargonai buvo perkelti į Kretingalės bažnyčią, o 1899 m. sumontuoti jau pastatytoje Kretingos bažnyčioje. Europos vargonų pavelde instrumentas užima reikšmingą vietą kaip vienas iš XVIII a. antros pusės Karaliaučiaus vargonų mokyklos pavyzdžių.
Karaliaučiaus karaliaus rūmų vargonų meistro Johano Preusso vargonai 1785 m.
Naujoji bažnyčia buvo pašventinta 1899 m. birželio 29 d. 1910 m. medinę šventoriaus tvorą tikintieji pakeitė iš Sankt Peterburgo parvežta metaline tvora. 1913 m. akmenine tvora buvo aptvertos istorinės kapinės.
|
Bažnyčia XX a. pradžioje. |
1910 m. parapija apjuosė bažnyčios |
1911 m. parapijai priklausė 2 130 narių, iš kurių 1 389 buvo lietuviai, 726 – vokiečiai, 15 – latviai. Kretingos mieste ir valsčiuje gyveno 488 parapijiečiai. Dalis tikinčiųjų gyveno filijose: Darbėnuose – 45, Rietave – 28, Gargžduose – 75, Švėkšnoje – 100, Veiviržėnuose – 22. Kunigas liturgiją pravesdavo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Keturis kartus metuose pamaldos vyko Gargžduose ir Švėkšnoje, kartą – Rietave, kur tikintieji meldėsi vokiečių ir latvių kalbomis. Nesant kunigui, „skaitomas pamaldas” Kretingos bažnyčioje ir filijose pravesdavo mokytojas arba vargonininkas. Parapijos narių skaičius tuo metu nebeaugo. Dalis vokiečių tautybės parapijiečių ir lietuvininkų dėl geresnių ekonominių sąlygų grįžo į Prūsiją. Kai kuriuos tada viliojo ir legendomis apipinta Šiaurės Amerika.
Parapijoje tarnavę kunigai. Iš kairės: Ferdinandas Michaelis Baumbachas, Martynas Keturakaitis, Gustavas Matisonas, Janis Straumanis, Karlas Frydrichas Josephi, Julius Stanaitis, Adomas Gelžinius, Ansas Baltris, Jonas Armonaitis.
Iki Lietuvos valstybės atkūrimo parapiją aptarnavo kunigai Heinrichas Ferdinandas Radziboras (1803-1804 m.), Frydrichas Vilhelmas Christianas Kode (1804-1807 m.), Vilhelmas Neumanas (1808-1810 m.), Martynas Konstantinas Vilke (1820-1830 m.), Frydrichas Augustas Thiedemanas (1834-1851 m.), Ferdinandas Michaelis Baumbachas (1858-1870 m.), J. H. E. Rosenbergeris (1872-1874 m.), Rudolfas Schoene (1877-1880 m.), Martynas Keturakaitis (1880-1884 m.), Jonas Keturakaitis (1890-1893 m.), Gustavas Matisonas (1893-1894 m.), Janis Straumanis (1894-1908 m.), Karlas Frydrichas Vilhelmas Josephi (1908-1926 m.). Dvasininkus pradžioje skirdavo Vilniaus konsistorija, o nuo 1830 m. Kuršo konsistorija Jelgavoje, kuri tada administravo Lietuvos liuteronų bažnyčią. Vokiečių ir latvių tautybės kunigai, atvykę į parapiją, turėjo išmokti lietuvių kalbą, o tiksliau – žemaičių tarmę.
Kretingos panorama nuo Klaipėdos gatvės (Pelėdos kalno). Priekyje – 1828 m. pastatytas Birutės gatvės tiltas per Akmenos upę, skyrusią miestą nuo Kretingos kaimo (Kretingsodžio). Virš miesto kairėje pusėje kyla pranciškonų bažnyčios bokštas, dešinėje – žydų sinagoga, o į kairę nuo jos – liuteronų bažnyčios bokštas. XX a. 4 deš. (KM IF-70)
Atkurtoje Lietuvos valstybėje
1921 m. į Lietuvos sudėtį grįžo Palangos miestas ir valsčius. Iki tol buvusi Rucavos parapijos dalimi, Palangos filija tapo priskirta Kretingos parapijai. Palangos liuteronai meldėsi senojoje vaistinėje, o nuo 1928 m. savo maldos namuose. Kunigo laikomos pamaldos lietuvių kalba čia vykdavo 10 kartų per metus. Filiją sudarė apie 100 narių.
Kun. Adomas Gelžinius su 1936 m. konfirmantų laida prie klebonijos Vytauto g. 43.
Kunigas su konfirmantais prie klebonijos, 1939 m. gegužės 18 d.
Tarpukariu Kretingos parapija susidėjo beveik vien iš lietuvių tautybės tikinčiųjų. 1937 m. ji turėjo 1 040 narių. Pamaldos bažnyčioje vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vokiečių tautybės žmonių tada buvo apie 50, todėl liturgija jų kalba buvo švenčiama rečiau. Parapija turėjo gausų chorą ir pučiamųjų instrumentų orkestrą. Po kun. Josephi mirties 1926 m., parapiją aptarnavo Julius Stanaitis (1928-1930 m.), o po jo Adomas Gelžinius (1931-1941 m.).
Parapija karo metais
1941 sausio – kovo mėn. Kretingos parapiją, kaip ir visą Lietuvos liuteronų bažnyčią, sukrėtė Lietuvos vokiečių repatriacija. Pagal SSRS ir Vokietijos gyventojų mainų sutartį, liuteronų tikintieji galėjo įsirašyti vokiečiais ir išvykti į Reichą. Šia galimybe pasinaudojo du trečdaliai parapijiečių. Visos Lietuvos mastu Bažnyčia neteko apie 40 000 narių, tai yra daugiau nei 60 % tikinčiųjų. „Mūsų parapija yra likusi maža”, – 1941 m. ataskaitoje rašė kun. Ansas Baltris, pažymėdamas, kad parapijoje dar liko apie 400 narių. Išvykę buvo „tikri lietuviai, nemokantys vokiečių kalbos, kuriuos vokiečiams pavyko suagituoti tik bauginimais Lietuvai tapus SSR.” Už lietuvišką veiklą misijos diakonas Baltris dar 1939 m. buvo nacių ištremtas iš Klaipėdos krašto, o kun. Adomui Gelžiniui repatrijavus į Vokietiją, 1941 m. Tauragės bažnyčioje įšventintas į kunigus.
Švenčiant bažnyčios 45 metų jubiliejų parapiją aplankė bažnyčios statytojas
kun. dekanas Janis Straumanis (centre). Kairėje Kretingos kun. Ansas Baltris,
dešinėje Tauragės kun. Jonas Kalvanas, 1944 m. liepos 2 d.
Sovietinio ateizmo laikotarpis
Sovietinės okupacijos metais Kretingos parapija nebuvo „išregistruota“. Sovietų valdžia 1945-1965 m. uždarė arba nugriovė daugiau nei 70 % liuteronų bažnyčių. Iš 84 prieškaryje veikusių parapijų sovietmečiu išliko tik 27. Buvo uždaryta Kretingalės bažnyčia, nugriautos abi Klaipėdos bažnyčios. Kretingalės ir Palangos tikintieji bei dalis Klaipėdos miesto liuteronų pamaldoms vykdavo į Kretingą. Parapija tuomet buvo viena gausiausių liuteronų bendruomenių. 1965 metais ją sudarė 900 narių.
Kun. Ansas Baltris su konfirmantais 1945 m.
1950 m. Kretingos kun. Baltris buvo išrinktas konsistorijos pirmininku. Parapiją jis aptarnavo iki 1954 m. Jį pakeitė kun. Jonas Armonaitis (1955-1990 m.). 1955 m. Kretingos bažnyčioje įvyko pirmasis pokarinis bažnyčios sinodas, kuriame buvo priimtas naujas statutas, išrinkta konsistorija.
Kun. Jonas Armonaitis su 1957 m. konfirmantais.
Bažnyčios 60 metų jubiliejus. Iš kairės kunigai: Petras Knispelis,
Jurgis Gavėnis, Jurgis Sprogys, Vilius Burkevičius, Arvidas Briedis,
Jonas Kalvanas, Jonas Armonaitis, 1959 m. birželio 28 d.
Sovietinė valdžia visaip varžė parapijos gyvenimą. Dar pirmosios okupacijos metu 1940 m. buvo konfiskuoti šventoriuje esantys parapijos namai. Pokaryje juose iki 1965 m. veikė ryšių kontora ir paštas, o po to apgyvendintos šios kontoros darbuotojų šeimos. Pokaryje buvo nacionalizuota Vytauto g. esanti klebonija. 1964 m. Vykdomasis komitetas uždarė istorines parapijos kapines. 1965 m. prie pat bažnyčios pamato sienos buvo pristatytas ryšių kontoros pastatas – paštas ir telekomas. Apie planuojamus darbus sovietinė valdžia net nepranešė parapijai. 1969 m. buvo nugriauta bažnyčios šventoriaus tvora, o jos geležinės konstrukcijos perkeltos ant Akmenos upės tilto Birutės g.
1965 m. sovietinė valdžia prie pat bažnyčios pamato sienos pristatė paštą.
1969 m. bažnyčios tvoros fragmentus sovietinė valdžia perkėlė ant Akmenos upės tilto.
Sovietmečiu nuniokoti parapijos namai 1992 m.
Sovietmečiu nuotrauka šventoriuje dažnai buvo daroma
prie kunigo raštinės – toliau nuo pašalinių akių.
Kun. Jonas Armonaitis su konfirmantais 1963 m.
1970 metų konfirmantų laida.
1988 m. konfirmacijos šventė.
Parapija po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus nepriklausomybę parapija vėl galėjo netrukdoma melstis. Jai buvo grąžintos istorinės kapinės. Tikintieji jas sutvarkė, centre pastatė kryžių. Vasarą jose ir Kiauleikių, Mišučių bei Rūdaičių kapinėse vyksta kapinių šventės. 1994 m. Kūčių vakarą buvo pašventinti restauruoti parapijos namai. 1989 m. Vykdomasis komitetas planavo praplėsti Kęstučio gatvę, todėl pastatą pripažino avariniu ir ketino nugriauti. Šiems planams nepritarė atkurta Kretingos miesto ir rajono savivaldybė. 1994 m. jos sprendimu buvo nugriautas prie bažnyčios pamatų stovėjęs ryšių kontoros pastatas. Parapija sutvarkė šventorių, o 1998 m. atstatė jo tvorą. Liuteronų bažnyčia ir parapijos namai šiandien yra vieni seniausių išlikusių pastatų, kurie puošia miesto centrą.
2001 m. gyventojų surašymo duomenimis Kretingos rajone liuteronų tikybos žmonių buvo 481. Parapija šiandien skaičiuoja apie 150 aktyvių narių. Pamaldos bažnyčioje vyksta sekmadieniais ir švenčių dienomis. Tikintieji į jas įsijungia giedodami giesmes iš giesmyno. Visuotinis giedojimas yra neatsiejama liuteroniškos tradicijos dalis.
Kun. Dariaus Petkūno ordinacijos šventėje dalyvavę dvasininkai. Pirmoje eilėje:
kun. Liudvikas Fetingis, kun. Edvinas Švageris, vyskupas Jonas Kalvanas,
kun. Darius Petkūnas, kun. Algimantas Žiliniskas iš Toronto, kun. Jonas Okas,
kun. Ernstas Roga. Antroje eilėje: kun. Reinholdas Moras, kun. Kurtas Moras,
kun. Jonas Kalvanas, pranciškonų vienuoliai, baptistų pastorius Albertas Latužis,
teol. stud. E. Krauza.
Parapijos išvyka į Tolminkiemį. Po pamaldų su vysk. Jonu Kalvanu Sr.,
1991 m. rugsėjo 22 d.
1994 m. Kūčių vakare tikintieji įžengė į atrestauruotus parapijos namus.
Vyskupas Jonas Kalvanas šventina naują bažnyčios tvorą 1998 m. gegužės 17 d.
Iš kairės: kun. Liudvikas Fetingis, vysk. Jonas Kalvanas, kun. Darius Petkūnas,
teol. stud. Mindaugas Dikšaitis, pranciškonų vienuolis kun. Astijus Kungys,
teol. stud. Liudas Miliauskas.
Po bažnyčios 100 metų jubiliejinių pamaldų. Iš kairės: kun. Saulius Varanavičius,
kun. Bengt Svenson iš Švedijos Osby parapijos, svečias kun. iš Vokietijos,
kun. Martin Müller , Kurtas Vėlius iš JAV, kun. Oskars Laugalis iš Duobelės
parapijos su Kretingos kun. Karlo Frydricho Josephi (1908-1926 m.) vaikaičiais,
1999 m. birželio 27 d.
Parengė kun. Darius Petkūnas 2024 m.
Publikuota straipsnio PDF versija:
„Pajūrio naujienos”, 2024 07 19 Prenktadienis Nr. 55 (3315)