|
Kretingos liuteronų parapijos 2023 liepos 16 d. – 11 val. 2023 liepos 23 d. – 13 val. 2023 liepos 30 d. – 11 val. 2023 rugpjūčio 6 d. – 13 val. 2023 rugpjūčio 13 d. – 11 val. 2023 rugpjūčio 20 d. – 13 val. 2023 rugpjūčio 27 d. – 11 val. 2023 rugsėjo 3 d. – val. 2023 rugsėjo 10 d. – 11 val. 2023 rugsėjo 17 d. – 13 val. 2023 rugsėjo 24 d. – 11 val. 2023 spalio 1 d. – 13 val. 2023 spalio 8 d. – 11 val. 2023 spalio 15 d. – 13 val. 2023 spalio 22 d. – 11 val. 2023 spalio 29 d. – 13 val. 2023 lapkričio 5 d. – 11 val. 2023 lapkričio 12 d. – 13 val. 2023 lapkričio 19 d. – 11 val. 2023 lapkričio 26 d. – 13 val. 2023 gruodžio 3 d. – 11 val. 2023 gruodžio 10 d. – 13 val. 2023 gruodžio 17 d. – 11 val. 2023 gruodžio 24 d. – 17 val. 2023 gruodžio 25 d. – 13 val. 2023 gruodžio 31 d. – 11 val. 2024 sausio 7 d. – 13 val.
|
Kunigas Darius Petkūnas
El. paštas: darius.petkunas@gmail.com
Tel. +370 611 38226
Parapijos adresas:
Kęstučio g. 3
LT- 97142 Kretinga
Parapijos sąskaita:
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia
LT714010051003562413
Į. k: 191377777
Apie mus
Kretingos liuteronų parapija vienija Kretingoje ir jos rajone gyvenančius liuteronų tikinčiuosius. Pamaldose gali dalyvauti ir kitų konfesijų tikintieji – visi norintys susipažinti su liuteronų tikėjimu, liturgija ir joje skelbiamu Dievo žodžiu. Kiekvienos pamaldos yra Mišios, tai yra liturgija su Altoriaus Sakramentu, kuriame tikintieji, priimdami Kristaus kūną ir kraują duonoje ir taurėje, iš Dievo gauna malonę ir nuodėmių atleidimą. Šventoji Dvasia Eucharistijoje stiprina žmogaus tikėjimą, todėl tikintieji yra kviečiami priimti Sakramentą per kiekvienas pamaldas. Žmonės, norintys pirmą kartą Liuteronų Bažnyčioje priimti Altoriaus Sakramentą, susipažįsta su Bažnyčios mokymu Mažajame Katekizme ir gauna kunigo sutikimą. Apsilankantieji liuteronų bažnyčioje kviečiami paimti giesmyną ir įsijungti į liturgiją bendrame parapijos giedojime. Išankstinis muzikinis pasiruošimas ir muzikiniai gebėjimai nebūtini, nes giesmę bažnyčioje veda vargonininkas ir kunigas. Krikšto Sakramente žmogus atgimsta per vandenį ir Šventąją Dvasią, gauna nuodėmių atleidimą, malonę ir amžinojo gyvenimo pažadą, todėl tėvai kviečiami krikštyti kūdikius kuo anksčiau nuo gimimo. Pirmoji Komunija ir Konfirmacija (Sutvirtinimas) Liuteronų Bažnyčioje teikiama kartu. Prieš tai 12-14 metų jaunimas susipažįsta su krikščioniško tikėjimo pagrindais Mažajame Katekizme ir Biblijoje aprašyta žmogaus išganymo istorija. Bažnyčia Šventame Rašte yra vadinama Kristaus kūnu, todėl ji yra daugiau nei pastatas. Tai tikinčiųjų bendruomenė, kurioje teisingai skelbiamas Dievo žodis ir teikiami Kristaus įsteigti sakramentai. Tikintieji yra Kristaus kūno nariai, todėl jie yra kviečiami aktyviai įsijungti į Bažnyčios gyvenimą pagal jiems suteiktas Dievo malonės dovanas (Rom 12, 4-8). Plačiau Liuteronų Bažnyčios mokymas išdėstytas Bažnyčios svetainės skyriuje Tikėjimo išpažinimas.
Kretingos parapijos Facebook svetainė
Kretingos parapijos istorija
Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą Kretinga buvo pasienio miestas. Rusijos ir Vokietijos siena ties Kretinga tęsėsi nuo vieno iki trijų kilometrų. Ji skyrė ne tik šias dvi valstybes vieną nuo kitos, bet kartu ir gyventojų tarmę, tikybą bei požiūrį į gyvenimą. Rusiškosios Lietuvos pusės gyventojai tarpusavyje kalbėjo žemaičių tarme ir dauguma jų buvo Romos katalikai, o „prūsų pusėje”, kaip kretingiškiai mėgdavo vadinti Klaipėdos Kraštą, buvo kalbama prūsiška tarme ir tuo laiku beveik visi jie buvo evangelikai liuteronai. Todėl Kretingos Romos katalikams buvo sunku suvokti, kad ir evangelikai liuteronai gali būti tokie pat žemaičiai kaip ir jie. Nors evangelikai liuteronai kalbėjo taip pat žemaitiškai savo tarpe, jų manymu jie buvo, jei ne vokiečiai, tai bent prūsai. Skirtumą tarp moterų buvo galima įžvelgti tik sekmadienio ryte, joms einant į bažnyčią. Kretingiškės „prūsės” eidamos sekmadienio ryte į bažnyčią mėgdavo puoštis panašiais rūbais kaip sienos kitoje pusėje gyvenančios jų tikybos sesės, tuo išskirdamos save nuo „žemaitiškų” kaimynių. Todėl nereikia stebėtis, kad liuteronų bažnyčia, esanti prie tuometinės miesto turgavietės pietrytinio kampo, Kretingos gyventojų buvo vadinama „vokiečių“ arba „prūsų“ bažnyčia, bet ne evangelikų liuteronų.
Praėjo daug metų kol Kretingos evangelikai liuteronai minėtoje vietoje pasistatė bažnyčią. Šio tikslo įgvendinimui jie turėjo įdėti daug pastangų ir darbo.
Iš Vakarų atėjusios Bažnyčios reformacijos idėjos Žemaitijoje patyrė didelį pasisekimą. Reformacijos būtinybe užsidegė ir baudžiavos jungą traukiantis lietuvis „chmet” arba „kumetis”. Kaip matyti iš katalikų ir evangelikų ankstyvesnių įstorinių šaltinių, liuteronai Žemaitijoje maždaug 1567 metais turėjo 10 bažnyčių. Žemaičių storosta, garsusis karvedys Johann Karl Chodkewicz, Kretingoje žinomas kaip Jonas Katkevičius, tikriausiai buvo šio naujo mokslo šalininkas, nes Skuodo liuteronams jis pastatė bažnyčią. Kadangi 16-tame šimtmetyje apie Palangą, Kretingą ir Salantus dar nebuvo nė vienos katalikų bažnyčios, iš Prūsų atvykstantiems naujojo mokslo skelbėjams lengvai sekėsi perduoti Bažnyčios reformacijos mintis pusiau pagoniškiems žemaičiams.
Su įvairiais iš užsienio atvykstančiais įvairiais katalikų tikybos diplomatais, kunigaikščiais ir kardinolais, tokiais kaip Hosius, Kommendone, Bongiovani ir kt., atvyko ir jėzuitai, kuriems pavyko užslopinti Reformacijos plitimą Lietuvoje. Johann Karl Chodkewicz 1570 metais kardinolo Hosiaus buvo perkalbėtas vėl sugrįžti į katalikų bažnyčios glėbį. Kaip atgailą už savo ankstyvesnius „eretinius klydinėjimus”, jis pasižada visomis išgalėmis stabdyti tolimesnį Reformacijos judėjimą. Nuo to laiko, kaip paminėta „Biskupstwo Zmujdzkie” (1898 m. Krakow) ir „Pamjatnoja Knyzka” Kowenskoi Guberniji 1906 metų leidiniuose, prasidėjo liuteronų persekiojimas. Pagal jo išleistą įsakymą katalikui buvo uždrausta įsileisti į namus liuteroną, ypač sakytoją ar mokytoją, ir suteikti jam nakvynę. Kad jo įstatymas būtų vykdomas, Chodkewicz nutarė pastatydinti Kretingoje Bernardinų vienuolyną, vėliau perėjusį į pranciškonų rankas, kurio pirmutinė pareiga buvo apsaugoti katalikus nuo liuteronų įtakos. Pamatai vienuolynui buvo padėti 1605 ir statyba užbaigta 1612 metais. Į vienuolyną įstoję vienuoliai iš karto ėmėsi įgyvendinti šį tikslą. Jie stengėsi atkalbinėti apylinkės gyventojus nuo reformacijos įsitikinimų. Jeigu to padaryti nepavykdavo gražiuoju, buvo mėginama tai pasiekti grąsinimais arba net eilinių valdininkų smurtu, kaip rodo lenkų karališkos valdžios nurodymas ir Kretingos Bernardinų vienuolyno 1619 m. lapkričio 13 d. įstatymas. Liuteronams netekus daugelio teisių gyvenimo aplinkybės pasidarė sunkios. Vienuolių spaudimas buvo jaučiamas visur. Jie vertė liuteronus atlikti įvairius vienuolynui reikalingus darbus, pristatyti numatytą duoklę žemės produktais.
Kretingos bažnyčios 100 m. jubiliejaus pamaldos. Nuotrauka D. Petkūno 1999 m.
Nors Kretingos liuteronai apie 200 metų neturėjo nuosavos bažnyčios ar mokyklos, jų tikėjimo kibirkštėlė neišblėso, bet ruseno toliau. Ji virto liepsna atsikėlus iš Vokietijos ir Latvijos įvairių profesijų žmonėms: gydytojams, vaistininkams, malūnininkams arba lenkų dvarininkų pakviestiems jų dvarų prižiūrėtojams, kurie daugumoje buvo vokiečių tautybės ir jau buvo susipažinę su Martyno Liuterio mokymu. Prie jų prisidėjo į Kretingos apylinkę iš Rytprūsių atsikeliantys naujakuriai, kurie čia rado daugiau ir pigesnės kainos žemių negu tankiai apgyventoje tėviškėje. Susiklosčius tokioms aplinkybėmis ne vieno kaimų gyventojai buvo evangelikai liuteronai. Jie įsteigė parapiją, tik dar neturėjo savo bažnyčios.
Evangelikų liuteronų parapijos nariai pagaliau nusprendė priešintis vienuolyno reikalavimams ir ieškoti užtarimo pas rusų carą Aleksandrą I. 1802 metais jie pasiuntė pas carą parapijos delegaciją, susidedančią iš keturių ūkininkų: Miko Kaspučio, Antano Penelio, Jurgio Tarvydo ir Miko Bruzdeilino. Paprapija paprašė, kad caras atpalaiduotų liuteronus nuo duoklės katalikų dvasininkijai ir leistų pasistatyti nuosavą bažnyčią. Rusijos caras Aleksandras Pirmasis 1802 metų liepos 7 dienos raštu atpalaidavo Kretingos liuteronus nuo visų mokesčių katalikų vienuolynui, įpareigodamas juos pasirūpinti nuosavo kunigo išlaikymu. Daugelį metų reikalavimais išvargintiems parapijiečiams šį žinia skambėjo lyg didžiausias aimanų išklausymas. Deja, vienuolynas jokiu būdu nesutiko atsisakyti duoklės reikalavimų; liuteronai ir toliau buvo verčiami ją tęsti. Jeigu kuris nors reikalavimams pasipriešindavo, prarasdavo visas teises ir net netekdavo savo žemės sklypo. Tuomet būdavo sakoma: „Dangus aukštas, caras toli, neverta priešintis“.
Caras, atpalaiduodamas parapiją nuo mokesčių mokėjimo katalikų vienyolynui, davė kartu sutikimą evangelikams liuteronams pasistatyti bažnyčią ir kleboniją. Tam tikslui jis net dovanojo apie 1700 rastų iš Rucovos girių. Bet dėl nežinomų priežasčių parapija nesugebėjo pasinaudoti šia caro dovana. Ji leido tuolaikiniam parapijos tarybos pirmininkui generolui von Mirbach parsiduoti visą medžiagą už žemą kainą – 945 rublių sumą, nors kiti už ją siūlė daug daugiau. Parapija, nebeturėdama medžiagos bažnyčios statybai, turėjo nusipirkti iš generolo von Mirbach apleistą žydo namą, sumokėdama už jį 2100 rublius. Namas buvo įrengtas ir 1808 metais ir pašventintas į bažnyčią. Deja, dėl nesumokėtos 900 rublių skolos šis namas 1810 metais teismo keliu buvo atimtas, bet po kiek laiko vėl sugrąžintas ir toliau naudotas pamaldų laikymui. Šio mūrinio namo antrame aukšte buvo bažnyčia, o apačioje buvo įrengtas butas kunigui. Vėliau namas nežinomomis aplinkybėmis pateko į privačias rankas. Savo maldos vietos netekę parapijiečiai pamaldoms rinkdavosi į privačius namus, o vienu metu net turgavietės viduryje esančioje miesto rotušėje, kurios vėlesniais laikais jau nebebuvo. Generolui von Mirbach mirus, teismo sprendimu jo turtų paveldėtojai už padarytus nuostolius l8l7 metais parapijai turėjo grąžinti 2000 rublių kompensaciją. Tuometinis Kretingos vyriausias administratorius generolas von Rohbinder 1830 metais kreipėsi į Bernardinų vienuolyno viršininką su prašymu perleisti iš daržinės perdirbtą mažą koplyčią evangelikų pamaldų atlaikymui.
Pagaliau 1824 metais parapija už 800 rublių įsigijo dirbamos žemės, pievų ir dar žemės sklypą mieste, ant kurio pasistatė kleboniją, sumokėdama 31 rublį ir 15 kapeikų. Ant šio sklypo 1836 metais šalia klebonijos buvo pastatytas medinis maldos namas, kuris nenustatytomis aplinkybėmis vėliau vieno liuterono ūkininko buvo pasisavintas. Parapijai tuo metu esant be vietos kunigo, jis šį namą padidino vienu priestatu ir pardavė jį katalikų tikybos žmogui. Parapija prarado ne tik namą, bet ir sklypą ant kurio jis stovėjo.
Parapija vėl turėjo ieškoti kitos tinkamos vietos maldos namui. 1850 metais ji surado pačiame miesto centre prie turgavietės esantį mūrinį namą. 1852 metais namą nupirkus, jis buvo perdirbtas ir pritaikytas bažnytiniams reikalams. Jo pirkimui lėšos buvo panaudos parapijos kasos lėšos ir aukotojų įnašai. Šalia šio maldos namo buvo pastatyta net varpinė.
Šį maldos namą reikia laikyti pirmąja Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia. Iškilmingos pašventinimo pamaldos buvo pagrąžintos į šventę iš Klaipėdos atvykusia „triūbininkų“ palyda. 1860 metais prie bažnyčios buvo pastatytas medinis namas, kuriame turėjo būti įrengta mokykla ir bažnyčios prižiūrėtojo butas. Tačiau parapijoje kilus nesantaikai ir nesusipratimams, numatytoji namo paskirtis nebuvo įgyvendinta. Vietoje mokyklos buvo įrengta prieglauda parapijos varguoliams. Tuolaikinės bažnytinės pajamos, gautos iš rinkliavos pamaldų metu ir laidotuvių aukų buvo vargingos, nepadengiančios net būtiniausio bažnyčios bei klebonijos pastato remonto išlaidų. Bet parapijiečiai vis vien džiaugėsi turėdami nuosavą ant tvirtų pamatų pastatytą bažnyčią, kaip šventame Rašte pasakyta: „…ir žvirblis randa namus, o kregždė lizdą“ (Ps.84,4). Kretingiškė evangelikų liuteronų parapija buvo patenkinta turinti nuosavą bažnyčią ir altorių, prie kurio ji galėjo susirinkti Viešpaties Dievo Zebaot vardo pagarbinimui. Tačiau Dievo vedimaas nevisada suprantamas ir žinomas. Dievas, lyg norėdamas patikrinti parapijos ištikimybę, užleido ant jos dar kartą kitą bėdą…
1889 metų vasarą didžiausios sausros metu Kretingą nusiaubė didžiulis gaisras. Dviejų valandų laikotarpyje liepsnos apgaubė visą miestą, su kitais pastatais sunaikindamos ir šią evangelikų liuteronų bažnyčią. Daugelio metų parapijos triūsas per trumpą laiką pavirto griuvėsiais ir pelenų krūva. Gaisro padarytų nuostolių akivaizdoje parapijiečių skausmas buvo neapsakomai didelis. Kretingiškė parapija, lyg Jokūbas Faraonui, dabar kalbėjo: „trumpas ir vargingas mano amžiaus laikas” (l.Moz.47,9).
Nors parapijiečių skaičius tuo metu buvo padidėjęs nuo 700 iki beveik 1500, nebuvo lengva sukaupti lėšų tolimesniam veikimui. Darbo ir prakaito netrūko, trūko tik pinigų. Vien tik žmogaus amžiaus bėgyje parapija nuo pamatų turėjo du kartus atstatyti kleboniją ir tris kartus maldos namus. Jos pastangų dėka per 37 metus buvo krikštijami kūdikiai, konfirmuojamas jaunimas, sutuokiamos poros; Netekusi bažnyčios sunkių rūpesčių prislėgta parapija vėl turėjo susirasti naują vietą maldai. Ją pasisekė surasti mažame mūriniame name. Apie 10 metų sąlygos buvo prastos: nebuvo vargonų ir kitų pamaldoms reikalingų reikmenų, neturėta net kantoriaus. Statant naują kleboniją parapija išeikvojo visas santaupas ir dar teko skolintis 800 rublių. Daugelio parapijiečių troškimas pasistati naują bažnyčią atrodė nebeįgyvendinamas, o kiti tiesiog sakė: „neįmanoma!”.
Bet Aukščiausias įsakė „teįvyksta” ir neviltis išnyko lyg rytmečio rūkas. 1894 metais iš Latvijos į Kretingą atsikėlė energingas ir darbštus kunigas Johann Straumanis. Jam pasisekė gauti iš Rusijos evangelikų liuteronų pagalbos kasos vienkartinę 4000 rublių paramą bažnyčios statybai. 1896 metų kalėdinių pamaldų metu jis šią žinią paskelbė iš sakyklos. Visi subruzdo džiaugsmu. Seni ir jauni sujudo naujam žygiui, kiekvienas pasiryžo aukotis naujam tikslui.
Kretingos parapijai priklausantys 45 ūkininkai rudens metu savo arkliais iškėlė ir žiemą suvežė 850 kubinių metrų akmenų ir 60 000 plytų bei kitos statybinės medžiagos. Vieni aukojo savo turimą auksą ar sidabrą, mažiau pasiturintieji prisidėjo pagal išgales prie tų 4000 rublių. Visa statybinė medžiaga buvo suvežta ir statybai paruošta be jokio atlyginimo. Pasitaikydavo, kad net darbymečio laiku, sėjos ar dagos metu parapijiečiai, norėdami prisidėti prie bažnyčios statybos, važiuodavo net 10 ar 13 mylių. Kiekvienas dirbo be murmėjimo. Net mažažemiai valstiečiai prisidėję maisto produktais, pridėdavo dar iki 40 rusiškų rublių (t.y. nuo 50 iki 200 litų). Tarnai, tarnaitės ir darbininkai davė nuo 1 iki 15 rublių (t.y. nuo 5 iki 25 litų) ir daugiau. Kas nepajėgė prisidėti pinigais, atėjo savanoriškai dirbti be atlyginimo po 6 ir net 8 dienas. Statybos laikotarpyje daugelis matė vieną žilagalvį senelį einantį iš kaimo į kaimą, nuo namo iki namo, lankantį savo amžiaus vyrus ir moteris, su kuriais jis užaugo ir renkantį pinigus šiems Dievo garbei statomiems namams. Jis surinko 173 rusiškus rublius (apie 865 litus) ir įteikė juos parapijos kunigui. Senelis prašė už juos bažnyčiai nupirkti žvakidę, kad po visų gyvenimo vargų seneliams pasitraukus amžinam poilsiui, jos žvakių šviesa primintų parapijiečiams jų tėvus ir motinas.
Miesto gyventojai ir kitatikiai stebėjosi tokiu parapijiečių užsidegimu ir pasiaukojimu. Jie taip pat panoro prisidėti aukomis prie bažnyčios statybos. Kretingos dvaro savininkas grafas Tyszkewicz (Tiškevičius), nors buvo Romos katalikų tikybos, dovanojo beveik visus bažnyčios statybai reikalingus rąstus. Keturi izraelitai pirkliai įteikė nemažą pinigų sumą spalvotų bažnyčios langų įsigijimui. Kaimyninės parapijos, ypač iš Latvijos, taip pat aukojo ženklias pinigų sumas. Prūsijos karalius Wilhelm II tam tikslui paskyrė 1500 markių. Viena Latvijoje gyvenanti našlė, nors gyveno ne taip ištaigingai kaip ankščiau Kretingoje, prisimindama anuos laikus pardavė dalį savo brangenybių ir persiuntė pinigus statybos reikalams. Vienas Klaipėdos apylinkėje gyvenantis ūkininkas atnešė kunigui 100 markių sakydamas, kad jam tai buvę nurodyta sapne. Panašiu būdu daugelis prisidėjo didesnėmis ar mažesnėmis aukomis, dėdami plytą prie plytos, kol buvo pastatyta tikrai graži, masyvi Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia. Jos statyba kainavo 15000 rublių. Iš Vokietijos buvo padovanoti bažnyčiai vargonai, bet parapija, dėl tuo laiku buvusio labai aukšto muito nepajėgė jų atsiimti. Kad bažnyčia neliktų be vargonų buvo sutarta juos iškeisti į senus Prūsijos pusėje esančios Kretingalės bažnyčios vargonus, užkuriuos buvo reikalaujamas mažesnis muitas. Senieji parapijos mūriniai namai buvo perstatyti ir išnuomoti. Naujoji bažnyčia, kaip užrašuose paminėta, buvo viena tarp gražiausių Kretingos ir Telšių apylinkėse. Bažnyčios pašventinimo iškilmėse dalyvavo Kuršo generalinis superintendantas, 7 kunigai, trys misijonieriai ir kantoriai bei iš Klaipėdos atvykęs bažnytinis choras su „trūbininkais“.
Nuo 1802 metais caro suteiktų teisių Kretingos evangelikų liuteronų parapijai, joje tarnavo šie dvasininkai:
1. D. Heinrich Ferdinand Radzibor, 1803 – 1804.
2. Friedrich Wilhelm Christian Kode, 1804 – 1807.
3. Wilhelm Neumann, 1808 – 1810.
Nuo 1810 iki 1820 metų parapiją aptarnavo iš Skuodo ir Tauragės atvykdavę sakytojai.
4. Martin Konstantin Wilke, 1820 – 1830.
Nuo 1830 iki 1834 metų parapiją aptarnavo iš Tauragės atvykdavęs kunigas.
5. Friedrich August Thiedemann, 1834 – 1851.
Nuo 1851 iki 1853 metų parapiją aptarnavo iš Tauragės ir Skuodo atvykdavę kunigai.
6. Kunigas Torno‘w atsikėlęs į Kretingą iš Prūsijos. Dėl nepažymėtų priežasčių jis buvo pašalintas iš pareigų Prūsų krašte. Jo veikla parapijai nepatiko, todėl 1858 metais jam buvo uždrausta toliau administruoti parapiją.
7. Ferdinand Michael Baumbach, 1858 – 1870.
Nuo 1870 iki 1872 metų parapija neturėjo vietinio kunigo.
8. J. H. E. Rosenberger, 1872 – 1874. Jis mirė Kretingoje ir palaidotas vietinėse evangelikų liuteronų kapinėse.
Nuo l874 iki 1877 metų Kretingos parapija neturėjo nuolatinio kunigo.
9. Rudolf Schoen, 1877 – 1880.
10. Martin Keturakat, 1880 – l884.
Nuo 1884 iki 1890 metų parapija vėl neturėjo nuolatinio kunigo.
11. Johann Keturakat, 1890 – 1893.
12. Gustav Mattiesson, 1893 – 1894.
13. Johann Straumann, 1894 – 1908.
14. Karl Friedrich Wilhelm Josephi, 1908 – 1926.
Kun. Josephi mirė Kretingoje ir buvo palaidotas vietinėse ev. liut. kapinese.
15. Kunigas Weihrauch, 1927 m. Patarasis Kretingoje buvo visai trumpą laiką.
Kunigui Weihrauch išvykus parapijos administraciją perėmė kun. prof. dr. Vilius Gaigalaitis, vėliau kun. A. Vymeris, o nuo 1928 metų diakonas Julius Stanaitis.
Kadangi vokiškai kalbėjo tik maža parapijiečių dalis, daugumai reikėjo lietuviškai kalbančio kunigo. Iki tol iš Latvijos atvykę kunigai, tokie kaip Mattiesson, Straumann ir Josephi prieš pradėdami eiti kunigo pareigas turėjo išmokti lietuvių kalbą. Nėra žinių ar visi kiti kunigai kalbėjo lietuviškai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir kretingiškių tarpe ėmė pūsti tautiniai vėjai. Bet parapijiečių dauguma pradėjo priešintis naujos bažnytinės konsistorijos potvarkiams ir jos prezidento kun. prof. dr. Viliaus Gaigalaičio nurodymams. Kartą jis atvykęs į Kretingą turėjo nemalonumų ir nebuvo įsileistas į bažnyčią. Bažnyčia liko užrakinta, o raktas paslėptas. Nesantaika dar daugiau paaštrėjo kuomet kun. prof. dr. Vilius Gaigalaitis parapijai paskyrė jauną diakoną Julių Stanaitį prieš kurį dalis parapijiečių buvo neigiamai nusistačiusi. Diakonas Julius Stanaitis buvo vėliau konsistorijos prezidento kun. prof. dr. Viliaus Gaigalaičio įšventintas į kunigus ir Kretingoje tarnavo iki 1930 m.
16. Julius Stanaitis, 1928 – 1930.
Kun. Juliui Stanaičiui tarnaujant Kretingoje daug parapijiečių nebelankė pamaldų ir eidavo ar važiuodavo į už 3 – 4 kilometrų esančią Kretingalės bažnyčią. Ten jų vaikai buvo ruošiami konfirmacijai ir net konfirmuoti. Parapijos ginčams nesibaigiant, kaip savo atsiminimuose rašo kun. Adomas Gelžinius, kun. Julius Stanaitis paprašė bažnyčios konsistorijos jį perkėlti į kitą parapiją. Nors kun. Julius Stanaitis buvo geras ir gabus pamokslininkas, dėl kivirčų jam teko apleisti Kretingą.
17. Adomas Gelžinius, 1931 – 1941.
Kun. Adomui Gelžiniui atsikėlus į Kretingos parapiją išnyko visi ankstyvesnieji nesusipratimai ir nesantaikos. Dauguma bažnyčios narių vėl grįžo į savo bažnyčią. Kun. Adomas Gelžinius sugebėjo suprasti parapijiečių mąstyseną, jų pageidavimus, subalansuoti jų emocijas. Be to jie buvo labai patenkinti, kad pamokslai vėl buvo sakomi jiems priprasta mažlietuviška, „prūsų“ tarme. Kun. Julius Stanaitis kalbėjo jų ausims nepalankia lietuvių bendrine kalba, kurią jie vadino „žemaitiška“ ir prie kurios jie nebuvo pripratę. Iki tol Kretingos evangelikai liuteronai kalbėjo Klaipėdos krašto tarme, skaitė tas pačias knygas kaip Prūsuose, todėl pamokslai lietuvių bendrine kalba buvo per daug „žemaitiški”. Jie nesijautė esantys tokie pat žemaičiai kaip kiti jų apylinkės gyventojai, nes save artimai siejo su Prūsija ir Klaipėdos kraštu.
Po kelių metų kun. Juliui Stanaičiui teko dar kartą sakyti pamokslą Kretingos bažnyčioje, kuomet jis pavadavo kun. Adomą Gelžinių. Jo atvykimo išvakarėse kai kurios moteriškės ėjo per namus su raginimu neprileisti kun. Juliaus Stanaičio sakyti pamokslą. Jam užlipus į sakyklą parapija turėjusi toliau giedoti, neleisti jam kalbėti. Bet išvakarėse sudarytas planas neišsipildė, niekas nemėgino sutrukdyti sekmadienio pamaldų, visi jo klausėsi su atsidėjimu. Pamokslo gilūs žodžiai jaudino visus, kai kurie net apgailėjo nebetekę kun. Juliaus Stanaičio.
Po visų rūpeščių, vargų, nesantaikos, nesusipratimų ir bažnytinio gyvenimo kivirčų, Kretingos evangelikų liuteronų parapija buvo pradėjusi ramų gyvenimą, nebebūta jokių išsišokimų. Ši ramybė staiga baigėsi 1940 metais Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei. Tuo laiku prasidėjo vokiečių registracija repatriacijai į Vokietiją. Kretingoje tikrų vokiečių buvo nedaug, pamaldos vokiečių kalba vykdavo tik kas antrą sekmadienį. Prasidėjus registracijai į Vokietiją kartu su vokiečiais ir lietuviai liuteronai, siekdami išvengti sovietų represijų, stengėsi dokumentais įrodyti savo „vokišką“ kilmę.
Išvykimo pradžia buvo numatyta 1941 m. vasario mėnesio pradžioje. 1941 m. paskutinį sausio mėnesio sekmadienį įvyko atsisveikinimo pamaldos su Kretingos bažnyčia ir vietoje liekančiais parapijiečiais. Pamaldos vokiečių ir lietuvių kalbomis buvo jaudinančios. Pamaldas vokiečių kalba atlaikė vietos kun. Adomas Gelžinius. Pamaldose lietuvių kalba dalyvavo šalia jo dalyvavo ir kun. prof. Dr. Vilius Gaigalaitis, kuris po Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos gyveno apsigyveno Kretingoje. Atsisveikinimo žodžiai giliai rėžėsi į parapijiečių širdis, matėsi daug ašarotų akių. Pamaldos buvo užbaigtos su gieme:
Su Dievu jums ant kelionės;
Lydėti Viešpaties malonės
Irgi sargybėj angelų.
Jėzaus rankoms jus kavojant
Ir Jo akelėms pridabojant
Būkit linksmi, kožnu čėsu.
Jau su Dievu visiems,
Jame bekrutantiems, vėlai, anksti.
Neužmirškit mus, savo draugus,
Ir veido Jo beieškančius.
Pagal Elisabeth Josephi 1927 m. „Litauische Rundschau” laikraštyje atspausdintą straipsnį ir prof. dr. Viliaus Gaigalaičio 1929 m. „Pagalbos” leidinį.
Valteris Bendikas
Parapijos istorija pateikta iki 1945 m.Spausdinti
© 2009 LIETUVOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIASPRENDIMAS: UAB CORAL SOLUTIONS