Lietuvos Respublikos Seime, Konstitucijos salėje, 2023 m. kovo 22 d., vyko konferencija „Bažnyčių ir religinių bendruomenių reakcija į karą ir konfliktus“, surengta jo šventenybės ekumeninio patriarcho Baltramiejaus apsilankymo Lietuvoje proga. Vyskupo Mindaugo Sabučio įgaliojimu, Lietuvos liuteronų bažnyčią konferencijoje atstovavo Konsistorijos prezidiumo narys kun. dr. habil. Darius Petkūnas.
Kun. Dariaus Petkūno kalba konferencijoje.
Jūsų ekscelencija arkivyskupe metropolitai Gintarai Grušai, Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininkai Rasa Juknevičiene ir Jan Olbrycht, ir visi garbūs svečiai.
Dėkojame Jums, kad Lietuvos liuteronų bažnyčia, istorinė Lietuvos religinė bendruomenė, buvo pakviesta dalyvauti šioje konferencijoje. Vyskupas Mindaugas Sabutis perduoda Jums širdingiausius sveikinimus. Jis šiandien negali būti su mumis, nes atstovauja Bažnyčiai Jungtinėje Karalystėje vykstančioje Europos Liuteronų bažnyčių vadovų konferencijoje, tačiau yra su mumis maldoje.
Mums ypač didelė garbė, kad ši konferencija yra sukviesta jo šventenybės ekumeninio patriarcho Baltramiejaus apsilankymo Lietuvoje proga. Jo mintys apie taiką mums teikia ypatingos dvasinės stiprybės ir didelį džiaugsmą.
Jo šventenybė ekumeninis patriarchas Baltramiejus,
Jo ekscelencija arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Mums, žinoma, būtų mieliau, jei šios konferencijos tema būtų ne karas ir konfliktai. Deja, paskutinių metų geopolitiniai įvykiai neleidžia tylėti šia tema. Po daugelio taikos metų mes vėl gyvename plataus masto karo tikrovėje, ir visas Rytų Europos regionas daugiau ar mažiau yra paliestas jo padarinių.
Lietuvos liuteronų bažnyčia nuo pat pirmų karo dienų meldžiasi už Ukrainos žmones ir visokeriopai stengiasi jiems padėti. Bažnyčios požiūris į šį karą yra aiškus, nes akivaizdu, kas yra agresorius ir kas – auka. Agresorius yra Rusija, o auka – Ukraina. Šią poziciją vyskupas Mindaugas Sabutis išdėstė 2022 m. gegužės mėn. kreipimesi į Bažnyčią. Jame jis taip pat paragino Bažnyčios narius visokeriopai paremti karo kančias išgyvenančius Ukrainos žmones.
Bažnyčios tikslas yra skleisti taikos Evangeliją ir rūpintis sielų išganymu. Liuteronų bažnyčia neturi atskiro mokymo apie karą, tačiau ji aiškiai pabrėžia, kad, kai šalį siekia pavergti agresorius, jos piliečių pareiga yra ją ginti. Bažnyčia negali ramiai žiūrėti į milijonų ukrainiečių patiriamas kančias, kai žūsta taikūs gyventojai, kai sprogdinami gyvenamieji namai, bažnyčios, ligoninės, mokyklos, vaikų darželiai. Bažnyčia smerkia šiuos nežmoniškus agresoriaus veiksmus ir vadina juos karo nusikaltimais.
Lietuvos liuteronų bažnyčia negali tylėti karo akivaizdoje, nes ji yra viena labiausiai nuo karo nukentėjusių Lietuvos krikščioniškų bendruomenių. Iki 1939 metų beveik kas dešimtas Lietuvos Respublikos gyventojas išpažino liuteronų tikėjimą. Antrojo pasaulinio karo metu Bažnyčia neteko 87 % savo narių. Sovietmetyje buvo masiškai uždaromos ir griaunamos liuteronų bažnyčios. Bažnyčia neteko 71 % savo maldos namų. 45 % liuteronų kunigų buvo nuteisti ir ištremti į Sibirą. Karo ir pokario metu patyrusi milžiniškus materialius ir nematerialius nuostolius, Bažnyčia supranta karo keliamus skausmus.
Liuteronų bažnyčia ir jos socialinės organizacijos nuo pat pirmų karo dienų padeda karo bėdų ištiktiems žmonėms. Bažnyčia iš karto suvokė, kad karas bus ilgas, todėl dar iki pabėgėlių atvykimo į šalį nustatė gaires, kaip jiems pagelbėti. Atverdama klebonijų ir kitų savo pastatų duris pabėgėlių apgyvendinimui, ji planavo savo resursus taip, kad galėtų pasirūpinti nuo karo bėgančiais žmonėmis bent metus ar ilgiau. Parapijos, bažnyčios diakoninės organizacijos ir kunigai taip pat koordinuoja savo veiklą su savivaldybėmis bei socialinėmis institucijomis, kad teikiama pagalba būtų kuo efektyvesnė. Karo pabėgėliai būna įvairių socialinių grupių, sielos ir kūno vargų patiriantys žmonės. Bažnyčia ragina tikinčiuosius būti kantriais su visais, lygiai kaip Dievas yra kantrus su mumis mūsų silpnume.
Bažnyčia taip pat pastebi akivaizdžius pokyčius Lietuvos visuomenėje. Prieš tris dešimtmečius mūsų žmonės buvo labdaros ir paramos gavėjai. Šiandien Lietuvos piliečiai jau patys tampa aktyviais aukotojais. Visuomenėje vis labiau ima ryškėti filantropinė dvasia. Žmonės suvokia, kad rūpinimasis kenčiančiais yra ne vien valstybės ar jos socialinių institucijų, bet ir jų pačių reikalas.
Lietuvos liuteronų bažnyčia ir toliau savo kukliomis jėgomis yra pasiryžusi visokeriopai padėti Ukrainiečių tautai. Vis dėlto pasakymas, kad mes teikiame pagalbą Ukrainai, nėra visiškai tikslus. Ukraina šiandien padeda mums. Ji kovoja su agresoriumi mūsų vietoje, jų žmonės žūsta ne tik už savo tautą ir kraštą, bet ir už mus. Mūsų pagalba – tai veikiau dėkingumo ir meilės jiems išraiška.
Bažnyčia meldžiasi už taiką ir tiki, kad ji įsigalės Ukrainos žemėje. Ji supranta, kad malda ir visokeriopa pagalba Ukrainai bus reikalinga ir pasibaigus karui. Bendraudami su ukrainiečių dvasininkais, kurie priešakinėse linijose rūpinasi kareivių sielovada, išgirstame susirūpinimą, kad šaliai reikės išmokti gyventi taikos sąlygomis, nes karo žaizdos daugelio žmonių sielose yra gilios. Jie prašo mus melstis ir už taiką, ir už sielų žaizdų išgydymą.
Tepadeda Viešpats Ukrainos žmonėms karo skausmuose ir telaimina juos taika.
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen,
Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė,
Jo šventenybė ekumeninis patriarchas Baltramiejus,
Jo ekscelencija arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas,
Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė,
Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininkas Jan Olbrycht.
Titulinėje nuotraukoje iš kairės:
Europos bažnyčių konferencijos (CEC) generalinis sekretorius dr. Jørgen Skov Sørensen,
Jo Eminencija Chalkedono vyresnysis metropolitas Emanuelis,
Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė,
Konsistorijos prezidiumo narys kun. doc. dr. habil. Darius Petkūnas,
Paryžiaus Collège des Bernardins tyrimų centro „Politique et Religions“ direktorius Prof. Antoine Arjakovsky.