Šiandien mūsų Bažnyčia švenčia Reformacijos šventę – tą dieną, kai Martynas Liuteris prie Vitenbergo Visų šventųjų bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Jomis jis pasisakė prieš viduramžių bažnyčioje paplitusią indulgencijų pardavinėjimo praktiką, kuri iškreipė Evangelijos žinią. Liuteris iš naujo išryškino šią gerąją žinią, sakančią, kad žmogus tampa teisus Dievo akivaizdoje ne todėl, kad jis save laiko moraliai geru ar daug nusipelniusiu Dievo akivaizdoje, o vien tik dėl Jėzaus Kristaus kryžiaus ir jo malonės, kurią jis dovanoja tikinčiajam per Dievo žodį ir sakramentus.

Šią Evangeliją Liuteronų Bažnyčia skelbia nuo Reformacijos. Jos centre – Jėzus Kristus, nukryžiuotas už mūsų nuodėmes ir savo mirtimi sutaikęs mus su Dievu. Tačiau ši geroji žinia laikui bėgant gali būti primiršta, todėl vėl reikia prie jos sugrįžti. Tai Jėzus paliudija šiandienos evangelijoje Jono Krikštytojo pavyzdžiu, kurį jis prilygina Senojo Testamento pranašui Elijui.

Kuo ypatingas Jonas Krikštytojas, kad Jėzus jį vadina didžiausio Senojo Testamento pranašo vardu? Jo misija buvo ypatinga tuo, kad jis kvietė tautą priimti žemę aplankiusią Dievo karalystę Jėzaus asmenyje. Jis liudijo, kad Senojo Testamento pažadas apie Mesiją jau išsipildė ir ragino žmones per atgailą ruošti jam savo širdis. Jonas stovi ant slenksčio tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Jis yra daugiau nei pranašas, nes pranašai skelbė apie būsimą Kristaus atėjimą, o Jonas pranešė jį jau atėjusį. Jėzus sako: „Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, […] jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti“ (Mt 11, 13-14).

Angelas Gabrielius apie būsimą Joną Krikštytoją jo tėvui Zacharijui sakė: „Jis eis pirma jo su Elijo dvasia ir galybe, kad […] parengtų Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17). Elijas – vienas ryškiausių Senojo Testamento pranašų. Jis gyveno karaliaus Ahabo ir jo žmonos Jezabelės valdymo metu. Ji buvo pagonė, ir žydų karalių Ahabą įtikino išpažinti pagonybę, o jis paskatino tautą nusigręžti nuo gyvojo Dievo ir aukoti netikriems dievams. Elijas drąsiai stojo prieš karalių ir kvietė tautą sugrįžti pas tikrąjį Dievą. Ant Karmelio kalno jis kreipėsi į žmones: „Kaip ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jei Viešpats yra Dievas, sekite jį, o jei Baalas, sekite jį!“ (1 Kar 18, 21).

Panaši buvo ir Jono Krikštytojo misija. Jis ragino žmones atgailauti ir priimti Jėzų Kristų. „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) – nurodė jis į Dievo Sūnų.

Po daugelio šimtmečių panašus kvietimas nuskambėjo per Martyną Liuterį. 1517 metų spalio 31 dieną, visų Šventųjų išvakarėse, jis prikalė prie bažnyčios durų 95 tezes, kurių pirmoji prasidėjo šiais žodžiais: „Mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ‘Atgailaukite’, norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“

Liuteris priminė Bažnyčiai, kad atgaila nėra vien išorinis religinis veiksmas, nėra vien nustatytų atgailos darbų atlikimas ar mėginimas savo pastangomis pelnyti Dievo palankumą. Tikroji atgaila prasideda tada, kai žmogus Dievo žodžio šviesoje pamato savo nuodėmę, pripažįsta, kad negali pats savęs išgelbėti, ir atsigręžia į Jėzų Kristų, ieškodamas jo malonės.

Čia susitinka Jono Krikštytojo skelbimas ir liuteroniškoji Reformacija. Jonas kvietė žmones paruošti kelią Viešpačiui ir parodė į Jėzų Kristų – Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Liuteris kvietė Bažnyčią iš naujo atsigręžti į tą patį Kristų – išgirsti Evangelijos pažadą: nusidėjėlis išteisinamas Dievo akyse ne savo asmeniniu gerumu ar šventumu, bet Dievo malone dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo.

Istoriškai būtų netikslu teigti, kad iki Reformacijos Bažnyčia viešai mokė, jog žmogus gali išsigelbėti vien savo gerumu ar darbais. Vienas žymiausių viduramžių teologų, Tomas Akvinietis, pabrėžė, kad žmogui reikalinga Dievo malonė, nes jis pats negali pasiekti išganymo. Tačiau viduramžių teologijoje išteisinimas iš buvo aiškinamas kaip procesas, apimantis atgailą ir nuopelnus, o ne gaunamas vien iš Dievo malonės per tikėjimą, dėka Jėzaus Kristaus. Tada buvo sakoma, kad Bažnyčia danguje turi lobyną, kurį sudaro Kristaus ir šventųjų nuopelnai. Taip pradėtos pardavinėti indulgencijos – būdas, kuriuo Bažnyčia šio lobyno nuopelnus parduodavo tikinčiajam. Liuteris pastebėjo, kaip tai žaloja paprastos liaudies atgailą.

Šiandienos evangelijos Jėzus praneša, kad Dievo karalystė susiduria ir su pasipriešinimu. Vieni nenori atsisakyti savo nuosavo teisumo ir pripažinti, kad jiems reikia malonės. Šiandien tokių žmonių yra daug. Jie mano, kad atgaila ir Evangelija jiems nereikalinga. Jei jie tiki į abstraktų Dievą ir mano, kad automatiškai bus išgelbėti. Jėzaus skelbimui apie atgailą ir Dievo malonę ypač priešinosi „šventieji“ fariziejai. Apie juos Jėzus sako: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ (Mt 11, 12) „Jūs uždarote žmonėms dangaus karalystę. Patys neinate ir norinčių įeiti neleidžiate“ (Mt 23,13).

Jeigu šiandien Jonas būtų mūsų tarpe, jis mums skelbtų Dievo Įstatymą. Jis apnuogintų mūsų nuodėmes ir primintų apie kaltę prie Dievą, kad mes ateitume pas Dievo Avinėlį. Tada širdimi pažintume, kaip mums reikalingas Jėzus, kuris naikina pasaulio nuodėmes.

Bet Jėzus sako, kad ne visi turi tam ausis girdėti. „Į ką man palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, sėdinčius turgaus aikštėse, kurie šaukia kitiems: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote, mes giedojome raudas, o jūs nerypavote’“ (Mt 11, 16-17).

Dalis krikščionių šiandien sumenkina nuodėmės rimtumą. Jie pamiršta, kad nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo ir kad būtent per nuodėmę į pasaulį atėjo mirtis. Kai žmogus sunkiai pažeidžia pasaulietinius įstatymus ir jam gresia griežta bausmė, jis išsigąsta ir raudoja. Tačiau kai nusižengia Dievo Įstatymui, neretai numoja į tai ranka ir nesusimąsto apie savo kaltę prieš Dievą. „Mes jums giedojome raudas, o jūs nerypavote“, – tokiais Jėzaus palyginimo žodžiais galima apibūdinti šį abejingumą nuodėmei.

Ten, kur neprimena nuodėmė, tampa nereikalinga ir Evangelija. Ji yra geroji žinia, kad Jėzus Kristus atleido mums nuodėmes ir sutaikė mus su Dievu, tačiau be Dievo Įstatymo Evangelija yra tuščia šypsena. Atleidimas be nuodėmių, kurias reikia atleisti, yra beprasmis. Jei žmogus mano, kad jam nėra ko atleisti, jis nesupranta, kam jam reikalingas Jėzus Kristus. Žinia, kad „Jėzus mirė už tavo nuodėmes“, jam atrodys graži, bet nebūtina. Tuomet išsipildo Jėzaus palyginimo žodžiai: „Mes jums grojome, o jūs nešokote.“

Martynas Liuteris, visame savo mokyme pabrėžė, kad būtina skelbti Dievo Įstatymą ir Evangeliją. Įstatymas atskleidžia mūsų nuodėmę, o Evangelija skelbia Dievo malonę ir nuodėmių atleidimą per Jėzų Kristų. Šis skirtumas padeda suprasti Reformacijos esmę: nuodėmingas žmogus negali pats savęs išgelbėti, tačiau tikėjimu jis turi Jėzų Kristų, kuris dėl jo numirė ir prisikėlė. Tai ir yra Evangelija – geroji žinia.

Tvirtai laikykimės liuteroniškosios Reformacijos mokymo. Nepameskime nei Dievo Įstatymo, nei Evangelijos. Rypaukime, kai Dievo Įstatymas „groja mums raudas“ – apnuogina mūsų nuodėmę, sukrečia mūsų savimeilę ir kviečia atgailauti. Nesislėpkime nuo šio balso ir nenutildykime savo sąžinės. Tačiau taip pat atverkime ausis Evangelijai! Šokime, kai skamba sielą paliečianti jos melodija, džiaugdamiesi gerąja žinia, kad Jėzus Kristus dėl mūsų numirė ir prisikėlė. Džiaukimės, nes jis iš malonės per tikėjimą dovanoja mums išganymą ir amžinąjį gyvenimą. Šį tikėjimo džiaugsmą pabrėžė Liuteroniškoji Reformacija ir mes jos tvirtai laikykimės. Amen.