Evangelijoje aprašytas kurčiojo išgydymas liudija Dievo gailestingumą. Tas kurčius nieko negalėjo girdėti, o jei ką jis norėdavo pasakyti, mokydavosi žodžių žvelgdamas į kitų lūpas, tačiau žmonės beveik nieko nesuprato. Jėzus jo pasigailėjo. Savo dieviška galia jis atstatė jo klausą ir padovanojo kalbos dovaną.

Evangelija skirta tiems, kurie mano jog Dievas juos apleidęs, jog jam nerūpi mūsų širdgėlos ir sielvartai. Dievui mes esame brangūs, nes per krikštą ir tikėjimą mes esame jo vaikai. Savo gailestingumą Dievas įrodė siųsdamas savo Sūnų į žemę, apreikšti mums jo gailestingą širdį. Dievo gailestingumas labiausiai atsiskleidė Kristaus kryžiuje, nes Dievo Sūnus mirė už mūsų nuodėmes, kad gyventume jo malonėje amžinai.

Kurčiojo išgydymas taip pat liudija Jėzaus dieviškumą. Žmonės pažino jį esantį Kristų iš jo dieviškojo mokymo ir iš Mesijo ženklų. Pranašas Izaijas dar 700 metų iki Jėzaus gimimo pranašavo apie jo darbus: “Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, aklieji praregės iš savo niūrios tamsybės.” Kurčiojo pagydymas yra vienas ženklų, liudijančių Jėzaus dievišką prigimtį. Tačiau tai ne ryškiausias ženklas. Didžiausias jo dievybės ženklas yra prisikėlimas iš numirusių.

Kurčiojo būsena dvasiškai rodo prigimtinę žmogaus būseną. Į šį pasaulį mes ateiname pažeisti įgimtosios nuodėmės, dėl kurios mes netikime į Dievą, kaip turėtume, nemylime jo, kaip jį reikėtų mylėti, jo nebijome. Dėl jos žmogus yra ne tik abejingas Dievui, bet dažnai gali tapti Dievo priešas. Todėl žmogui yra būtinas Krikštas, kuriame Dievas atleidžia įgimtosios nuodėmės kaltę ir visas padarytas nuodėmes. Krikšte pats Dievas pirštais paliečia mūsų ausis ir taria mums Efata - atveria mūsų dvasinę klausą. Krikšto sakramente jis mus atgimdo iš naujo, atleidžia nuodėmes ir įvaikina, tapdamas mūsų dangiškuoju Tėvu, kurio pagalbos mes galime prašyti suspaudime.

Jis atvėrė mūsų dvasinę klausą tam, kad mes girdėtume Dievo žodį, nes “tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.” Jis nori, kad mes klausytumės jo žodžio, nes per Dievo žodį mumyse gimsta tikėjimas ir iš malonės Dievas mus išgelbsti. Nes kaip gi kitaip mes sužinotume apie Dievą, apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jo auką mūsų nuodėmių atpirkimui ir Šventąją Dvasią? Todėl daugelis žmonių, kurie nelanko bažnyčios, nors ir yra krikštyti, yra daug blogesnėje būsenoje nei tas kurčiasis. Jis turėjo fizinę negalią, o jie dvasiškai save numarina, praranda tikėjimą ir pasmerkia save amžinai pražūčiai. “O kas nenori Sūnaus tikėti ­ gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.” Tačiau tiems, kurie ateina į bažnyčią klausytis Dievo žodžio, Jėzus per Šventąją Dvasią paliečia pirštais mūsų ausis, nes Dievo pirštas Biblijoje nurodo į Šventąją Dvasią, kuri per Žodį ištaria mums Efata ir stiprina tikėjimą. “Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą.”

Dievas bažnyčioje “atriša” mums ir liežuvį, kad išpažintume širdyje esantį tikėjimą. Dievą mes turime mylėti ne tik vykdydami jo Įstatymą, bet ir viešai jį išpažindami, bažnyčioje  jam dėkodami, šlovindami giesme, Nikėjišku ar Apaštališku tikėjimo išpažinimu. Jėzus nori, kad jį mes taip pat išpažintume ir už bažnyčios ribų krikščionims, kurių tikėjimas atšalęs, kurie negirdėdami Dievo žodžio apkurto dvasiškai. Rodydamas į mus, Jėzus klausia: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?!”, ir priduria: “Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.”

Bažnyčioje skelbiamas žodis liudija Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Jis praneša apie jo parodytą gailestingumą kūno negalias kenčiantiems ligoniams ir kamuojamiems kitų dvasinių ligų. “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba,” – apie jį liudijo žmonės regėję išgydymą.

Tačiau Mesijo ženklai nėra vien gydymas. Jis atėjo tam, kad eiti kryžiaus kelią, ant kryžiaus nuimti mūsų nuodėmes, mūsų vietoje mirti, nugalėti nuodėmę, mirtį ir šėtoną, ir išgelbėti mus nuo amžinosios mirties ir pasmerkimo. Jis tai atliko vardan mūsų, kad mes gyventume amžinai kartu su visais atpirktais šventaisiais Dievo karalystėje.

Per žodį ir sakramentą aplankydamas mus jis toliau gilina mūsų klausą ir stiprina liežuvio ryšį tam, kad mes jį tikėtume ir garsiai išpažintume, kaip evangelijoje išpažino tie žmonės, kurie plačiai apie jį skelbė. Tad nebijokime jį liudyti, nes „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą“. Amen.