Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. (Pr 1,3-4)
Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje,
Pasaulio sukūrimas prasidėjo nuo šviesos. Dievas tarė, ir Jo ištartas Žodis tapo šviesa. Dievas panoro, kad žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą, gyventų šviesoje.
Tačiau jaučiame, kad visą gyvenimą mūsų sielos ir kūnai ilgisi šviesos – tiek dvasinės, tiek kūniškos. Apniukus orams, apniunka ir mūsų nuotaika. Imame ilgėtis saulės šviesos, ilgesnių dienų. O ką ir kalbėti apie Ukrainos žmones, dėl piktavalių naikintojų priverstus nuolat kęsti tamsą ir šaltį. Ne tik mūsų akys, bet ir širdys trokšta šviesos. Tačiau turime pripažinti, kad, jei Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos, tai mūsų gyvenime šviesa ir tamsa yra tarsi susimaišiusios. Net ir norėdami gero, mes sukuriame blogį. Net nenorėdami neapgalvotu žodžiu labai lengvai sužeidžiame kitą žmogų. Mūsų sumanymai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodytų kilnūs, pasirodo buvo lemti puikybės ir savanaudiškumo.
Taip nutiko, nes mes, žmonės, labiau pamėgome klaidinančius velnio pažadus ir savo pačių išmintį, nei Dievo Žodį. Todėl tamsa įėjo į kiekvieną mūsų gyvenimo sritį ir pasiliko mums viešpatauti. Karai, smurtas, kenčiančiųjų aimanos, piktadarių siautėjimas… Visa žmonijos istorija liudija apie tamsą, nuodėmę, nors labai dažnai kalba apie šviesą.
Mums, krikščionims, gražiai papuoštos ir apšviestos Kalėdų eglutės, Advento vainikų žvakelės yra daugiau nei išorinė šventinė nuotaika. Mums tai primena didžiausią Dovaną, nužengusią naktį iš dangiškų aukštybių – Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Apie Jį Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas giedojo: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1,78-79)
Evangelistas Jonas, Šventosios Dvasios įkvėptas, mums taria: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ (Jn 1,4-5) Pats Jėzus apie save kalba: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ (Jn 8,12)
Jėzus atėjo sunaikinti mūsų nuodėmę, mirtį, išplėšti mus iš velnio valdžios. Jis tai padarė pasiimdamas mūsų tamsybę ir visą mums skirtą Dievo rūstybę sau. Jėzaus Kristaus kryžiuje buvo sunaikinta mūsų nuodėmė ir mirtis, o mums dovanojamas gyvenimas. Tu turi pagrindą džiūgauti, švęsti ir garbinti Dievą, nes į tavo gyvenimą ateina Žodis ir vietoj tamsos vėl atsiranda šviesa, kurios tamsybės jau nebeužgoš.
Jėzus ateina mums šviesti. Jis Žodžiu, Šventojo Krikšto vandenimis, Kūno ir Kraujo Sakramentu nori savo žmones atgaivinti, išgydyti, paguosti, atleisti nuodėmes ir prašalinti iš mūsų gyvenimų tamsą.
Linkiu, kad Kristus mums šviestų ir kad ne tik Kalėdų metu mūsų širdys patirtų pažadėtąją amžinybės šviesą: „Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai garbins Jį. Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.“ (Apr 22,3-5)
Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų 2023-ųjų Viešpaties metų!
Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis