Teisiųjų palapinės skamba džiugia pergalės giesme:
„VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!
VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!
VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“
Nemirsiu, bet gyvensiu
ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.
(Ps 118,15-17)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Gyvename bijodami. Baimė, o tiksliau – baimės, lydi mus nuo pat mažų dienų. Baimių yra daug ir įvairių. Ir ko tik mes nebijome! Bijome neaiškios ateities, vienatvės, bijome būti atstumti, bijome ligų ir mirties. Gyvename su įvairiausių baimių rinkiniu, žiūrint, kokia kurio mūsų prigimtis ir patirtis. Vienam baisiausia yra vorai, kitam – aukštis, dar kai kam – uždaros erdvės. Galime tęsti ir tęsti baimių sąrašą.
Turbūt vienas baisiausių patiriamų išgyvenimų – kai žmogui ar jo artimiesiems gresia neišvengiama mirtis. Išgąstis ir siaubas tuomet persmelkia visą žmogaus esybę.
Tokį klaiką kadaise patyrė žydų tauta, kai priešais juos bangavo Nendrių jūra, o iš paskos grėsmingai artėjo Egipto faraono kariuomenė. Skaitome, kad „siaubo apimti, izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES“ (Iš 14,10). Jie barė Mozę. Jie buvo pasiryžę bet kam, net grįžti į vergovę, iš kurios Dievas buvo juos stebuklingai išvedęs, kad tik išsaugotų gyvybę, nes savo situacijoje nematė jokios geros išeities. Tuomet Mozė tarė: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks“ (Iš 14,13). Perėję Nendrių jūrą ir matydami paskandintą faraono kariuomenę, izraelitai giedojo nuostabią pergalės giesmę: „Tavo dešinė, VIEŠPATIE, nuostabi savo jėga, Tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE, triuškina priešus!“ (Iš 15,6)
Tuos pačius žodžius psalmininkas, greičiausiai karalius Dovydas, įdėjo į 118-ąją psalmę. Jis aukština Viešpatį, kuris jį išvadavo iš visų priešų tautų, kurios buvo jį apspitusios lyg bitės: „Buvau nuožmiai puolamas ir beveik nugalėtas, bet VIEŠPATS man padėjo“ (Ps 118,13).
Daliai mūsų yra tekę patirti, atrodytų, neįveikiamų sunkumų ir pavojų. Bet koks džiaugsmas, kai atsigręžę pamatome, kaip Viešpats maloningai mus vedė, apsaugojo ir globojo, nors varguose galėjo atrodyti, kad Jo nėra šalia. Kai galiausiai suprantame, kad kaip tik tuomet Viešpats buvo labai arti.
Prisikėlimo rytą šventosioms moterims pirmiau angelas, o po to jau pats prisikėlęs Jėzus tarė: „Nebijokite“ (Mt 28,5.10). Moterys sutiko Jėzų, kai skubinosi nuo tuščio kapo: „Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28,8). Išgąstis ir didelis džiaugsmas! Išgąstis, nes jos dar negali suprasti, kas įvyko, ir nežino, kur yra Jėzus. Džiaugsmas, nes Jis gyvas, Jis prisikėlė!
118-oje psalmėje skaitome žodžius: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118,22). Tą Prisikėlimo rytą Jėzumi džiaugėsi nedaugelis, nes nei Jo tauta, nei pagonys Viešpaties nepažino. Psalmės pranašystė išsipildė. Pasaulis manė, kad Jėzus tinka nebent pajuokai ir nukryžiavimui už miesto. Bet Jis tapo Kertiniu Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenimo Akmeniu. Ir šiandien pasaulis nepažįsta Išganytojo, bet Jo tauta Jį atpažįsta ir džiūgauja, kad Jėzus gyvas. Jis nugalėjo tai, kas mums kėlė didžiausią siaubą – mirtį.
Daktaras Martynas Liuteris psalmės žodžius: „Nemirsiu, bet gyvensiu“ buvo pasirinkęs savo gyvenimo šūkiu. 118-oji, Velykų šventės, psalmė buvo jo pati mylimiausia.
Šiandieną džiaukimės, kaip džiaugėsi išrinktoji tauta, išgelbėta nuo mirties, kaip džiaugėsi Dovydas, išvaduotas nuo pražūties ir daugybės priešų. Juk Jėzaus Prisikėlimas yra mūsų prisikėlimas! Jis gyvena – ir mes gyvensime – amžinai!
Prisikėlimu pradėkime džiaugtis ne tik Velykų rytą, bet ir kiekvieną gyvenimo dieną – gyvendami su Kristumi, klausydami Jo Žodžio, maitinami Jo Kūnu ir Krauju Bažnyčioje.
Tegul Prisikėlimo džiaugsmas pripildo mūsų širdis ir namus!
Teisiųjų palapinės skamba džiugia pergalės giesme:
„VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!
VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!“
Su Kristaus Prisikėlimu!
Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Velykos 2026
