Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant Jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia,
pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia. (Iz 11,1-2)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Kalėdų laike kasmet giedame: „Roželė pražydėjo Iš nuostabios šaknies, Kaip sentėviai kalbėjo – Iš Jesės giminės. Sukrovė žiedą ji Mums baltą šaltą žiemą Naktužės vidury“. Ši giesmė sukurta pagal „sentėvio“ pranašo Izaijo žodžius.
Kai pranašavo Izaijas, maždaug 700 metų iki Kristaus gimimo nenugalimąja įsivaizduota Asirijos imperija buvo sunaikinta. Pranašo žodžiais tariant: „Miško tankynes iškirs kirvis, ir didingieji Libano medžiai kris“ (Iz 10,34). Tačiau jam buvo apreikšti ir liūdni įvykiai, išsipildysią netolimoje ateityje. Izaijas regėjo, kad Viešpaties kirvis yra nusitaikęs į Dovydo Karalystę, kad tas medis taip pat bus nukirstas. Po kelių dešimtmečių taip ir įvyko: Izraelio tauta buvo ištremta, Šventykla sunaikinta, Jeruzalė sugriauta. Tačiau Dievas per pranašą suteikė ir viltį, apreikšdamas, kad, nors tauta ir bus nuniokota „kaip liepa ar ąžuolas“, bet sėkla – kelmas išliks.
Mes švenčiame pranašystės išsipildymą. Jesė buvo karaliaus Dovydo tėvas. Iš Jesės giminės mums užgimė naujas Karalius, kuris atėjo įsteigti naujos karalystės. Jo karalystė kitokia nei žemiškoji. Pasaulyje pirma randasi gentis, tauta ar valstybė, o tada – karalius. Tačiau tą naktį Betliejuje gimė Karalius, kuris po kelių dešimtmečių bus karūnuotas erškėčių vainiku ir iškeltas ant kryžiaus medžio, kelsis iš mirties ir grįš į savo sostą Tėvo dešinėje. Nuo tada Jis kviečia visus žmonės tapti Jo Karalystės piliečiais, Jo Tauta. Karalius savo krauju išbalino mūsų purvinus drabužius, kad galėtume per amžius garbinti Jį, Tėvą ir Šventąją Dvasią.
Vokietijoje sukurta giesmė labai artima ir mūsų patirčiai. Dažna žiema būna balta ir šalta, naktys tamsios ir ilgos, o dienos trumpos. Šaltis ir tamsa primena ne tik apie Betliejaus naktį, bet ir kiekvieno mūsų naktį – nuodėmės ir mirties naktį. Mes, Adomo ir Ievos vaikai, patiriame tokią pačią sielos tamsą, pasaulio pažadų bergždumą ir tai, kaip mes patys ir visa aplink mus yra sužeista. Išganytojas, Karalius, užgimsta mūsų naktužės viduryje. Žvelgdami į Kūdikėlį – pranašautą pražydusį pumpurą, – mes su dėkingumu priimame Jį, atėjusį ne pasmerkti, paniekinti ar pavergti mūsų, bet apsigyventi tarp mūsų ir išvesti iš tamsos.
Krikščionys, ypač nedaug pažindami Šventosios Žemės geografiją bei istoriją, įvairiai vaizduoja aplinką, kurioje gimė Gelbėtojas. Skirtingų tautų ir kultūrų Marija, Juozapas, Kūdikėlis Jėzus, Betliejus, tvartelis, piemenys ir trys išminčiai dažnai būna panašūs į pačius žmones, kurie juos vaizduoja. Mūsų „Betliejus“ skiriasi nuo tolimos šiaurės, Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir kitų tautų „Betliejų“. Tačiau tame skirtingume išryškėja užgimusio Karaliaus troškimas nušviesti visų tautų, visų žmonių širdis, apsigyventi tarp jų.
Linkiu, kad žinia apie užgimusį pasaulio Gelbėtoją mums neliktų tolima istorija. Artinkimės prie To, kuris mus taip myli, kad nepaliaujamai lanko, gydo, gyvena tarp mūsų bei savo Žodžiu ir Sakramentais mūsų „naktužę“ paverčia amžina diena.
Su Kristaus Užgimimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2021 m. Kalėdos