Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir Ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per Jį atsiradęs,
bet pasaulis Jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji Jo nepriėmė.
Visiems, kurie Jį priėmė,
Jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki Jo vardą.
(Jn 1,9-12)
Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje,
Dar niekad žmonija nematė taip gausiai ir gražiai apšviestų miestų, kaimų, namų, bažnyčių. Mus džiugina švieselių formos, spalvos ir atspalviai. Bet, kad ir kokių gražių pasaulio šviesų teko matyti, man iki šiol gražiausias yra vienas apšvietimas. Tai – bažnyčioje ant altoriaus arba šalia jo degančios žvakės, apšviečiančios Bibliją, kryžių ir, jei toks yra, altoriaus paveikslą. Tas kuklus, paprastas vaizdas tiek tyloje, tiek giedant ar skambant vargonų muzikai leidžia patirti, kokio didelio skirtumo esama tarp pasaulio šviesų triukšmo ir tarp Šviesos – Žodžio, atėjusio į mūsų pasaulį. Tas pasaulio vaizdų ir garsų triukšmas aidi ne tik išorėje, jis apėmęs mūsų širdis ir protus. O po juo slepiasi baisi tamsa ir neviltis. Visai kitaip yra su altoriaus žvakėmis, jų ramia šviesa, Šventuoju Raštu, Kryžiumi. Jie tyliai primena apie mus mylintį, su mumis esantį ir mūsų laukiantį Viešpatį.
Evangelijoje skaitome, kad pasaulis Šviesos – Dievo Sūnaus – nepažino. Nepažino Jo Erodas Didysis ir kėsinosi nužudyti gimusį Jėzų. Po kelių dešimčių metų, prieš pasmerkiant mirčiai, iš Jo tyčiojosi Erodas Antipas, Erodo Didžiojo sūnus. Judėjos provincijos prokuratorius Poncijus Pilotas įsakė Jį nukryžiuoti. Skaitome, kad ir savieji, išrinktoji Dievo tauta, Jo nepriėmė. Jam skirta Šventykla Jeruzalėje ir Jam turėję tarnauti kunigai Jį atmetė. O visiems Jį priėmusiems Jis davė galią tapti Dievo vaikais. Savieji esame mes, kilę iš pagonių, kurie neturėjome jokio pažado, bet Dievo malonės dėka esame išgelbėti. Mes esame Dievo vaikai! Bet ar patys tuo tikime ir džiaugiamės?
Visam gyvenimui įsiminė 1992 metų Advento laiko pamaldose pasakyti vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo žodžiai, kad būtent mes ir esame tie savieji, kurie Jo nepriimame. Iki tų žodžių mąsčiau kitaip. Po jų patyriau išgąstį ir liūdesį. Išgąstį – dėl savo ir visų tikinčiųjų, ypač liuteronų, likimo. O liūdesį – dėl to, koks vienišas Viešpats yra tarp savųjų. Ir tuomet, kai keliavo šios žemės keliais, ir dabar, savo Bažnyčioje. Tačiau tuomet Vyskupas nuramino ir paguodė, paskelbdamas Evangeliją apie Kristaus gailestingumą tiek žydams, tiek pagonims.
Kalėdos taip pat neatsiejamos nuo žvakelių, lempučių, eglučių ir įvairiausių papuošimų. Ir nuo giesmių. Nors pasaulis visa tai sumenkino iki paprasčiausios pramogos, būtų nuostabu, kad visos grožybės ir gėrybės mums primintų patį Kristų, atėjusį į šį pasaulį, kad mes būtume ne velnio, mirties ar pragaro, bet gyvojo Dievo vaikai. Juk tą nuostabią dovaną, tą galią, esame gavę Šventajame Krikšte. Jis kviečia Juo tikėti, pasitikėti ir visu savo gyvenimu išpažinti.
Nežinome, kokios bus kitos Kalėdos ir kokie bus 2026-ieji Viešpaties metai. Bet prisimink, kad Jėzus į šį pasaulį gimė dėl Tavęs. Dėl Tavęs mirė ant kryžiaus ir kėlėsi iš kapo. Tau kalba Žodžiu ir valgydina tave savo Kūnu ir Krauju.
Tegul apšviestas altorius primena tau Šviesą – Jėzų Kristų, Tavęs laukiantį ir neapsakomai Tave mylintį!
Palaiminto Kristaus Gimimo ir Naujųjų 2026-ųjų Viešpaties metų!
Brolis Kristuje vyskupas Mindaugas Sabutis
2025 Kalėdos