Balandžio 29 d. Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Memorialinio departamento surengta konferencija, skirta 1945 m. Lietuvos gyventojų trėmimo į Tadžikiją 80 metų sukakties paminėjimui.
Sveikinimo žodžiu konferenciją pradėjęs LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys konstatavo, kad 1945 m. balandžio 22 dieną prasidėję trėmimai buvo unikalūs, nes pirmą kartą Lietuvos istorijoje žmonės buvo tremiami pagal jų tautinę priklausomybę ir religines pažiūras. „1944 m. vasarą į Lietuvą sugrįžusi sovietų valdžia siekė suvesti sąskaitas su visais, kas karo metais kovėsi prieš juos arba kokiu nors būdu padėjo vokiečiams. Todėl pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai 1945 m. pavasarį turėjo ir grupinio baudimo už kolaboravimą su nacių okupantais, ir etninės priklausomybės požymių. Šiuo konkrečiu atveju į tolimus Sovietų Sąjungos regionus turėjo būti iškeldinti visi vokiečiai, gyvenę Lietuvos teritorijoje, neatsižvelgiant į jų visuomeninę padėtį, veiklą, amžių ir lytį. Tačiau į tremtinių sąrašus pateko ir visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję ne vokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi. Tokiu būdu tremtinių sąrašuose atsidūrė ir liuteronai, ir žmonės, turėję vokišką vardą ar pavardę, palaikę ryšius su giminėmis Vokietijoje. Lietuvos gyventojų trėmimų istorijos kontekste tai yra unikalus atvejis, tačiau tenka apgailestauti, kad iki šiol 1945 m. trėmimams mūsų istoriografijoje skirta mažai dėmesio, trūksta ir tremtinių atsiminimų, ir istorikų darbų. Tikiu, kad ši konferencija paklos pagrindą tolesniems darbams, o jos metu skaityti pranešimai bus publikuoti LGGRTC leidiniuose“, – pareiškė LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys.
Trėmimų į Tadžikiją nušvietimo svarbą savo sveikinimo kalboje akcentavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas, atkreipęs dėmesį, kad viešoje erdvėje trūksta informacijos apie šį trėmimą. „Prisipažinsiu, man pačiam teko rimtai paieškoti informacijos apie šį trėmimą, nes apie jį iki šiol nebuvau girdėjęs. Tiesą sakant, net ir LPKTS gretose šio trėmimo atstovų ar jų palikuonių faktiškai nėra. Galima suprasti, kad tai susiję su trėmimo mastu, nes iš viso buvo ištremta apie o taip pat ir 1000 žmonių, o taip pat ir su tremtinių tautine sudėtimi. Vienaip ar kitaip, bet mes turime prisiminti visus, kurie išgyveno sovietinių trėmimų pragarą, tad ši konferencija yra labai sveikintinas žingsnis teisinga informacijos viešinimo ir sklaidos kryptimi“, – teigė LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas.
Konferencijoje pranešimus skaitė LGGRTC Atminimo programų skyriaus vyresn. patarėjas Benas Navakauskas, Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro vyresn. mokslo darbuotojas kun. dr. Darius Petkūnas ir LGGRTC Atminimo programų skyriaus vyr. istorikė Elvyra Mickevič. Pranešimuose buvo aptarti masiniai trėmimai į Vachšo slėnį XX a. 4–5 dešimtmečiuose, Lietuvos tremtinių gyvenimo sąlygos Tadžikijoje ir Liuteronų bažnyčios narių įtraukimas į tremtinių sąrašus vykdant Lietuvos vokiečių tremties direktyvą.
Kun. dr. Darius Petkūnas, pranešime „Liuteronų bažnyčios narių įtraukimas į tremtinių sąrašus vykdant Lietuvos vokiečių tremties direktyvą“, pasidalino Lietuvos liuteronų bažnyčios archyvuose aptika medžiaga apie liuteronų tremtį. Nors 1944 m. lapkričio 29 d. ir gruodžio 16 d. direktyvos nurodė objektyviai nustatyti tokių asmenų tapatybę, Jurbarko valsčiaus (Raseinių AVK), ir tikriausiai Šakių AVK valsčių pareigūnai, nesiekė kruopščiai rinkti įrodymus apie jų administracinėse valdose likusius vokiečius. Vokiečių tautybės asmenų sąrašus jie sudarinėjo sporadiškai kaimuose surašinėdami liuteronų tikybos žmones. Į tremtinių sąrašus šie „vokiečiai“ ir jų šeimos buvo įtraukti vien todėl, kad išpažino liuteronų tikėjimą. Tremčiai pasmerkti buvo net tautinės liuteronų organizacijos „Pagalba“ nariai, kurie tarpukaryje stengėsi mažinti vokiečių įtaką Bažnyčioje. Valsčių vykdomųjų komitetų pateiktos pažymos, patvirtintos vietos ir apskrities NKVD-NKGB pareigūnų, buvo nekvestionuojamos NKVD-NKGB operatyvinio skyriaus darbuotojų Vilniuje, kurie privalėjo peržiūrėti bylose pateiktus vokiečių tautybės įrodymus. Nors Liuteronų Bažnyčios dvasininkija siekė įrodyti sovietinei Lietuvos valdžiai, kad jos nariai lietuviai buvo nepagrįstai įtraukti į „evakuojamųjų“ sąrašus, jos pastangos grąžinti tremtinius į Tėvynę liko be atsako.
Kun. dr. Darius Petkūnas skaito pranešimą apie liuteronų tremtį. Kęstučio Puloko nuotrauka.
Anot istorikų, LGGRTC duomenimis iš viso buvo ištremti 908 asmenys, tačiau šie duomenys gali būti dar negalutiniai, nes duomenų bazė nuolat tikslinama ir pildoma. Po mėnesį trukusios kelionės beveik visi tremtiniai buvo nugabenti į Kuibyševsko rajono Vachšo upės slėnio medvilnės plantacijas netoli pasienio su Afganistanu. Jie buvo apgyvendinti belangiuose, iš šiaudų ir molio statytuose nameliuose, vadinamosiose „kibitkose“. Dirbti medvilnės laukuose, kai kepina saulė, karštis – net 50–55 laipsnių, buvo labai sunku. Tačiau tremtiniai iš Lietuvos neturėjo jokio pasirinkimo. Už „vengimą dirbti“ jie galėjo būti įkalinti, o jų sveikata ir net gyvybė nebuvo vertinama. Karščiai, geriamojo vandens trūkumas ir ligos guldė tremtinius vieną po kito – jie sirgo maliarija, šiltine, dizenterija, kitomis sunkiomis ligomis, juos kankino badas. Nepakėlę sunkių tremties sąlygų mirė labai daug į Tadžikiją ištremtų žmonių – 341 tremtinys, iš jų 255 mirė per pirmuosius dvejus metus. Vienintelė jų kaltė buvo vokiška ar tariama vokiška kilmė.
Jautriu autentiškumu pasižymėjo į Tadžikiją ištremtų lietuvių šeimoje gimusios Vilniaus Universiteto profesorės, dr. Valentinos Dagienės pasakojimas apie tremtinių kančias Tadžikijoje ir nuolatinį balansavimą tarp mirties ir gyvenimo. „Į Tadžikiją buvo ištremta mano močiutė ir mama su trimis vaikais, o aš jau gimiau tremtyje. Prisimenu močiutės pasakojimus apie pirmuosius metus tremtyje. Juos atvežė į dykumą ir ten paliko. Teko patiems iš molio statytis namukus, patiems prasimanyti maisto. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos, kamavo nežmoniškas karštis, trūko ne tik maisto, bet ir geriamo vandens. Išgyveno tik patys stipriausi ir atspariausi. Močiutė pasakojo, kad iš pradžių jų gyvenvietėje buvo pilna gyvačių, bet tremtiniai jas netrukus suvalgė, toks pat likimas ištiko ir vėžlius, galiausiai maistas buvo gaminamas net ir iš medelių. Kai po trijų metų tremtinius iš dykumos perkėlė į Vachšo slėnį, sąlygos šiek tiek pagerėjo, tad tie, kurie išgyveno tą pirmąjį pragarišką etapą – tie gyveno ir toliau“, – prisiminimais dalinosi profesorė dr. V. Dagienė.
Konferencijos metu skambėjo ne tik pranešėjų kalbos, bet ir muzikos garsai. Aukšto lygio muzikine programa konferencijos dalyvių nuotaikas praskaidrino Čiurlionio pianistų konkurso laureatės Neringos Valuntonytės (fortepijonas) ir Visvaldo Jonušo (saksofonas) pasirodymas.
Genocid.lt
Straipsnis papildytas Liuteronai.lt inf.