Ta šventųjų minia, kurią apreiškimu regėjo evangelistas Jonas, yra Bažnyčia. Tai pašlovinta ir išaukštinta Bažnyčia prie Dievo sosto giedanti šlovės giesmę Dangiškajam Tėvui ir Avinėliui – mūsų Išganytojui Jėzui Kristui. „Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“. „Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius!“

Ši minia yra milžiniška. Jos niekas negali suskaičiuoti, nes ji yra ne iš vienos tautos, bet „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“. Tai Jėzaus mokiniai. Prieš įžengdamas į dangų Viešpats tarė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos [Šventosios Trejybės vardu].“ Evangelistas įvardija jų skaičių – 144,000. Tai išganymo pilnatvę simbolizuojantis skaičius, liudijantis, kad jį težino tik vienas Dievas.

Ši minia – pergalinga dangaus Bažnyčia. Jos pergalę simbolizuoja palmių šakos rankose. Žemėje ši minia buvo kovojanti Bažnyčia. Ji gyvenimu ir mokymu liudijo Jėzaus vardą. Už šio vardo liudijimą ji patyrė „didelį suspaudimą.“ Kaip Izraelitai iš Egipto keliaudami į Pažadėtąją žemę, jie irgi kentė alkį, troškulį ir kaitrą. Jėzaus vardui jie liko ištikimi iki mirties. Dalis jų net grąsinančios mirties akivaizdoje atsisakė išsižadėti šio vardo ir tapo kankiniais. Šiandien ši Bažnyčia po kovų gieda šlovės giesmę. Šios dangaus giesmės atspindys yra mūsų Te Deum laudamus: „Tave, Dieve, garbinam, Tave, Viešpatie, išpažįstam... / Pilnas dangus ir žemė Tavo garbės ir didybės. / Tave apaštalų choras garbingas, / Tave pranašų skaičius gausingas / Tave spindinčios kankinių gretos šlovina. / Tave po visą pasaulį Šventoji Bažnyčia išpažįsta: / Tėvą begalinės didybės, / Garbingą ir tikrą vienatinį Tavo Sūnų / Dvasią Šventąją, ramybės Davėją.“ Mes šią giesmę giedame tyliais, prikimusiais balsais, jie – „skambiu balsu.“

Evangelistas Jonas juos vadina „Dievo tarnais paženklintomis kaktomis.“ Dievo ir Avinėlio akivaizdoje jie stovi apsisiautę baltais rūbais. Kada buvo paženklintos jų kaktos, kada jiems buvo padovanoti išganymą simbolizuojantys balti rūbai?

Jų kaktos ir krūtinės buvo paženklintos kryžiaus ženklu Šventame Krikšte. Jėzus padovanojo jiems baltus rūbus, kai ant jų buvo užpiltas pilnas malonės ir gyvasties Krikšto vanduo. Tą minutę jis atleido jų nuodėmes, per vandenį ir Šventąją Dvasią juos atgimdė iš naujo, ir perdavė jo krauju užtarnautą amžiną gyvenimą. Krikšte jiems buvo suteiktas garbingas krikščionio vardas. Jie buvo pakviesti gyventi atnaujintą gyvenimą ir išlikti ištikimais iki mirties.

Mes tuos žmones vadiname šventais, tačiau evangelistas praneša, kad tie balti rūbai, kuriais jie vilki prieš Dievo ir Avinėlio sostą, po Krikšto ne visada išliko balti. „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas?“ – šoko ištiktas taria šventas apaštalas Petras. „Jei tavęs nemazgosiu, neturėsi dalies su manimi“ – atsako jam Jėzus, parodydamas, kad ir po Krikšto jis nėra išvaduotas iš nuodėmingos prigimties. Iš tiesų, išdavimo naktį Petras tris kartus išsigynė Jėzaus, tardamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Šventas apaštalas Paulius taip pat savęs nelaikė šventu. „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti ­ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“

Ir mes, nors esame pakrikštyti, savęs šventais nelaikome. Atėję į bažnyčią mes verčiau tariame: „Aš vargingas, nuodėmingas žmogus išpažįstu tau visas savo nuodėmes, kuo esu nusidėjęs mintimis, žodžiais ir darbais ir kuo esu nusipelnęs Tavo rūstybės čia laikinai ir ten amžinai.“ Apaštalas Jonas, kuriam teko garbė regėti visų šventųjų minią, sako: „Jei sakome: ‚mes neturime nuodėmės‘, tai klaidiname save pačius, ir tiesos nėra mumyse. Jei mes išpažįstame savo nuodėmes, tai jis yra ištikimas ir teisingas, kad atleidžia mums nuodėmes, ir apvalo mus nuo visokios neteisybės.“

Ši minia liudija, kad „Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Nė vienas iš jų išganymo nepriskiria sau, esą jie taptų šventi dėl savo kilnių darbų ir savo šventumo pastangomis ateitų į šią minią. Jie verčiau psalmės žodžiais tars: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo vardui teik garbę“.

Šventumą jie gavo iš Dievo malonės per Kristaus kraują. „Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“, liudija evangelistas Jonas, o apie tą dangaus minią jam buvo atsakyta: „Tai tie, kurie „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“ Žemėje jie savo rūbus nuolatos plovė ir balino Kristaus krauju, bet danguje jie išliks balti amžiams.

Ir mes su visais šventaisiais giedame: „Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Jį mums teikia Kristus, Dievo Avinėlis, kuris nešė pasaulio nuodėmę. Jis mirė už tavo ir mano nuodėmes, nuplaudamas jas savo šventuoju krauju. Jis mirė už visą dangaus minią, kad savo krauju ją „padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ Šį šventumą perduodantį savo kūną ir kraują šiandien jis teikia Altoriaus Sakramente, sakydamas: „Gerkite iš tos taurės visi, nes tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas nuodėmių atleidimui.“

Šioje šventųjų minioje yra ir mūsų artimieji, kurie iki mirties liko ištikimi Jėzaus vardui. Jie šiandien „stovi priešais Dievo sostą“ aprengti baltais rūbais su palmių šakomis rankose ir dėkoja Dievui už išganymą jo amžinoje šventykloje. Šiandien mes padedame žvakutes ant jų kapo, prisimename jų tikėjimą ir Dievo garbei nuveiktus gerus darbus, tačiau jų akys jau nukreiptos į Dievą - tikėjimo ir gėrio šaltinį, kuris „išskleis ant jų savo padangtę.“ Baigę gerąją tikėjimo kovą jie daugiau „nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ Amen.