2017-10-29

Reformacijos šventė

Kunigas:
Passage: Jn 8, 31-36

Šiandien mūsų parapija švenčia Reformacijos 500 metų jubiliejų. Tai vienas svarbiausių įvykių bažnyčios istorijoje, ir ne tik bažnyčios, bet turbūt ir žmonijos, nes su renesansu ir reformacija daugelis žymi viduramžių pabaigą ir žmonijos įžengimą į naujuosius amžius. Šį istorinį įvykį aukštai įvertino ir Lietuvos Respublikos seimas, kuris, nors Lietuvos gyventojų absoliuti dauguma yra Romos katalikų tikybos, šiuos metus paskelbė Reformacijos metais.

Reformacija prasidėjo 1517 m. spalio 31 d., visų Šventųjų išvakarėse, kuomet augustiniečių vienuolis ir universiteto profesorius Martynas Liuteris prie Vitenbergo Pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Jomis M. Liuteris pakvietė teologus diskutuoti „Apie indulgencijų galią ir veiksmingumą.“ Kadangi tai buvo teologams skirtos tezės, jos buvo parašytos lotynų kalba, tačiau po kelių dienų jos buvo išverstos į vokiečių ir kitas kalbas, ir žaibo greitumu išplito po visą Vokietiją. Jose Liuteris prieštaravo prieš indulgencijų pardavinėjimą, tvirtindamas, kad jos žaloja atgailą ir nuvertina Kristaus atliktą mūsų išganymo darbą, nes buvo mokoma, kad per jas žmogus gali prisidėti prie savo ir mirusiųjų artimųjų išgelbėjimo.

Indulgencijų prekyba ypač buvo išplitusi mirusiųjų atžvilgiu, nes buvo mokoma, kad jomis artimo žmogaus siela gali būti išvaduota iš skaistyklos ir pinigo dėka patekti į dangų. „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui,“ – pasakys M. Liuteris 27-oje tezėje. „Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje.“ Neveltui tezes jis prikalė Visų šventųjų išvakarėse, kai žmonių minios turėjo užplūsti Vitenbergą ir gelbėti iš skaistyklos savo mirusiųjų artimųjų sielas.

95 tezės nebuvo vien teoretiniai pamąstymai. Už jų slypėjo paties M. Liuterio dvasiniai pergyvenimai dėl išganymo. Viduramžiais buvo pabrėžiamas Dievo teisumas, kuris pasireiškia jo teisingu teismu. Buvo sakoma, kad Dievas yra teisus ir teisingai nubaus nusidėjėlį. Tai neramino tikinčiųjų sąžines, nes kiekvienas tikintis žino, kad nėra šventas, bet nusidėjėlis Dievo akivaizdoje. Kaipgi žmogus gali būti tikras, kad jis pakankamai atgailavo už savo nuodėmes, padarė viską, kad gauti išganymui reikalingą Dievo malonę? Augstiniečių vienuolyne Liuteris laikėsi visų askezės reikalavimų, įvairiais būdais marino savo kūną, bet sąžinė jam vis sakydavo, kad tu dar ne viską padarei, kad užsitarnautum Dievo malonę. Viduramžių Bažnyčia siūlė pirkti indulgencijas, per kurias gyviesiems buvo atleidžiama nuodėmės kaltė, bet šis pasiūlymas jam paguodos neteikė. Jis ieškojo ne teisaus, bet gailestingojo Dievo, kuris pasigailėtų vargšo nusidėjėlio, bet viduramžių bažnyčios mokyme jo nerado. „Nejaugi neužtenka to, kad mes, vargšai nusidėjėliai esame amžinai prapuolę dėl įgimtosios nuodėmės, palaužti dėl 10 Dievo įsakymų peržengimo?“ – klausė jis. „Net evangelija mums prideda skausmo, nes ir toji mums skelbia Dievo teisumą ir kerštą.“

Dieną naktį melsdamasis jis galiausia rado gailestingąjį Dievą. Atsakymą davė Dievo Žodis apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams, kuriame apaštalas atkartojo pranašo Habakuko žodžius: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ „Aš nesigėdiju Evangelijos,“ – liudijo apaštalas. „Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam... Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ Tikinčiajam Dievo teisumas nėra teisiantis, nes jį mums užtarnavo mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Savo mirtimi už mūsų nuodėmes jis pelnė mums Dievo malonę ir dėka Jėzaus Kristaus kryžiaus Dievas savo teisumą ir išganymą perduoda kiekvienam tikinčiam.

„Visi, kurie tiki į Dievą yra teisūs ir gyvens,“ – liudija apaštalas Paulius. Šią žinią atkartojo Martynas Liuteris. „Tai patyręs aš pasijutau lyg gimusiu iš naujo, lyg praėjęs per atvirus Rojaus vartus. Ši ap. Pauliaus žinia iš tiesų man tapo dangaus vartais.“ Evangelija jam tapo ne bauginanti, bet geroji žinia, skelbianti mūsų išgelbėjimą ne per pačių pastangas, bet vien per Kristų, vien iš Dievo malonės, vien per tikėjimą.

Tai moko Kristus šiandienos evangelijoje sakydamas jį įtikėjusiems žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Dievo žodis mus išlaisvina, nes per Šventąją Dvasią jis atskleidžia, kad išganymą mums užtarnavo Jėzus Kristus. Jis vienintelis atpirko mus iš nuodėmės, mirties ir šėtono, ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą. Apaštalas Paulius sako: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Žmogus išteisinamas iš malonės, dėka Jėzaus Kristaus atpirkimo. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.“ Todėl dabar „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems,“ – liudija apaštalas. Ir šį teisumą Kristus duoda mums bažnyčioje klausantis Dievo žodžio, per kurį Šventoji Dvasia mums dovanoja tikrą tikėjimą. Jį Jėzus Kristus mums padovanojo Šventame Krikšte. Jį jis perduoda mums Altoriaus sakramente asmeniškai aplankymas savo kūnu ir krauju.

Gaila, bet ne visi žmonės priima išganymo dovaną, kurią Dievas teikia iš malonės per tikėjimą Jėzuje Kristuje. Ne visi žmonės ateina į bažnyčią, dalis sąmoningai atmeta Dievo žodį ir sakramentus, ir išsižada Dievo. Žydai, išgirdę Jėzaus žodžius „tiesa padarys jus laisvus“, atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“ Nors pavergti Romėnų jie arogantiškai tvirtino, kad jie laisvi.

Jėzus jiems paaiškino kokią laisvę jis jiems ketino suteikti. „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas,“ – sako Jėzus. Dėl įgimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus yra mirčiai pasmerktas nuodėmės vergas, negalįs pats savęs išsilaisvinti. „Nuodėmę darantis žmogus mirs,“ – sako Dievas per pranašą Ezechielį, ir tai liečia ne tik jo laikinąją mirtį čia žemėje, bet ir amžinąją pasmerktųjų mirtį pragare. Kaip vergas pats savęs negali išsivaduoti, bet tik per jam padovanotą laisvę, taip ir nuodėmės vergas negali išsivaduoti iš nuodėmių savo jėgomis, bet tik per atleidimą, kurį Dievas teikia dėka Jėzaus Kristaus atpirkimo. Todėl Jėzus žydams atsakė: tik „jei Sūnus jus išvaduos, būsite iš tiesų laisvi.“ Mes esame išvaduoti per Dievo Sūnų, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų.“

Šia žinią Reformacija atnešė ir Lietuvai. „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... Štai eina pas jus žodis Dangaus karalystės. Sūnūs, dukterys jūsų, tur tatai mokėti, visa širdžia tur tą Dievą mylėti. Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit. Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit Ir Dangaus karalystėn prisiartinsit.“

Kartu su šia žinia Reformacija Lietuvai davė lietuvišką raštą, lietuvišką knygą. Iš tikrųjų pirmas 12 knygų lietuvių kalba atspausdino liuteronų kunigai. Reformacija įvedė pamaldas gimtąja kalba, kad žmonės patys galėtų jose dalyvauti, ir kas jose meldžiama bei giedama suprasti. Reformacija Lietuvai davė giesmę. Iki tol bažnyčioje giesmes giedodavo tik choras, tačiau su Reformacija giesmę pradėjo giedoti visa bažnyčia. „Prašau jus, o gerbiamai Ganytojai ir Mokytojai, priimkite šį mano mažytį darbelį ir uoliai išplatinkite tarp savųjų“, - rašė Mažvydas pirmojo giesmyno pratarmėje kunigams, - „... kad lietuvių Bažnyčia įkvėptai ir ištikimai liaupsintų vienintelio dangiškojo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, jo garbę, šlovę ir nuopelnus ir kad mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams.“

Tai ir žymiai daugiau mūsų tautai davė Reformacija, tačiau svarbiausia jos žinia buvo trys solo: „Išganymas vien iš Dievo malonės, vien per tikėjimą, vien per Jėzų Kristų.“ Amen.