Naujieji Metai
Įžengdami į Naujuosius Metus pirmiausia dėkojame Dievui. Mes atiduodame Viešpačiui garbę už tai, kad jis mus tėviškai globojo per praėjusius metus, saugojo mūsų gyvybę ir sveikatą. Mes dėkojame už tai, kad per Jėzaus Kristaus kryžių jis žvelgė į mus maloningai, jog per daug nebaudė už padarytas nuodėmes, bet stiprino atleidimo žodžiu ir Sakramentu. Mes atiduodame jam garbę už tai, kad jis apsaugojo mūsų kraštą nuo įvairių rykščių, karų ir nelaimių. „Dėkokite Dievui, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.“
Ši diena yra ypatinga ne tik tuo, kad jau palydėjome senuosius ir įžengiame į dar vienus mūsų gyvenimo kelionės metus, bet ypač todėl, kad ji yra Jėzaus vardo diena. Šis vardas yra ypatingas, nes jis buvo duotas Dievui, antrajam Trejybės asmeniui, kuris per švenčiausią mergelę Mariją priėmė kūną ir tapo žmogumi. Jo vardas turi ypatingą galią, todėl jis ragina jo vardu maldoje kreiptis į Dangiškąjį Tėvą. „Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu.“ „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Įžengiant į Naujuosius Metus labai prasmingi yra apaštalo Pauliaus žodžiai: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“
Evangelistas Lukas paaiškina, kodėl pirmoji Naujųjų Metų diena yra Jėzaus vardo diena. „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“ Šiandien kaip tik yra aštuntoji diena nuo Kalėdų, kai Dievo ir Marijos Sūnui buvo duotas suteiktas vardas Jėzus.
Šiais laikais tėvai duoda kūdikiui vardą atsižvelgdami į giminės medį ir jame esančius vardus, arba todėl, kad vienas ar kitas vardas jiems atrodo gražesnis ir labiau prasmingas. Tuo tarpu Biblijos laikais už vardo slypėjo su žmogumi susietas įvykis ar istorija. Pirmajam žmogui Dievas davė Adomo vardą, nes Viešpats jį sukūrė „iš žemės dulkių.“ Žodis „Adamah“ yra žemė. „Iš žemės tu esi imtas“ – tarė jam Viešpats, paaiškindamas, kodėl jis buvo pavadintas Adomu. Pirmajai moteriškei buvo suteiktas Ievos vardas. Šis vardas reiškia „Gyvybė.“ Adomas „pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.“ Abraomas buvo pavadintas tokiu vardu, nes jis buvo daugelio tautų tėvas. „Tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų daugybės tėvu.“ O Izaoko vardas reiškia „juoką.“ Kai Abraomo žmona Sara sužinojo, kad garbingo amžiaus turės sūnų, ji nepatikėjo. Viešpats paklausė Abraomo: „Kodėl Sara juokiasi... Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“, bet Viešpats atsakė: „Tu tikrai juokeisi.“
Evangelistas Lukas praneša, kad Dievo Sūnaus vardą Juozapui pranešė angelas. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą.“
Angelas paaiškina, kodėl šiam kūdikiui, kurio gimimu džiaugėsi visas dangus, turi būti duotas šis vardas. „Nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Vardas Jėzus reiškia „tą, kuris išgelbsti.“ Angelas atskleidžia, kad šiame kūdikyje išsipildys Senojo Testamento pranašystės, nes Dievas per pranašus pažadėjo atsiųsti savo Sūnų, kuris atpirks amžinai mirčiai pasmerktą žmogų ir atvers jam dangaus vartus. Kad išgelbėti žmogų iš nuodėmės, neregimasis Dievas priėmė regimą žmogaus prigimtį, „gimęs prieš amžius nužengė į laiko tėkmę.“ „Ką nuodėmė buvo sugriovusi, jis atstatė: grąžino pasauliui pirmykštį nekaltumą ir pražūčiai pasmerktą žmogų pašaukė į dangaus karalystę.“
Mirdamas už nuodėmingą žmogų Jėzus atpirko jį iš nuodėmės ir pasmerkimo. Jėzaus užtarnautas atpirkimas per tikėjimą Jėzumi tampa mūsų gyvenimo dalimi. Mes asmeniškai buvome paimti iš pasmerktųjų tarpo ir priimti į saugų bažnyčios laivelį, kai ant mūsų buvo užlietas pilnas malonės ir gyvybės Krikšto vanduo. Tą minutę mūsų asmeninį vardą Dievas įrašė į amžinybės knygas. Jėzaus atpirkimas tampa mūsų dalimi, kai mes išpažįstame nuodėmes ir girdime atleidimo žodį. „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ – tarė Jėzus. „Jis piktžodžiauja!“ piktinosi fariziejai. „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus atsakė: „Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam, sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atpirkimas tampa mūsų asmenine nuosavybe, kai mes priimame jo švenčiausiąjį kūną ir kraują Altoriaus Sakramente. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“ „Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
Apaštalas Paulius šlovina Kristaus atliktą mūsų išganymo darbą. Jis šlovina jo nusižeminimą, jo pasiryžimą palikti savo dangiškąjį sostą ir ateiti į kūną ir kraują, jis šlovina jo tarno pavidalą ir labiausiai jo kryžiaus mirtį. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Apaštalas toliau liudija: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“
Įžengdami į Naujuosius Metus mes nežinome, kokie bus šie metai. Dėkokime Dievui, kad nežinome, nes jei žinotume savo ateitį, o ji niekada nebūna tokia šviesi, kaip norėtųsi, mes prarastume viltį gyvenimu. Dievas neleidžia mums žinoti savo ateities mūsų pačių labui, o būrimą, astrologijas, ir kitokias stabmeldystes jis draudžia antruoju įsakymu. Jis primena, kad jis yra vienas vienintelis Dievas ir draudžia stabmeldystę, ar iškelti kokį nors pasaulio dalyką, tarkim, garbę ar turtus, aukščiau už jį patį. Dievas žmogui primena savo valią. O kokia jo valia mums asmeniškai? Jo valia mums yra gera, ir tai jis parodė siųsdamas savo Sūnų į pasaulį, „kad pasaulis per jį gyventų.“ „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ - klausia apaštalas Paulius. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“
Metų slenkstį galima palyginti su Jordano upe. Ne visiems mūsų artimiesiems Dievas leido peržengti šį slenkstį. Kai kurie šiais metais jau baigė bėgimą. Visų tikinčiųjų sielos per vienintelį tarpininką Jėzų Kristų jau ilsisi maloningose Dievo rankose. „Aš nepereisiu per Jordaną ir neįžengsiu į tą puikųjį kraštą, bet turiu mirti šiame krašte,“ – tarė Mozė tautai. „Bet jūs pereisite ir paveldėsite tą puikųjį kraštą.“ Perėjusius žmones patriarchas ragino likti ištikimais Dievui.
Dievas šį kraštą pavadino geru ir erdviu kraštu, kuriame teka „pienas ir medus.“ Iš tikrųjų Dievas ištarė gilesnę mintį, nes žemėje, dėl nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties, tokio krašto nėra. Todėl perėjimas per Jordaną sulyginamas su kitokia pažadėta žeme, su dangiškąja Tėvyne, kurią valdo Dievo meilė ir malonė. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo,“ – taria apaštalas Paulius. Kalbėdamas apie iškeliavusiuosius laiškas hebrajams liudija: „Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!“
Peržengę mums skirtą metų slenkstį, amžinąjį Jordaną, ir mes įžengsime į šį Dievo miestą, šią geresnę tėvynę. Tada išvysime ką Dievas pažadėjo visiems tikintiesiems. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ Tačiau, „kol gyvename šioje padangtėje.., mes visuomet gerai nusiteikę,“ – liudija apaštalas. „Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti.“
Į Naujuosius Metus mes įžengiame su tikėjimu ir viltimi, ir „šiuo geru nusiteikimu.“ Dievas gerai valdo ir globoja jį tikinčiuosius. Peržengiant Naujųjų slenkstį apaštalas ragina būti Kristaus nusistatymo. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile... Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.“ Laiškas hebrajams ragina mus nuolatos žvelgti į mūsų tikėjimo vadą. „Nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.“ „[Jis] yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.“ Amen.