Toji dangaus minia, kurią apaštalas Jonas regėjo apreiškime yra Bažnyčia. Jie yra Kristaus atpirktieji, kurie po žemės kovų jau ilsisi Dievo akivaizdoje. Prie gyvasties vandens šaltinių jie dėkoja Dievui už išgelbėjimą, kurį jiems užtarnavo Kristus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jie gieda pergalės giesmę “Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Jam “tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!”

Ir mus sieja nepertraukiamas ryšys su šia dangaus minia, nes yra tik viena bažnyčia, susidedanti iš tų, kurie jau yra užmigę ir šios žemės keleivių. Kaip jie gieda giesmę, taip ir mes prie altoriaus giedame: “Šventas, šventas, šventas Viešpats, mūsų Dievas. Dangus ir žemė pilni jo garbės,” ir ją giedame ne vieni, o “kartu su visais angelais ir dangaus pulkais.” Skirtumas tarp mūsų ir jų tik tas, kad mes ją giedame iš šios altoriaus pusės, o jie iš anos, kuri kreipia mūsų žvilgsnius į dangų ir amžinybę. Ryšį tarp dangaus ir žemės bažnyčios mes išpažįstame Apaštalų tikėjimo išpažinime: “Tikiu vieną šventą krikščionių bažnyčią“ ir  „šventųjų bendravimą.”

Apaštalui Jonui buvo apreikšta, kad ši minia atėjo iš didžio suspaudimo. Mes šiame pasaulyje irgi patiriame suspaudimą, skausmą, ligas. “Kiekvienai dienai gana savo vargo,” sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tačiau toji minia patyrė kitokį suspaudimą. „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ paklausė Jono vienas vyresniųjų. Jonui buvo atsakyta: “Jie atėjo iš didžio sielvarto.“ Tai persekiota bažnyčia žemėje.

Jonas gavo apreiškimą 95 mūsų eros metais, kai Imperatorius Domitianas negailestingai persekiojo krikščionis. Jis pats buvo kalinys Patmo saloje. “Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo.” Ten jis dirbo sunkius kalinio darbus. Iš tiesų, pirmus 300 metų Dievo tauta buvo persekiojama bažnyčia. Krikščionys buvo žudomi ir kitaip baudžiami, nes jie atsisakydavo smilkyti netikram dievui – imperatoriui. Yra tik vienas Dievas, kurio turime bijoti, jį mylėti ir garbinti. Jie kovojo gerąją kovą, baigė bėgimą, išlaikė tikėjimą.

Toji šventųjų minia yra ne tik persekiota, bet visa bažnyčia nuo Sekminių iki mūsų dienų. Tai “milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.” Ji yra visi Kristaus atpirktieji, kurie užmigo tikėjime. Net po mirties jie išlaikė savo tapatybę, juos galima atskirti vienus nuo kitų, pažinti jų kilmę. Šioje minioje yra šventieji apaštalai ir bažnyčios tėvai. Joje yra ir mūsų  artimieji, kurie buvo pakrikštyti ir meldėsi su mumis bažnyčioje, kurie jau baigė šios žemės kelionę. Baigę žemės kovas jie jau patiria tobulą ramybę. Nors iš amžinybės jie gali pažvelgti į mus, jų akys dabar nuolatos nukreiptos į Dievą Sutvėrėją, gėrio ir malonės šaltinį.

Jonas liudija apie jų baltą rūbą. Jie “stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais.” Tik su tokiu rūbu žmogus gali pasirodyti be baimės prieš Dievą. Baltas rūbas simbolizuoja sielos tyrumą, liudija, kad žmogui yra atleistos nuodėmės. “Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo Dievu, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais,” gieda pranašas Izaijas. Dievo tarnas “Jozuė stovėjo priešais angelą, vilkėdamas purvinais drabužiais. Pastarasis paliepė savo tarnams: ‘Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius.’ O jam tarė: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru’.”

Sutepti rūbai liudija mūsų nuodėmes ir amžiną pasmerkimą, kurio mes nusipelnėme peržengdami Dievo įsakymus. Kristaus palyginime apie Karaliaus Sūnaus vestuves, už stalo sėdėjo žmogus be vestuvių rūbo. „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’” paklausė Karalius. Jis buvo išmestas iš vestuvių puotos į tamsybes, kur verksmas ir dantų griežimas. Palyginimu Kristus praneša, kad niekas nepateks į Dievo karalystę, kurio nuodėmė neatleista ir kaltė nenuimta.

Tai padaryti gali tik Dievas. Jis vienintelis gali nuimti mūsų nuodėmes ir aprengti baltu drabužiu, nes Kristus už mus numirė. “Juk jūs žinote, kad esate atpirkti … ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus,” liudija apaštalas Petras. Apaštalas Jonas, kuris perteikė žinią apie išgelbėtųjų minią, sako: “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleidžia mums nuodėmes ir apvalo mus nuo visų nedorybių.” Jame mes “turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa,” skelbia apaštalas Paulius efeziečiams.

„Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“ Iš tiesų, baltai aprengti žmonės išgirdo ir priėmė Kristaus evangeliją. Krikšto metu ant jų buvo uždėtas baltas rūbas, Krikšte jie gavo nuodėmių atleidimą. Jie klausėsi Dievo žodžio bažnyčioje. Jie išpažindavo savo nuodėmes. Jie susivienydavo su Kristumi Altoriaus sakramente priimdami jo kūną ir kraują. Prie altoriaus Kristus nuimdavo jų nuodėmes, mirtį ir pasmerkimą, ir aprengdavo juos savo teisumu ir šventumu. Jie tapo šventi ne patys iš savęs, bet tik per Kristų, kuris jų vietoje tobulai įvykdė Dievo įstatymą ir už juos numirė. Dievo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalė juos nuo visų nuodėmių. Ir mes išpažindami šį tikėjimą sakome: “Tikiu nuodėmių atleidimą.”

Amžinybės sekmadienis nukreipia mūsų žvilgsnius į triumfuojančią bažnyčią, šventuosius žmones, kurie savo rūbus išbalino Kristaus krauju. “Jie jau nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.” Dievas jau nušluostė kiekvieną ašarą nuo jų akių. O mes kol kas dar esame kovojančioje bažnyčioje, skelbiančioje Dievo žodį ir išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Žemėje mes patiriame suspaudimą, čia mus aplanko ašaros. Tačiau mes žinome, kad “žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.” “Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“ sako apaštalas „o tuomet regėsime veidas į veidą.” Tuomet ir mes su visais šventaisiais giedosime giesmę: “Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Jam “tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!” Amen.