Šiandieninė evangelija praneša Erodo Antipo reakciją po to, kai jis išgirdo žinią apie Jėzų. Antipas buvo Erodo Didžiojo sūnus, to paties Erodo, kuris sužinojęs apie gimusį žydų karalių, paranojiškai bijodamas netekti sosto, Betliejuje išžudė berniukus iki trijų metų.

Jo sūnus Erodas Antipas, kaip kažkada jo tėvas, dabar pats išgirdo apie Jėzų. Viešpats niekados nebuvo nuvykęs į Tiberiadą Galilėjoje, pusiau pagonišką miestą ir Erodas Antipas niekada jo nebuvo matęs. Jis išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai pasklido po visą Galilėją. Turėdamas nešvarią sąžinę Erodas pagalvojo, kad Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių. „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, - tai jis prisikėlė!“

Jėzų ir jo mokinius lydėjo Dievo ženklai, todėl žmonės svarstė, kas jis yra. Tuo metu žydų tauta laukė pranašysčių išsipildymo apie Kristų, todėl dalis jų manė, kad Jėzus yra pranašas Elijas. Mat pranašystės skelbė, kad prieš Kristų pasirodys žymiausias iš visų pranašų - Elijas. Kiti manė, kad Jėzus yra apskritai pranašas. Jau ištisus tris šimtus metų žydų tauta negirdėjo pranašo, kuris savo skelbiamą žinią būtų pradėjęs žodžiais: „Taip kalba Viešpats Dievas.“ Jie girdėjo rabinų pamokslus, bet Jėzus „mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, o kaip turintis galią.“ Jėzus buvo daugiau nei pranašas, tačiau žmonės dar nebuvo pasiruošę ištarti, kad Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus.

Iš tikrųjų tas pranašas Elijo dvasia aplankęs tautą ir buvo Jonas Krikštytojas. Angelas jo tėvui, Zacharijui ištarė: „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios... Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, ... įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“

Pranašus Dievas siųsdavo tada, kai tauta su kunigais nusigręždavo nuo gyvojo Dievo ir susitepdavo stabais. Tautoje tuomet pasigirsdavo balsas: „Taip kalba Viešpats Dievas“ ir įspėdavo apie gresiančią Dievo bausmę, jei toji nusigręš nuo nuodėmių. Toks buvo ir Jonas Krikštytojas.

Jonas kvietė žmones ruošti kelią ateinančiam Viešpačiui. Jis ragino žmones per atgailą ir atsivertimą ištiesinti takus ir atverti Mesijui širdis. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir krikštydavosi Jordano upėje. „Po manęs ateina galingesnis už mane;“ – kalbėjo apie Jėzų Jonas.  „Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“

Mes aukštai vertiname Joną už jo drąsa, meilę tiesai, už nuodėmės netoleravimą ir ištikimybę Dievui. Bet kaip būtų, jei Jonas gyventų šiandien ir kviestų mus atgailai? Jis atvirai vardintų mūsų nuodėmes ir ragintų jų išsižadėti. Teko girdėti apie vieną kunigą, kuris iš sakyklos vardindavo žmonių nuodėmes. Parapijoje kilo didelis nepasitenkinimas, nors visi žinojo, kad tai ką kunigas įvardijo nuodėme, tai ir buvo, ir dalis iš tiesų gyveno tokį gyvenimą. Žinoma, kunigas nėra pranašas, ir turbūt galėtų rasti tinkamesnių būdų, kaip paraginti žmogų atgailai, nei skelbti tai iš sakyklos.

Jonas buvo pranašas ir jis kalbėjo tiesiai, nedarydamas skirtumo tarp žmonių. Jis pažėrė kritikos ir Erodui, kuris buvo Galilėjos valdytojas. Erodas turėjo brolį Pilypą, kuris gyveno Romoje. Aplankęs jį, jis suviliojo jo žmoną, ir ta, palikusi savo vyrą, parsikraustė pas Antipą į Tiberiados pilį. „Nevalia tau gyventi su brolio žmona,“ – tiesiai pasakė Jonas, dėl ko labai įsižeidė Erodiada. Ji labai nekentė Jono ir ieškojo būdų, kaip jį nužudyti. Vis dėlto Erodas, nors ir buvo nešvarios sąžinės žmogus, mėgo klausytis Jono, nors jį girdėdamas jausdavosi neramus.

Evangelistas Markus plačiai aprašė istoriją apie Erodo gimimo dienos šventę, kurios metu buvo nukirsdintas Jonas. Po Erodiados dukros Salomėjos šokio, visų krašto kilmingųjų akyse, Erodas prisiekė išpildyti bet kurį jos norą. Erodiada dukrą primokė: „[Prašyk] Jono Krikštytojo galvos.“ Erodas nuliūdo, bet kadangi prisiekė ir bijojo dėl savo garbės, liepė nukirsdinti Joną. Čia vertėtų prisiminti vėlyvosios Romos imperatorių Teodozijų, kuris davė panašią priesaiką, bet pamatęs, ko iš jo prašoma atsakė: „Taip, aš tai pasakiau, bet pažadas negalioja nedoriems dalykams.“

Taigi, Erodas „išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido.“ „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, - tai jis prisikėlė!“ – tarė jis sau. Jis bijojo Jono žodžių kol Krikštytojas buvo gyvas, ir dabar manė, kad Jonas stebuklingomis jėgomis ateis jam visaip keršyti. Jono keršto jis nesulaukė, nes pasklidusi žinia buvo apie Jėzų, kuriam Jonas ruošė kelią. Atgailos jis taip pat nepadarė. Jis nebuvo karalius, o tik Izraelio tetrarchas, valdęs tik ketvirtį teritorijos. Erodiada jį paragino vykti pas Imperatorių Kaligulą prašyti karaliaus titulo, bet Kaligula jį ištrėmė į Galilėją - vietovę tarp šiandieninės Prancūzijos ir Ispanijos.

Tai įvyks 39 mūsų eros metais, o dabar, patyręs, kad pasklidusi žinia yra ne apie Joną, o apie Jėzų, jis ieškos būdų kaip Jėzų pražudyti. Mokiniai kartą atėję Jėzui tarė tiesiai: „Pasišalink iš čia, nes Erodas nori tave nužudyti.“ Tačiau Jėzus žinojo, kad jo valanda dar neišmušė. Jis mirs ne nuo Erodo rankų, o ant Golgotos kalno ant kryžiaus, savo šventame kūne priimdamas žmogaus nuodėmes. Jėzus Erodui atsakys: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs ... nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje.’“ Vienintelį kartą Erodas savo akimis Jėzų išvys jo teismo metu. Pamatęs jį, jis labai apsidžiaugs, nes tikėsis pamatyti kokį nors stebuklą. Jėzui neatsakant į jo klausimus, jis jį išjuoks ir nusiųs atgal pas Pilotą.

Evangelija mus moko elgtis ir gyventi pagal sąžinę. Kai ją kamuoja nuodėmės kaltinimai, išpažinkime jas ir priimkime Altoriaus Sakramentą, kuriame Kristus nuplauna mus savo krauju ir dovanoja šventumą. Pauliaus  žodžiai: „aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones,“ tegul būna ir mūsų elgesio principu.

Pasklidusi žinia apie Jono prisikėlimą nurodo į būsimą Kristaus prisikėlimą. Ne Jonas, o Kristus prisikels. Jonas save vadino tik jo pasiuntiniu, nevertu atrišti jo apavo dirželio. Jėzus - Velykų avinėlis ant savęs nešęs viso pasaulio nuodėmes, Velykų rytą prisikels iš numirusių. Savo mirtimi jis užmokės už mūsų nuodėmes ir atvers vartus į Dievo karalystę. Savo prisikėlimu Jėzus parodys, kad jis yra didesnis už Joną krikštytoją, už pranašą ir net už Eliją. Jis - Dievo Sūnus, atvėręs kelią visiems jį tikintiems žmonėms pas maloningąjį Dievą. „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Amen.