2017-01-29

4 sekmadienis po Trijų Karalių

Kunigas:
Passage: Mk 4, 35-41

„Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ – nuslūgus mirties pavojui vienas kito klausinėjo apaštalai. Evangelistas Markus, kuris užrašė šią istoriją, evangelijos įžangoje pasakys: tai „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus,“ evangelija. Apaštalas Paulius šią mintį pratęs, tardamas: „Ji kalba apie jo Sūnų ... per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

Evangelistų aprašytas įvykis atsitiko Galilėjos ežere. Nepaisant, kad jo plotis siekė nuo 5 iki 15 kilometrų, vietiniai žmonės jį vadino Galilėjos jūra. Atrodytų, kad pagrindiniai su laivais susieti pavojai slypi jūrose, vandenynuose, tačiau nemažesni pavojai laukia ir sekliuose ežeruose. Juose taip pat sukyla staigios, pavojingos audros. Kai kurios jų persiformuoja į viesulus, naikinančius visa jų kelyje.

Jėzui toji buvo ilga diena. Žmonės pas jį buvo suplūdę iš visų apylinkių. Jų susirinko tiek daug, kad Jėzus juos mokė įkopęs į laivą, truputį atsiyręs nuo kranto. Tą dieną jis kalbėjo apie tikėjimą, kurį sulygino su garstyčios grūdu. Jis sakė, kad net garstyčios grūdo dydžio tikėjimas yra veiksmingas ir ilgainiui išleidžia šakas, kuriose „dangaus paukščiai gali susisukti lizdus.“ Apaštalai nežinojo, kad šis jų tikėjimas neužilgo bus išbandytas pačiu dramatiškiausiu būdu.

Evangelistas Markus staiga užėjusią audrą įvardijo viesulu. Dalis apaštalų buvo patyrę žvejai, todėl jų išgąstis liudija juos patekus į mirties pavojų. Evangelistas rašo, kad bangos ėmė semti valtį, ir atrodo liko kelios minutės, kol toji pradės grimzti į dugną. Mokiniai buvo tikri, kad jų jau laukė mirtis. Pripuolę jie ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame.“

Kiekvienas vyresnis žmogus žvelgdamas atgal į savo gyvenimą, turbūt papasakotų apie įvykius, kuriuose jis buvo priartėjęs šalia mirties. Kiekvienas mirties artumą išgyvena savaip, tačiau tik retas žmogus jai į akis pažvelgia ramiai. Jei yra laiko, žmogus, kaip apaštalai, maldoje kreipiasi į Dievą, meldžia nuodėmių atleidimo ir pagalbos. Apaštalas Paulius korintiečiams rašė apie Mažojoje Azijoje jį ištikusią negandą. „[Ji] baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išlikti gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius. Tai jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi.“

Apaštalai irgi nebesitikėjo išlikti gyvi ir nustojo kliautis savo jėgomis. Jie pažadino Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi kad mes žūvame.“ Pabudęs Jėzus įsakmiai nutildė audrą. Viesulas neteko savo galios ir bangos nurimo. Stojo tyla. Tada Jėzus kreipėsi į juos: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?“ Evangelistas Matas priduria, kad Jėzus į juos kreipėsi: „Mažatikiai.“

Daugumos žmonių tikėjimas prilygsta garstyčios grūdeliui. Vis dėlto, nors tikėjimo stiprumas žmonių tarpe skiriasi, žodis „mažatikiai“ tinka daugumai.

Iki nuopuolio Adomui nereikėjo tikėjimo, nes Dievą jis regėjo savo akimis ir su juo bendravo. Padaręs nuodėmę žmogus prarado šį tiesioginį ryšį su Viešpačiu ir buvo ištremtas iš „rojaus sodo“ į žemę, kur auga „usnys ir erškėčiai.“ Šiandien nė vienas žmogus nebegali regėti Dievo veido tiesiogiai. Mozei paprašius parodyti savo šlovę, Viešpats atsakė: „... mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas.“ Tačiau nors šio Dievo veido tiesiogiai nebematome, Viešpats yra ir jis neapleido žmogaus. Didžiausią savo meilę Dievas parodė siųsdamas savo Sūnų į žemę mūsų atpirkimui ir išgelbėjimui.

Nepaisant to, kad daugumos žmonių tikėjimas yra lyg garstyčios grūdelis, jis yra tikras tikėjimas. O kas yra tikras tikėjimas? Tikras tikėjimas nėra susietas vien su istoriniais faktais. Daug žmonių tiki, kad buvo Jėzus Kristus, ir kad jis prisikėlė, tačiau ar šis tikėjimas jiems kuo nors padeda? Tikras tikėjimas yra pasitikėjimas. Tai pasitikėjimas Viešpačiu ir jo visagalybe. Tai pasitikėjimas jo pažadu: „Šaukis manęs suspaudimo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi.“

Taigi, tikras tikėjimas yra ne mūsų valios pastangos, o paprasčiausias pasitikėjimas Dievu. Net jei jis tėra lyg garstyčios grūdelis, jis yra tikras ir veiksmingas, nes pagalba tikinčiajam kyla ne iš jo paties jėgų, o iš Dievo. „Mes nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu,“ dar kartą liudija apaštalas Paulius. Tikėjimo jėga slypi ne pačiame tikėjime, bet pasitikėjime Dievo galybe. Net to sergančio vaiko tėvo žodžiai: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui“, liudija jį turintį tikrą tikėjimą, nes jis pasitiki Dievu ir meldžiasi. Tokį tikėjimą mes gauname bažnyčioje girdėdami Kristaus Evangeliją. Toks tikėjimas yra Dievo dovana, nes šį garstyčios grūdelį mūsų širdyje per Evangeliją pasodina Šventoji Dvasia. Šis grūdelis auga, kai per pamaldas mes girdime jo šventąjį žodį, jo malonės pažadus, jo gerąją valią atgailaujančiam žmogui. Jis auga, kai mes priimame Kristaus kūną ir kraują altoriaus sakramente, nes jame mus tiesiogiai lanko mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas. Kai parduotuvėje pamatysime indą su grūdėtomis garstyčiomis, prisiminkime, ką Jėzus sako apie mūsų tikėjimą.

„Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ Ši evangelija liudija Jėzų esantį tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Jėzus ramiai miegojo valtyje net per viesulą, nes būdamas Dievas jis yra viršesnis už visą kūriniją. Jis – kūrinijos Viešpats.

Dievas sutvėrė kūriniją savo žodžiu. „Tebūna šviesa“ – tarė jis kurdamas pasaulį, „ir šviesa pasirodė.“ „Nutilk, nurimk,“ ištarė Jėzus vėjui ir ežerui, ir pasidarė visiškai ramu. Ką Dievas taria, iš karto išsipildo, jo „žodis negrįžta tuščias.“ „Tavo nuodėmės atleistos“ – Kristaus vardu Dievo tarnai taria absoliucijos žodį ir atleidimas įsigalioja danguje. „Tai yra mano kūnas“ – atkartojami Kristaus žodžiai šventinant Altoriaus Sakramentą, ir prisikėlęs Kristus iš dangaus ateina į sakramento elementus. „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ Šie jo žodžiai galioja tau iki pat mirties.

Tik būdamas Dievas ir žmogus Jėzus galėjo mus išgelbėti nuo pražūties ir pasmerkimo. Būdamas tik Dievas Jėzus nebūtų galėjęs ant savęs pasiimti mūsų nuodėmes ir jų bausmę. Jis turėjo tapti tikru žmogumi. Tačiau būdamas vien tik žmogus, Jėzus nebūtų galėjęs mirti už visus žmones ir užtarnauti amžiną gyvenimą ir kilnų mokymą. Jo mirtis būtų buvusi tik vieno žmogaus mirtis, verta prisiminimo už jo šventą gyvenimą. Mūsų išganymui Jėzus turėjo būti Dievas ir žmogus, ir tik dėka dieviškos prigimties jis galėjo ištarti vėjui ir marioms „Nutilk, nurimk!” Būdamas tikras žmogus jis galėjo pravirkti dėl Lozoriaus mirties, apsidžiaugti pas Dievą grįžusiu nusidėjėliu, supykti išvartydamas šventovės kieme valiutų keitėjų stalus, pasveikinti jaunuosius Galilėjos Kanos vestuvėse.

Sunkiose gyvenimo situacijose tikinčiajam, kaip apaštalams valtyje, atrodo, kad Dievas miega. „Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kam slepi savo veidą?“ – suspaudimo dieną kreipiasi į jį psalmistas. Vis dėlto, kitoje psalmėje Dievo vyras pripažįsta: „Tavo globėjas nei snaudžia, nei miega!... Viešpats tave saugo.“ Jis nepalieka tavęs net kai bangos, atrodo, jau semia valtį. Jis nutildys tavo gyvenime kylančias audras. Būdami atpirkti jo krauju net audrose mes galime patirti ramybę su Dievu, nes žinome, kad „nei mirtis, nei gyvenimas... negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ „Išteisinti tikėjimu,“ visose gyvenimo aplinkybėse mes „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ – liudija apaštalas Paulius. Mes „galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.“ Amen.