Kiekvienų pamaldų metu išpažindami krikščionišką tikėjimą Kristaus žmonės taria: „Mes laukiame mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo.“ Krikščioniškas tikėjimas liudija būsimą „kūno iš numirusiųjų prisikėlimą,“ kurio metu „visi žmonės prisikels savo pačių kūnais ir atpirktieji įeis į amžinąjį gyvenimą.“
Kūno prisikėlimo tema nėra suvokiama proto, tai yra filosofijos pastangomis. Ją mes galime suprasti tik apreiškimu, tai yra apie ją žinome tiek, kiek mums apreiškė pats Dievas per pranašus, apaštalus, ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. O jis mums sako: „Ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta apie mirusiųjų prisikėlimą?“
Tie, kurie atmeta Dievo žodį apie prisikėlimą, vadovaujasi savo fantazijos vaisiais. Vieni bandys rasti kokių nors loginių paaiškinimų apie prisikėlimą, kiti – iš viso jį neigs. Nepriklausant nuo jų nuomonės, Dievo nustatyta amžinybės tikrovė nepasikeis. Kaip liudija Atanaziškasis tikėjimo išpažinimas „Visi žmonės prisikels savo pačių kūnais ir turės duoti ataskaitą už savo darbus. Kurie darė gera, įeis į amžinąjį gyvenimą, o kurie darė pikta, į amžiną pasmerkimą.“
Evangelija liudija, kad visuomet buvo ir bus tokių, kurie neigs kūno prisikėlimą. Kristaus laikais tokia buvo žydų sadukiejų sekta. Jie, kaip ir kiti Kristaus laikų žmonės, tikėjo į Dievą, tačiau nuo kitų skyrėsi ne tik savo aristokratiniu statusu, bet ir teologinėmis pažiūromis, kuriose nebuvo vietos nei angelams, nei prisikėlimui. Jeigu taip galima pasakyti, jie buvo to meto liberalai, tie apie kuriuos Paulius sako: „jų protai liko sukietinti.“
Taigi, evangelistas rašo, „pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą.“ Spęsdami jam pinkles jie papasakojo nelabai tikėtiną istoriją apie leviratą, tai yra santuokos paprotį, pagal kurį našlė privalo ištekėti už mirusio vyro brolio. Jie nurodė į Mozės įstatymą, pagal kurį, „kai broliai gyvena drauge ir vienas iš jų miršta, nepalikdamas sūnaus… Jos vyro brolis paims ją sau žmona, o pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės mirusiojo brolio vardą.“ Leviratinė santuoka buvo praktikuota ir Europoje, ypač tarp aristokratų. Pavyzdžiui, kad pratęsti karališką šeimos liniją, žymus Anglijos karalius Henrikas VIII, mirus jo broliui, privalėjo vesti jo žmoną, Kateriną Oregonietę.
Sadukiejų pasakota istorija nelabai tikėtina, nes jų apibūdinta moteriškė paeiliui ištekėjo net už septynių brolių, kurie mirė bevaikiai. „Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris.“ „Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels?“ – klausė sadukiejai. „Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus nesileido į kalbas apie tai, kurio žmona ji bus, bet paaiškino, kad gyvenimas po kūno prisikėlimo visiškai skirsis nuo gyvenimo šiame laikiname pasaulyje. „Jūs klystate nepažindami nei rastų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.“ „Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.“
Atskleisdamas mirusiųjų prisikėlimo slėpinį Jėzus nurodo į Dievo pokalbį su Moze prie nesudegančio krūmo. Ten Dievas save įvardijo esantį Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą. Mozės laikais šie sentėviai jau buvo seniai mirę ir jų kaulai sudūlėję, tad argi Dievas savo vardą sietų su mirusiais? Jėzus sako, kad gyvasis Dievas nesietų savo vardo su mirusiais. „Apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kad jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas.“ Tai reiškia, kad Abraomas, Izaokas, Jokūbas, ir visi žmonės, kuriuos mes pažinojome ir su kuriais atsisveikime, yra gyvi. Jie prisikels iš numirusių ir „bus kaip Dievo angelai danguje.“ Prisikėlimo šaltinis yra Dievo Sūnus. „Aš esu prisikėlimas ir gyvybė. Kas tiki mane, nors ir numiršta bus gyvas.“
Koks gi bus mirusiųjų prisikėlimas? Toks klausimas buvo užduotas Apaštalui Pauliui Korinto bažnyčioje, kurioje dalis žmonių atmetė šią žinią. Apaštalas jų klausia: „Jeigu apie Kristų skelbiama, kad jis prikeltas iš numirusių, tai kodėl kai kurie jūsų tarpe sako, kad nesą mirusiųjų prisikėlimo.“ Apaštalas nurodo į Kristų. „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ Toliau apaštalas įvardija jo prisikėlimo liudininkus, sakydamas: „Jis pasirodė [Petrui], tai yra, Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę.“
Paulius žinojo, kad kai kurie tikintieji norės detalesnio paaiškinimo apie kūno prisikėlimą, todėl sako: „Gal kas paklaus: ‚Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?‘“
Šventas Raštas liudija, kad kaip siela išlieka gyva po mirties, taip ir mirties palaužtam kūnui bus suteiktas naujas gyvenimas. Mirusieji prisikels jų pačių kūnais, tačiau ne lavonų pavidalu, kokius rodo per filmus, bet naujais, perkeistais, tobulais kūnais. „Toks [yra] mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas.“ Apaštalas Paulius nurodo į kūrinijos pradžią ir pirmojo žmogaus sutvėrimą, kaip Adomas tapo gyva siela, ir kartu nurodo į Atpirkėją Jėzų Kristų – Naująjį Adomą. „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus ­ iš dangaus… Ir [mes] kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.“
Dievas apreiškė, kad pasėtas prastas kūnas prisikėlęs bus garbingas. Kaip šioje žemėje šventinėmis progomis žmogus apsirengia gražiausiais rūbais, taip po prisikėlimo tikinčiųjų kūnai bus išaukštinti ir garbingi. „Kas yra tie, apsivilkę baltais rūbais“, kurie stovi Kristaus akivaizdoje, buvo paklausta apaštalo Jono. Kristus apie prikeltą, garbingą kūną sako: „Teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.“
Prisikėlęs kūnas bus galingas. Jis bus išvaduotas nuo visų žemiškų trūkumų, nuo senėjimo procesų, nuo skausmo, ligų ir kitokių negalavimų, bet, jei taip galima pasakyti, guvus ir pilnas jėgų.
„Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas.“ Mes prisikelsime dvasiniais kūnais ir būsime , lyg dangaus angelai, tačiau skirtingai nei angelai, kurie yra dangiškosios dvasios, mes turėsime kūnus. Prikelti kūnai nebus perkeisti į sielą ar dvasią. Mes būsime kaip angelai tik ta prasme, kad nebebus būtinybės vesti ar tekėti. Mūsų kūnai bus dvasiniai, nes jiems nebereikės maisto, vandens, miego ir kitų būtinybių žemiškos gyvybės palaikymui.
Prikeltą kūną valdys Šventoji Dvasia. Dvasiniame kūne nebebus nuodėmės, todėl pilnai išnyks įtampa tarp kūno ir sielos, kurią šiandien patiriame gundymuose. Tokiame kūne pilnai atsiskleis Dvasios vaisiai, tokie kaip „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė.“ Šie vaisiai mumyse šiandien yra prislopinti nuodėmės, ir negali atsiskleisti savo pilnatvėje.
„Kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą,“ tai yra kūnai bus dangiški savo savybėmis. Jie bus išvaduoti nuo netobulybės. Jie bus nuostabiausi, gražūs, be jokių trūkumų, be patirtų traumų ir negalių, malonūs akiai, tobuliausi kūnai. Savo tobulybe jie bus lygūs Kristaus kūnui, kuris įžengęs į dangų atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje. Neveltui apaštalas Paulius sako: „Nešiosime ir dangiškojo paveikslą.“
Mokymą apie kūno prisikėlimą apaštalas baigia žodžiais: „Dėkui Dievui, kuris mums teikia pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Vien tik Jėzaus mirties ir prisikėlimo dėka, mes pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, kurie čia juo tikėjome ir jam tarnavome, būsime prikelti savo pačių, bet perkeistais ir tobulais kūnais. Jėzus yra gyvas ir mes būsime gyvi. Ir tu, mielas broli ir sesuo Kristuje, būsi prikeltas nauju kūnu ir gyvensi jo artume neišpasakytame džiaugsme ir šlovėje, lygiai kaip bus prikelti džiaugsmingam gyvenimui ir visi, kurie iki mirties liko ištikimi Dievui.
Brangiausiai atpirktas žmogau,
Pakilk dvasia, palik veikiau
Pasaulio šio tuštybes!
Pabusk greičiau ir paskubėk,
Į dangų širdį pakylėk,
Į amžiną linksmybę!
Ar gali žemėje žmogus
Suvokti dangiškus džiaugsmus?
Užmigusieji broliai ir seserys nuo mūsų jau paimti, bet su jais mes susitinkame per Kristų Altoriaus Sakramente, kuriame Kristus mus lanko savo kūnu ir krauju. Garbės giesmę „Šventas, šventas, šventas“ sakramente mes giedame ne vieni, bet kartu su visais angelais ir dangaus pulkais – tai padėkos giesmė, kurioje mes su Bažnyčia danguje dėkojame Dievui, kad per Kristų jis mūsų pasigaili, atleidžia mūsų nuodėmes ir pažada šlovingąjį prisikėlimą ir džiaugsmingą amžinąjį gyvenimą. Amen.