2019-01-27

3 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Passage: Mt 8, 5-13

Pas Jėzų atėjęs šimtininkas turėjo didelį tikėjimą. Jėzui sutikus aplankyti jo namus ir išgydyti tarną, šimtininkas tarė: “Nebūtina. Tu juk gali vien savo žodžiu tai padaryti.” “Tu tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.” Jėzus tuomet pasakė: “Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!” Evangelija kelia klausimą, kas yra tikras tikėjimas. Tai pat mes galėtume paklausti, o ką Jėzus pasakytų apie mūsų tikėjimą? Ar jį prilygintų garstyčios grūdeliui, ar pasakytų: “Didis tavo tikėjimas?”

Šimtininkas buvo Romos imperijos karininkas, vadovavęs šimto kareivių būriui. Karininkams toks nuolankumas, kokį parodė šimtininkas buvo nebūdingas. Senojo Testamento skaitinyje girdėjome apie kariuomenės vadą Naamaną. Pastarasis su žirgais ir karo vežimais atvyko prie Dievo vyro Eliziejaus namų durų ir nesiteikė netgi užeiti. Jis manė, kad Eliziejus pats turi išeiti ir nusižeminęs Dievo vardu jį išgydyti. Kai Eliziejus jam pasakė, kad turi nusimaudyti septynis kartus Jordano upėje ir pasveiks, Naamanas netikėjo. Tik kai galiausiai jis nuolankiai pakluso pranašo žodžiui, Dievas ir jam iš savo gailestingumo parodė malonę ir išgydė nuo raupų. Apaštalas Jokūbas savo laiške Bažnyčiai sako: “Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.” Dievo malonės mes turime melsti nuolankiai. Dievui nepatinka fariziejai, kurie meldžiasi išdidžiai.

Kame slypėjo šimtininko tikėjimo galia, kad Jėzus jo tikėjimą pavadino didžiu? Žmonėms gali atrodyti, kad tikėjimo dydis priklauso nuo mūsų pačių, jog mes jį įvairiomis dvasinėmis pratybomis galime išugdyti. Šimtininko tikėjimo didingumas buvo ne jame pačiame. Jis juk buvo pagonis, neturėjęs gyvojo Dievo apreiškimo. Jo tikėjimo galia slypėjo Jėzuje, kuriame jis regėjo daugiau nei žmogų. Jo tikėjimo galia slypėjo Dieve. Jėzui pasakius, kad aplankys jo namus ir išgydys tarną, jis atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu”. Savo samprotavimus jis dėstė atvirai. “Aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ ­ ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ ­ ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ ­ ir jis daro.” “Tu tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.”

Tikėjimo galia glūdi ne mumyse, bet Dieve. Stiprus tikėjimas slypi ne mūsų pastangose. Tikras tikėjimas yra paprasčiausias pasitikėjimas Dievo visagalybe, malone ir gerumu. Tai pasitikėjimas Viešpačiu. Šimtininko tikėjimas buvo stiprus, nes jis pilnai pasitikėjo Jėzumi. “Tu tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.” Tokį tvirtą tikėjimą turi maži vaikai. Tie vaikučiai, kuriuos tėvai veda į bažnyčią, kurie girdi Dievo žodį ir yra pamokomi melstis, yra mūsų tikėjimo pavyzdys. Jų malda tikra ir jos galia slypi jų pasitikėjime Dievu. Rodydamas į vaikučius Jėzus sako: ‘Tokių yra Dievo karalystė.” “Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?” “Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.”

Toks tvirtas tikėjimas yra Dievo dovana. Jį Šventoji Dvasia mus padovanoja kai klausomės jo žodžio. “Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” – klausia apaštalas Paulius. Toks išganingas tikėjimas neatsiranda savaime. Jis pradeda augti, kai lankome bažnyčią, nes apaštalas sako: “Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.” Žmogus, sakantis, kad jis tiki į Dievą, bet neateina į bažnyčią išgirsti Kristaus žodžio, neturi išgelbstinčio tikėjimo. Jo tikėjimas nėra tikras. Nors į jo širdį nepažvelgsi, bet greičiausia jis gyvenime beveik niekada nesimeldžia, o maldos nebuvimas viską pasako apie jo tikėjimą.

Evangelija, kaip ir visos, kurias skaitome Trijų karalių laikotarpyje, skelbia Jėzaus dieviškumą. Ji praneša, kad Jėzus yra tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius, ir tikras žmogus, gimęs iš mergelės Marijos. Ji skelbia, kad būdamas Dievas, Jėzus be jokių vaistų gali išgydyti mūsų ligas. Žinoma, mes neturėtume ignoruoti gydytojų pagalbos, tačiau evangelija moko, kad ligoje mes taip pat turime prašyti išgijimo iš Dievo ir, kaip tas šimtininkas, melstis už artimą. “Melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą,” – ragina apaštalas Jokūbas ir priduria: “Daug gali karšta teisiojo malda.” Melstis mes turime tikėdami Dievo pažadu: “Prašykite, ir jums bus duota. Belskite, ir jums bus atidaryta.” Ir maldos galia slypi ne pačioje maldoje ar jos intensyvume, bet Dieve, kai mes meldžiame visiškai juo pasitikėdami.

Evangelija taip pat praneša, kad Jėzus yra šviesa pagonims ir kad jis įkurs žemėje bažnyčią, į kurią pakvies visas tautas.

Neatsitiktinai Jėzus tam šimtininkui pasakė, kad ateis į jo namus ir ten pagydys tarną. Tas šimtininkas buvo ne žydas, o pagonis. Žydų įstatymas draudė žydui apsilankyti pagonio namuose, nes pagal jų supratimą, pagonių namai buvo “nešvarūs.” Jėzus žinojo, kad apsilankęs pagonio namuose žydų akivaizdoje jis pasidarys “nešvarus”. Tuo jis aiškiai parodė, kad Dievas savo gyvybę paaukos ne už paskiros tautos nuodėmes, o už viso pasaulio nuodėmes. Po prisikėlimo jis ištars: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.” “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.”

Žydai tikėjo, kad atėjus Mesijui bus didelė šventė, į kurią jie, kaip Abraomo vaikai, bus pakviesti. Mesijas surengs didelę puotą ir pakvies juos sėstis už stalo, tačiau jiems į galvą negalėjo ateiti, kad toje puotoje dalyvaus dar ir pagonys. Juk žydų tauta su Mesiju priešakyje valdys visas tautas, o pagonys, kurie jų manymu buvo nešvarūs, negalės sėstis už jų stalo. Tuo tarpu Jėzus pasako, kad išganymą jis užtarnaus visoms tautoms. Pakvietimas į Dievo karalystės puotą nebus paveldimas ar susietas su priklausymu paskirai tautai, bet priklausys nuo mūsų tikėjimo. Mesijas atėjo, tačiau, kaip liudija evangelistas Jonas, “savieji jo nepriėmė.” “Visiems, kurie jį priėmė, jis [per Krikštą] davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ... iš Dievo užgimę.” Todėl Jėzus pasakė: “Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes.”

Evangelija ragina susirgus prašyti išgydymo iš Dievo. Dievas žino visas mūsų reikmes, tačiau, kaip „Tėve mūsų“ maldoje prašome kasdieninės duonos, taip turime nuolankiai jo prašyti ir išgydymo. Prašydami sveikatos mes viską turime pavesti jo valiai. Raupsuotasis meldėsi sakydamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Pats Jėzus maldoje prieš mirtį meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Ir mes sakykime: tebūnie tavo valia.

Išgiję mes turime padėkoti Dievui. Iš dešimties išgydytų raupsuotųjų tik vienam sugrįžus Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!” Išgijęs žmogus turėtų paaukoti Viešpačiui auką. “Garbink Viešpatį viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis,” – taria Dievas per karalių Saliamoną Patarlių knygoje. Kadangi Mozės įstatymo aukos po Kristaus aukos neteko prasmės, vietoje jų paaukokime Dievo namų išlaikymui žemėje. Kunigas Jonas Bretkūnas mokydamas apie padėką Dievui priduria: “O jei kas bažnyčiai nenorėtų ką nors duoti, tada vardan Dievo, tepaaukoja Dievo bijantiems ‚pavargusiems ubagams‘, nes Kristus sako: ‚Ką jiems padarėte, man padarėte.‘ Taip ir ligose ir sveikatoje Dievui įtiksime, kuriam tebūnie amžina šlovė. Amen.”