Tie žmonės, kurie šventykloje pardavinėjo avis, jaučius ir keitė valiutą išoriškai tarnavo Dievui. Mozės įstatymas nurodė aukoti Dievui įvairias aukas, ir tie, kurie atvykdavo iš toliau, galėjo čia išsikeisti pinigus, įsigyti jaučių, avinėlių, ar karvelių ir juos paaukoti Dievui. Vis dėlto Kristus išvijo juos iš šventyklos, primindamas, kad Dievo namai turi būti maldos, o ne prekybos namai.

Vieta, kurioje šventovėje buvo įrengti „prekybos namai“ buvo pagonių kiemas. Pagonims buvo uždrausta įeiti į patį šventyklos vidų, tačiau jie galėjo melstis jiems skirtame kieme. Šventyklą pastatęs karalius Saliamonas, ją šventindamas meldėsi: „Jei svetimtautis melstųsi prie šių namų, ... išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko jis prašo“. Pranašas Izaijas skelbė, kad Viešpats priima visus. „Ir svetimšalius..., visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina..., aš nuvesiu į šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo namuose. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamos aukos ant mano altoriaus, nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms.“ Taigi ir pagonys atėję šventovėn galėjo paaukoti Dievui.

Tačiau,  kaip liudija evangelistas, Jėzui „nereikėdavo, kad kas nors paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.“ Todėl jei kam nors atrodė, kad aukų prekiautojai tarnavo Dievui, Jėzus jų širdyje regėjo tik godumą. Jie atėjo į šventovę ne pasimelsti, o prekiauti. Vietoje to, kad nusižemintų Dievo akyse, jų širdys buvo pavergtos mamonos – turto dievo, kuriam jie tarnavo. „Aš nenoriu, nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų,“ – taria Viešpats, tačiau atgailos jų širdyse nebuvo nė lašo. Jėzus tuos žmones kitą kartą paprasčiausia pavadino „plėšikais“, kurie užėmė vieną šventovės kiemų. „Mano namai turi būti maldos namai, o jūs iš jų padarėte plėšikų lindynę.“

Todėl iš šios istorijos mes galime pasimokyti pirmojo Dievo įsakymo: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, neturėk kitų Dievų šalia manęs.“ Kitų dievų, žinoma, nėra ir negali būti, tačiau žmogus pats gali sau sukurti dievą.

„Ką reiškia ‚turėti Dievą‘ arba kas yra ‚Dievas‘? – klausia Martynas Liuteris Didžiajame Katekizme. Jis atsako taip: „Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi ‚turėti Dievą‘ yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir jį tikėti; ... tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą, ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievas tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo... Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas... Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi dievą, vardu Mamoną, t. y. pinigų ir turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje.“

Pirmas Dievo įsakymas ragina mus pasitikėti gyvuoju Dievu, dangaus Tėvu, jį mylėti ir jam tarnauti. Neiškeiskime gyvojo Dievo į kitus dievus. Jėzus primena, kad pirmasis ir visų didžiausias įsakymas yra „mylėti Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“. Todėl ši evangelija užduoda mums klausimą, ar mes tikrai tarnaujame vieninteliam tikrajam Dievui? O gal mes širdyje susikūrėme kokį nors stabą ir patys nepastebėdami jam tarnaujame?

Aukų prekyba Dievo namuose buvo taip įsisenėjusi, kad visi tai priėmė kaip normalų, savaime suprantamą dalyką. Todėl kai Jėzus išvalė šventyklą nuo prekiautojų, žydai kreipėsi į Jėzų: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Kai evangelijose girdime žodį „žydai“, jis reiškia ne apskritai tautą, o Jėzaus priešininkus. Ne tik prekiautojai piktinosi Jėzaus darbu, bet ir jo priešininkai ir reikalavo pasiaiškinti, kodėl jis taip padarė. Jėzus jiems atsakė: „Sugriaukite šią šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Žydai ir toliau piktinosi. „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“

Esame Gavėnios laikotarpyje, kuris liudija apie būsimąjį šventovės sugriovimą. Sakydamas „sugriaukite šią šventyklą“ Jėzus mintyse turėjo ne Siono kalno šventovės sugriovimą, o savo kūno šventyklą. Jis kalbėjo apie artėjantį Didįjį Penktadienį, kuomet tas kūnas, kurį Dievo Sūnus priėmė iš mergelės Marijos, bus „sugriautas“, ir Velykų rytą vėl taps gyvas.

Šiuose Jėzaus žodžiuose slypi tikroji evangelijos esmė. Visos kruvinosios aukos, kurias žmonės aukojo jų nuodėmių atleidimui ir apsivalymui, nurodė į būsimą Didžiąją auką – Dievo Sūnaus iškėlimą ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes.

Žmonės eidavo aukoti į šventovę, kad atpirkti savo nuodėmes. Jie atvykdavo ten, kad būtų pralietas aukos kraujas, nes, kaip parašyta, „be kraujo praliejimo nėra atleidimo.“ Laiške Hebrajams rašoma: „Jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.“ „Kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes.“

Šioje šviesoje šventovės išvalymas įgauna gilesnę prasmę. Išvarydamas jaučius ir avis bei jų prekiautojus, išvartydamas pinigų keitėjų stalus,“ Jėzus nurodo į jo kūno auką Didįjį Penktadienį. Po jo mirties ir prisikėlimo kruvinosios aukos neteko prasmės, nes už viso pasaulio nuodėmes, už mūsų asmenines nuodėmes, save paaukojo Dievo Sūnus. Ne avinėlių ar jaučių kraujas, bet, kaip liudija apaštalas Jonas, Dievo „Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.“ Ne tie auksiniai ar sidabriniai pinigai atperka žmones iš Dievo rūstybės, bet šventoji ir brangioji Kristaus auka. Apaštalas Petras sako: „... ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,“ jūs buvote atpirkti, „bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“.

Tai skelbdamas apaštalas Paulius pabrėžia Dievo meilę. Kristaus kryžius yra aukščiausia Dievo meilės išraiška, nes ant jo šventasis mirė už nusidėjėlį. „Išvaduoti vergui Dievas atidavė savo Sūnų.“ „Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“

Dabar mes esame išganomi jau nebe avių ar jaučių krauju, bet iš Dievo malonės per tikėjimą, nes Velykų Avinėlis, ant kurio buvo uždėtos pasaulio nuodėmės, jau yra paaukotas. Velykų rytą atstatydamas savo kūno šventovę Jėzus pilnai atliko mūsų atpirkimo darbą. Prisikėlimu jis parodė, kad ir mes būsime prikelti ir visi jį čia žemėje tikėję gyvens amžiname džiaugsme Dievo artumoje.

Jėzus šiandien nuima mūsų nuodėmes savo aukos dėka. Krikšto metu mūsų nuodėmės liko nuplovimo vandenyje. Krikšte „jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.“ Jo aukos vaisius mes gauname išpažindami savo nuodėmes ir išgirdę atleidimo žodį. Prie altoriaus priimdami Kristaus kūną ir kraują mes patiriame „šventąjį apsikeitimą.“ Savo kūnu ir krauju Kristus nuima nuo mūsų nuodėmes ir visą pasmerkimą, ir perduoda atleidimą, šventumą ir išganymą. Priėmę Sakramentą mes nuo altoriaus nueiname su atstatytais baltais Krikšto rūbais, skelbiančiais Kristaus mums padovanotą tyrumą.

Tad būdami išgelbėti Dievo Sūnaus krauju džiaugsmingi tarnaukime Viešpačiui. Laikykimės pirmojo Dievo įsakymo, kuris yra visų didžiausias, taip pat mylėkime artimą kaip save patį, lygiai kaip ir Kristus mus mylėjo. Mūsų tarnavimą Dievui apaštalas apibūdina vienu sakiniu: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“ Amen.