3 Advento sekmadienis
Kokį Jėzaus gyvenimo įvykį mes pirmiausia prisimename išgirdę Jono Krikštytojo vardą? Žinoma Jėzaus Krikštą. Jonas buvo tas žmogus, kuris pakrikštijo Jėzų. Iš tikrųjų Jėzui Krikšto nereikėjo. Jis paliepė Jonui jį pakrikštyti, nes Krikšte Jėzus susivienodino su nusidėjėliais, už kurių nuodėmes jis numirs ant kryžiaus.
Šiandieninėje evangelijoje Jėzus labai pagarbiai atsiliepia apie Joną. Jis praneša, kad viską, ką nuveikė ir skelbė Jonas yra tiesa. Minioms jis tarė: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo!“ Jonas buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas. Visi pranašai skelbė ateinantį Kristų, bet Jonas buvo daugiau negu pranašas. Jėzus pasakė, kad Jonas „yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.“ Jonas ruošė jam kelią kviesdamas žmones atgailai, kad tie būtų verti sutikti ateinantį Mesiją.
Kokį Kristų Jonas pranašavo?
Pirmiausia mes turėtume prisiminti, kad pranašystė nėra mūsų intelekto pastangų rezultatas. Kiekvienas turime savo nuomonę apie mus supančius dalykus ir reiškinius, tačiau pranašystė nieko bendra neturi su asmens nuomone. Pranašystė yra žodžiai, kuriuos Dievas per Šventąją Dvasią tiesiogiai įdeda į jo pasirinkto žmogaus burną. Todėl pranašas jo kalbos pradžioje arba pabaigoje įprastai pridurdavo, pabrėždamas, kad tai ne jo, bet Viešpaties Žodis. Jono pranašystė irgi buvo ne jo paties asmeninė nuomonė, bet Dievo Žodis. O kokį Kristų jis pranašavo?
Jis panašavo Kristų teisėją - ateinančią Dievo rūstybę už žmonių nuodėmes. „Angių išperos,“ - kalbėjo jis minioms, - „Kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! ... Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ Jonas skelbė, kad atėjęs Kristus teisingai teis žmones pagal jų darbus. Teisėjas pasielgs kaip ūkininkas, kuris nuėmęs kviečių derlių vėtyklės pagalba atskiria kviečius nuo pelų. „Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“
Tokie buvo Jono Krikštytojo pranašiški žodžiai, tačiau kai proto pagalba jis ėmė lyginti Jėzaus skelbiamą žinią ir jo pranašystę, jis pastebėjo nesutapimų. Jonas skelbė ateinantį Dievo teismą, o Jėzus skelbė artėjančią Dievo malonę bei gailestingumą. Jonas regėjo Kristų teisėjo soste, o Jėzus kalbėjo apie jo būsimą kryžių, ant kurio žmogui jis užtarnaus amžiną gyvenimą.
Tuo metu Jonas buvo įmestas į kalėjimą. Jis ten pateko, nes viešai smerkė karaliaus Erodo nuodėmę, kuris sau į žmonas pasiėmė brolio žmoną. Įprastai autoritariniai valdovai netoleruoja jų kritikuojančių žmonių, todėl ir Jonas už tokią kritiką atsidūrė kalėjime. Atrodo, kad jis jautė artėjančią jo gyvenimo pabaigą ir loginio samprotavimo pagalba lygindamas savo pranašystę su Jėzaus darbais jis ėmė abejoti, ar tikrai Jėzus yra tas, kurį jis pranašavo. Todėl jis ir pasiuntė pas Jėzų savo mokinius, paliepdamas tiesiogiai jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
Jėzus visiškai nenusiminė dėl Jono klausimo. Priešingai, apie Joną jis toliau kalbėjo labai pagarbiai, minioms duodamas suprasti, kad Jono pranašystė yra Dievo Žodis ir tiesa. „Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti.“ Jėzus tuo pačiu metu klausė žmonių: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo, linguojamos nendrės? Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo!“ Jonas buvo daugiau nei pranašas, bet Dievo siųstas pasiuntinys, turėjęs nutiesti Mesijui kelią. Jėzus netgi apibūdino Joną šiais žodžiais: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją,“ tačiau vis dėlto pridūrė: „bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.“
Mažiausias dangaus karalystėje bus didesnis už Joną, nes Krikštytojui dar reikėjo išgirsti Evangeliją. Jis buvo įstatymo pranašas, o Evangelija skelbia, kad dangaus karalystė mums padovanojama ne dėl mūsų darbų, bet dėl Kristaus darbo, kurį jis atliko ant kryžiaus. Išganymas ir Dievo karalystė gaunami iš Dievo malonės, per tikėjimą. Ją mes gauname per Dievo žodį, kurį Dievas Šventoji Dvasia daro gyvu ir veiksmingu, ir per Sakramentą, kuriame priimdami Kristaus kūną ir kraują susitinkame su Kristumi. Todėl Kristus Jonui skelbė Evangeliją. Jo mokiniams jis tarė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“
Šiais žodžiais Jėzus apibūdina ne tik gailestingumo darbus, kuriuos jis atliko sergantiems, bet ir žmogaus sielos būseną. Jis yra tas, kuris dvasiškai akliems atvėrė akis ir apreiškė dangiškąjį tėvą; jis yra Viešpats, kuris dvasiškai kurtiems atvėrė ausis Dievo žodžiui; Kristus yra tas, kuris nuo mūsų sielų nuvalo raupsus, tai yra nuodėmes. „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ Kristaus žodžiu net dvasiškai mirusieji prikeliami. Sūnui palaidūnui sugrįžus namo, tėvas vyresniajam sūnui tarė: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Pagaliau visiems, turintiems vargdienio dvasią, tai yra nuolankios ir atgailaujančios širdies žmonėms, Mesijas skelbia gerąją naujieną – Evangeliją.
Jono pranašystė yra teisinga, tačiau jis pats jos nepajėgė suvokti. Kristus pats paaiškina, kad Jono pranašystė skelbia apie jo antrąjį atėjimą, kuomet Dievo Sūnus laiko pabaigoje ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada jis, kaip skelbė Jonas, bus teisusis Teisėjas, kuris atkirs žmones, kaip ūkininkas atskiria kviečius nuo pelų. Apie tą dieną Kristus liudija: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje.“
Jono mokiniams Jėzus paskelbė Dievo malonę. Dievo Sūnus priėmė kūną per mergelę Mariją ne tam, kad įvykdyti Dievo teismą, bet užtarnauti žmogui išganymą bei amžinąjį gyvenimą. „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“. Šį išgebėjimą Dievo Sūnus perduoda kiekvienam jį tikinčiam, nes „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą.“ Šį išganymą jis perduos ir Jonui, kuris yra daugiau nei pranašas, tačiau Dievo karalystės požiūriu jis mažesnis už bet kurį, ten pakviestą, nes Krikštytojui dar reikalinga evangelija. „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote...“ Jonas priėmė Kristaus malonės žodį, todėl ramiai galėjo palikti šį pasaulį, kai už kelių dienų buvo pareikalauta jo gyvybės. Jonas iš paties Kristaus išgirdo, jog Jėzus iš tikrųjų yra tas, kurį jis pranašavo, ir jog kito jau laukti nebereikia. Iškeliavimo valandą jis kartu su šventuoju Simeonu galėjo ištarti: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą.“ Amen.