Evangelija pasakoja apie Jėzaus darbus Kafarnaume – mieste ant ežero kranto, kur gyveno pirmieji Jėzaus mokiniai - žvejai Petras ir Andriejus. Jėzus ką tik mokė sinagogoje, kur išgydė demonų apsėstą žmogų. „Nutilk ir išeik iš jo“, tarė jis piktajai dvasiai. Šis įvykis sukrėtė miestelio gyventojus. „Kas jis toks? Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja ir jos klauso.“

Pasibaigus sinagogos tarnystei Jėzus atėjo į Simono, vadinamo Petru, ir Andriejaus namus. Ten jis išvydo karštligės krečiamą Petro žmonos mamą. Tai virusinė infekcija, kurią sukelia uodai. Beveik visada liga prasideda ūmiai, krečia šaltis, aukšta temperatūra, vargina galvos, raumenų, sąnarių skausmai. Net ir šiandien nei vakcinos, nei tiesioginių vaistų įveikiančių šį virusą nėra.

Anais laikais tokios ligos buvo gydomos maginėmis formulėmis. Prie erškėčių krūmo plaukų kuokšte buvo pririšamas geležis peilis ir tris dienas paeiliui buvo skaitomos Išėjimo knygos vietos apie Mozės pokalbį su Dievu prie degančio ir nesudegančio erškėčių krūmo (pirmą dieną 3,2-3; antrą - 3,4; trečią - 3,5). Galiausiai būdavo ištariama kokia tai maginė formulė ir tikima, kad liga bus įveikta.

Jėzui nereikėjo jokių maginių formulių. Priėjęs jis paėmė Simono uošvienę už rankos ir savo dieviška galia išvadavo ją iš ligos. Markus rašo, kad atsikėlusi ji jiems patarnavo.

Šiame išgydyme slypi ir dvasinė prasmė. Žmogus susirgęs karštlige atsiduria mirties pavojuje. Taip pat kiekvienas žmogus dėl nuodėmės yra mirties ir amžino pasmerkimo pavojuje, ir jeigu mūsų neišgelbėtų Jėzus Kristus, mes liktume be amžinojo gyvenimo vilties. Jis mus išgelbėjo prie mūsų asmeniškai prisiliesdamas Šventame Krikšte, kuriame per vandenį ir Šventąją Dvasią nuplovė mūsų nuodėmes.  Kai vėl nuodėmės karštligė mus ištiko, jis aplankė mus savo atleidimo žodžiu. Jis paliečia mus Altoriaus Sakramente, lankydamas mus savo kūnu ir krauju, nuimdamas nuo mūsų dvasines negalias.

Apsėstojo išgydymą sinagogoje matė nemažai Kafarnaumo gyventojų, todėl žinia apie jį pasklido po visą miestą. Markus rašo, kad pasibaigus Šabo poilsiui, prie Simono ir Andriejaus namų susirinko labai daug žmonių - „visas miestas.“ Tikėdamiesi pagalbos namą jie apsupo iš visų pusių. Sinagogoje nebuvo susirinkęs visas miestas, nes ji tiek žmonių nesutalpintų. Ir kai Jėzus skelbdavo žodį, tiek žmonių nesusirinkdavo, tačiau patyrę, kad jis gali suteikti žemiškos pagalbos, žmonės veržėsi į Petro namus. Jėzuje jie regėjo žmogų, galintį daryti ypatingus dalykus, todėl jie sugabeno įvairius ligonius ir demonų apsėstuosius.

Ir štai čia regime silpną žmogaus prigimtį. Žmonės atėjo pas jį ne išgirsti jo mokymą, o prispausti bėdos ir ieškodami pagalbos. Mūsų maldos yra nuoširdesnės, kai spaudžia bėdos. Sakoma, kad vienai maldai gerbūvio laikotarpyje tenka tūkstantis maldų, kurios kyla į dangų nelaimių ir įvairių bėdų metu. Tuomet pradeda melstis net žmonės, kurie niekada į Dievą nesikreipė malda. Jėzus pataria žmonėms: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“

Evangelistas rašo, kad Jėzus išgydė daugelį. Kodėl ne visus? Todėl, kad ne visi buvo tikintys.

Gimtajame Nazareto mieste Jėzus dar mažiau išgydė. Kai kurie jį pažinoję kalbėjo: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus...?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?! Ir jie piktinosi juo.“ Evangelistas Markus parašys: „Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu.“

Sinagogoje prieš išvarydamas demoną jis leido anam kalbėti. „Ko tau reikia iš mūsų, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Tačiau šį kartą demonams jis kalbėti neleido. Kodėl? Todėl, kad mes nepasiduotume šėtono klastomis ir apgaulėmis. Sinagogoje demonai drebėdami iš baimės  atpažino jame Dievo Sūnų, tačiau dabar Jėzus neleido jiems kalbėti, kad žmonės nemanytų jog šėtonas kalba tiesą. Jis pasakys dalį tiesos, o visa kita bus melas, nes jo tikslas yra sumaišyti žmogui protą ir nuvesti jį į pražūtį. Tiesą jis panaudos melo tikslais. Išalkusį Jėzų šėtonas gundė apgaule: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Kam jam sakyti „jei“, jeigu jis žino, kad Jėzus – Dievo Sūnus?

Kafarnaumo išgydymai mus moko, kad tikėjimo liepsna mumyse turi degti kiekvieną dieną. Dievą reikia mylėti ir juo pasitikėti ne tik nelaimių ir skausmo valandą, bet kiekvieną dieną. Pranašas Izaijas sako: „Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.“

Ryte pabudę mokiniai išgirdo apie namus šurmuliuojančią žmonių minią, tačiau Jėzaus jie neberado.

Jėzaus tikslas buvo skelbti Gerąją Naujieną apie amžinąjį gyvenimą. Galilėjoje jis skelbė: „Atsiverskite, ir tikėkite Evangelija,“ tačiau Kafarnaumo gyventojai Jėzuje regėjo stebukladarį.  Todėl Jėzus labai anksti, dar neprašvitus, paliko miestą. Markus rašo: „Jėzus atsikėlęs anksti nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.“

Jėzus norėjo pabūti vienas ir malda bendrauti su dangiškuoju Tėvu. Nors Jėzus yra vienos dieviškos prigimties su Tėvu, būdamas tikras žmogus jis meldėsi. Jeigu Jėzui buvo reikalinga malda, tai dar labiau ji yra reikalinga mums.

Malda yra sielos šauksmas Dievui. Ji yra mūsų tiesioginis bendravimas su Viešpačiu. Šventojo Rašto psalmės yra tokio bendravimo pavyzdys. Jos yra lyg žmogaus laiškas Dievui, kuriame žmogus išsako visa, kas slegia jo širdį. Jėzus irgi norėjo melstis, bet žmonės pas Jėzų ateidavo su prašymais ir jis nebeturėjo laiko maldai. Todėl jis ir pasitraukė į dykumą, kad galėtų pabūti vienas maldoje. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins,“ - moko jis.

Neradę Jėzaus apaštalai išskubėjo iš miesto ir nusekė jo pėdomis. Suradę jį besimeldžiantį jie papasakojo jam, kaip jis reikalingas žmonėms, kokia gausybė prie namų jo laukia. „Visi tavęs ieško“, kalbėjo jie. Bet Jėzus ištarė „Ne“. Jis žinojo, kad gydymo tarnystė buvo tik viena jo žemiškojo darbo dalis. Jam svarbiau buvo skelbti Evangeliją, pranešančią, kaip žmogus gaus išganymą. Išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą Jėzus užtarnaus ant kryžiaus. Sielos ir kūno išgydymas, kurį Jėzus teikia tikintiesiems per žodį ir sakramentus šiandien, yra jo kryžiaus mirties vaisiai. Žemiški išgydymai yra laikini, nes įgimtos nuodėmės pažeista kūno gyvybė galiausiai užges, tačiau išganymas, kurį jis užtarnavo tikintiesiems, išlieka amžinai.

Todėl Jėzus atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs.“ Markus priduria: „Ir [jis] keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.“ Amen.