2015-02-08

2 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Passage: Lk 8, 4-15

Palyginimas apie sėjėją yra palyginimas apie Dievo žodį ir jo vaisius. Kristus sako, kad Dievo žodis, dėl nevienodos grūdus priimančios dirvos, ne visuomet neša vaisius. Kai kur jį iš širdies išplėšia šėtonas, kitų širdys yra užkietintos, neleidžiančios Kristaus žodžiui įsišaknyti, kai kur „rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį“, tačiau radęs tinkamą širdį jis tampa vaisingas ir neša trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, arba šimteriopą vaisių.

Kristus Dievo karalystės paslaptis dažniausiai perteikdavo palyginimais, nes pastarieji mums primena įvairias kasdienes situacijas, aplinkybes, žmonių tarpusavio santykius, juos lengva prisiminti. Ir mums šis palyginimas atrodo yra aiškus, bet Jėzaus mokiniai jo iš karto nesuprato, todėl „paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas.“

Kristus atsakė, kad sėjėjas – tai jis pats ir jo pašaukti, Bažnyčios įšventinti Dievo žodžio skelbėjai, o sėkla – Dievo žodis. Kaip jau girdėjome, ta žemė, į kurią jis krenta, yra mūsų širdis. Jėzus pasako, kodėl vieni žmonės netiki arba praranda tikėjimą, kodėl kiti tiki į Dievą, bet neneša krikščioniško tikėjimo vaisių, ir kodėl dalis žmonių yra tos vaisingos vynmedžio šakelės, savo gyvenimu liudijantys, esantys Kristaus mokiniais.

Krikščioniško gyvenimo vaisius subrandina toji kviečio grūdo sėkla. Grūdai neauga šalikelėje. Jei sėkla ten krenta, net jei želmuo ir išaugtų, jis paprasčiausia būna sumindžiojamas, tačiau dar iki tol greičiausiai grūdą sules paukščiai. Kristus sako, kad dalis žmonių girdi jo žodį, tačiau neneša vaisių dėl jų „kūniškos širdies.“ „Pakelėje ­ tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.“ Kalbant paprastai, Kristaus žodis jiems pro vieną ausį įeina ir pro kitą išeina. Jis nepasilieka širdyje, nes toji širdis yra kaip šalikelė. Šėtonas išrauna žodį iš jų širdies.

Sėkla taip pat neauga ant uolų. Tiesa, ji gali išleisti daigus, tačiau atėjus užėjus vasaros karščiams pastarieji nudžiūs, nes trūksta drėgmės. Šiuo Viešpats kalba apie žmonės, kurie pradžioje su džiaugsmu klausosi Dievo žodžio, priima jį į širdį, bando taikyti savo gyvenime, tačiau prie jo nepasilieka. Apie tokius žmones Kristus sako: „Gundomi jie atkrinta“. Markaus evangelijoje jis tai paaiškina plačiau: „Jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta.“ Bažnyčioje tenka matyti žmonių, kurie pradžioje ją uoliai lankė, klausėsi Kristaus žodžio, ėjo prie Sakramento, bet vėliau nustojo, arba, kaip sako Kristus, „atkrito.“ Dievo žodžio sėkla jų širdyse išsprogo, bet nuvyto.

Dažnai atsitinka taip, kad sėkla nukrenta tarp erškėčių. Ten ji taip pat išsprogsta ir pradeda augti, bet deja, ji neneša vaisių, nes ją nustelbia erškėčiai. Kristus paaiškina, kas jie yra. „Kas krito tarp erškėčių ­ tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų.“ Erškėčiai - tai mūsų rūpesčiai, dėl kurių mes praleidžiame pamaldas. Dalis žmonių tikrai tiki į Dievą, bet nesugeba susitvarkyti savo gyvenimo taip, kad sekmadienis būtų skirtas Dievo žodžio apmąstymui. Jie išvardins daug rimtų problemų, neleidžiančių ateiti į bažnyčią. Dievas sako, kad „turtų troškimas“ taip pat yra žalingas jo žodžiui. Žmogus pernelyg siekiantis turtų visą savo gyvenimą koncentruoja į juos, ir užmiršta tą „geresnę dalį, kuri iš jo nebus atimta.“ O tie „gyvenimo malonumai“ primena žmogų, kuris surinkęs gerai užderėjusį derlių sau kalbėjo: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’“

Bet kur dirva nėra erškėčiuota, ten kviečio sėkla brandina vaisius. Apie tokius tikinčiuosius Kristus sako: tai žmonės, „kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“ Jie yra tikri krikščionys, ištikimi Kristaus bažnyčios nariai. Jie išlaiko Kristaus žodį širdyje, jį nuolat apmąsto ir gyvena, kaip jis moko. Mato evangelijoje Kristus sako: „Pasėlys geroje žemėje ­ tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių.“

Kas yra tie vaisiai?

Kristus apie juos kalba laipsniškai, nuo trisdešimteriopo iki šimteriopo.

Trisdešimteriopas grūdas yra tai, ką turi daryti kiekvienas krikščionis. Tai Dievo Įstatymo vykdymas. Jeigu esame krikščionys, turime vengti nuodėmės, tai yra laikytis 10 Dievo įsakymų. Kiekvienas įsakymas kalba apie tai, ką Dievas draudžia ir ką liepia daryti. Pažvelkime į septintą: „Neliudyk neteisiai prieš savo artimą.“ Tai reiškia, kad pirmiausia mes turime „savo artimo neapšmeižti, neišduoti, neapkalbėti, jo garbės nesuteršti.“ Tai savaime suprantama, tačiau įsakymas apima ir tai, ką Dievas liepia šiuo atveju daryti. Jis liepia mums artimą „užtarti, gera apie jį kalbėti ir gera jam linkėti.“ Jei tai mes vykdome, mes darome tai, ką liepia Dievo žodis ir savyje brandiname jo vaisius. Šiuo atveju, nešame trisdešimteriopą grūdą.

Toks trisdešimteriopas grūdas subrandinamas, kai, apaštalo Pauliaus žodžiais, „atnaujiname savo proto dvasią, apsivelkame nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

Apaštalas plačiau paaiškina ką tai reiškia. „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“

Šešiasdešimteriopas vaisius yra brandesnis, nei tai ką darome vadovaudamiesi Dievo įstatymu. Tai Šventosios Dvasios vaisiai ir jų neįmanoma apibrėžti įsakymais. Tai derlius, kurį mumyse brandina Dievo Dvasia, augindama mūsų širdyje Kristaus žodį. Ir vėl labai aiškiai tai išdėsto apaštalas Paulius, sakydamas: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Kaip minėta, šie vaisiai yra dvasiniai, todėl jie neįvardinti Dievo įstatyme. Paulius apie juos ir sako: „Tokiems dalykams nėra įstatymo.“

Šimteriopas vaisius yra tai, ką apaštalas Paulius laiške Korintiečiams vadina „dar prakilnesniu keliu.“ Iš visų Dvasios vaisių jis išskiria meilę. „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“ Apaštalas sako, kad net jei jis turėtų galingą tikėjimą, net jei išdalintų savo turtą vargšams, o neturėtų meilės, jis „būtų niekas“ ir „tai jam nieko nepadėtų.“ Apibūdindamas meilę, jis pirma nurodo į Kristaus meilę, kuria Dievas mus mylėjo, nes tokia meilė, graikiškai - „agapė,“ žmonių tarpe yra reta. Meilę jis apibūdina taip: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ Tas prakilnesnis kelias yra tas šimteriopas grūdas. Tai kelias, kurį Kristus nurodė Kalno pamoksle. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“

Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas. Per pranašą Izaiją Viešpats sako: „Žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu ir atliks, kam jis buvo siųstas.“ Kur tik jis skelbiamas grynai ir teisingai, ten visuomet jis ras ir gerą dirvą. Kristaus žodžiais, sėkla krenta ne tik šalikelėje, ar ant uolų, ar tarp erškėčių. Ji krenta ir į gerą dirvą, todėl kur skelbiamas Kristaus žodis, ten visuomet bus ir tikrų krikščionių, tai yra žmonių, kurie pagal šį žodį gyvena. Todėl palyginimo apmąstymą verta baigti apaštalo Pauliaus palinkėjimu, o jis laiške Kolosiečiams sako: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai.“ Amen.