Tie žmonės, kurie atsisakė atvykti į puotą buvo užsiėmę tinkamais ir sveikintinais dalykais. Nieko nėra nuodėmingo tame, jei mes ką nors perkame ar parduodame, kad galėtume iš to verstis ir pragyventi. Sveikintinas yra dalykas, kai žmonės tuokiasi, nes pats Dievas pasakė, kad vyras turi palikti savo tėvą ir motiną ir vesti. Priežastis, kodėl mes neturėtume būti tokiais kaip jie yra tame, kad jie pririšo savo širdis prie žemiškų dalykų ir vardan jų išsižadėjo Dievo. Dievas mūsų gyvenime turi būti aukščiau visų žemiškų poreikių, verslo ir kitų dalykų. Jėzus sako: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.”

Jeigu mes keltume puotą ir išgirstume tokius pasiteisinimus, mes neabejotinai nuliūstume kaip tas šeimininkas. Mes savęs paklaustume liaudišku posakiu: “Kas gi perka katę maiše.” Argi kas nors perka žemę ar kitokį turtą pirma jo neapžiūrėjęs? Pirmi du teisinosi: “Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti.” “Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti.” Trečiojo pasiteisinimas atrodo kiek svaresnis. Jis vedė ir dabar švenčia medaus mėnesį.

Tam žmogui nė vienas iš šių pasiteisinimų neatrodė rimtas, nes juk dar kelis mėnesius prieš puotą jis išsiuntė pakvietimus. Kadangi jis jų laukė atvykstant, galima spręsti, kad jie pažadėjo atvykti. Todėl kai stalai buvo nukloti gėrybėmis ir kai paskutinę minutę jie ėmė teisintis, jis turėjo nuliūsti. Net tas, kuris vedė, turėjo pakankamai laiko planuoti savo laiką ir atvykti į šventę, į kurią jis buvo dar senai pakviestas.

Palyginimas pirmiausia buvo skirtas fariziejams ir apskritai žydų tautai. Dievas siuntė savo Sūnų į žemę, kad atpirktų žmogų iš nuodėmių ir atvertų duris į Dievo karalystę. Kristus buvo nukryžiuotas, savo mirtimi jis įveikė nuodėmę ir mirtį. Jis prisikėlė iš numirusių ir atsiuntė Šventąją Dvasią. Trumpai tariant, Jėzus parengė malonės stalą Dievo karalystėje ir į šventinę vakarienę visus pakvietė dovanai. Dievas Tėvas per Jėzų Kristų apmokėjo visas šventės išlaidas, kad žmonės galėtų pasidžiaugti jo gėrybėmis ir taptų dvasiškai turtingi jo neįkainuojamais turtais. Deja pakviestieji “visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti.” Tie, su kuriais Dievas buvo sudaręs sandorą, atsisakė atvykti į šventę. Fariziejai ir didžioji žydų tautos dalis atsisakė Mesijo, ir manė, kad jie bus išgelbėti “genetiniu būdu”, kadangi jie yra Abraomo vaikai. Jonas Krikštytojas juos buvo įspėjęs: “Nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas ­ Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šių akmenų.”

Kai Jėzus sakė šį palyginimą, prie stalo jis sėdėjo su fariziejais. Fariziejai - tai žmonės, kurie save laikė šventais dėka jų pačių pastangų. Jie manė, kad pilnai vykdė Dievo įstatymą, todėl buvo be nuodėmės. Net 10 Dievo įsakymų jie padalino į kelis šimtus žemiškų taisyklių, skelbiančių, ką galima daryti ir ko negalima. Visus kitus, kurie negyveno kaip jie, jie laikė nusidėjėliais. Kartą fariziejus taip meldėsi: “Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai... Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.” Tokioje fariziejų aplinkoje Jėzus kontrastiškai kalbėjo. Išgirdęs apie jų atsisakymą atvykti į puotą, šeimininkas atsakė tarnui: “Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus… Eik [net] į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.”

Prisikėlęs Kristus pasakys apaštalams: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.” Dievas Tėvas siuntė Sūnų į žemę kad išgelbėtų ne kurios nors tautos žmogų, o kiekvieną žmogų. Jis panorėjo išgelbėjimą padovanoti kiekvienam, išganymą dėka Jėzaus Kristaus mirties ir priskėlimo dovanai, vien tik iš malonės. “Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“, liudijo evangelistas Jonas. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ..., bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.”

Jėzus todėl tarė šeimininko žodžiais: “Eik į kelius bei patvorius …, kad mano namai būtų pilni,” pranešdamas fariziejams: “Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių… Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.” Jėzus atėjo ne pas teisiuosius - ne pas tuos, kurie sako, „aš nieko blogo nedarau, nevagiu, nežudau, todėl Dievas man padovanos amžiną gyvenimą ir be bažnyčios, be išpažinties, be sakramento.“ Taip mąstė ir tie fariziejai, nors jie, tiesa, kėlė didesnius reikalavimus, nes manė, kad užsitarnaus amžiną gyvenimą ne todėl, kad ko nors nedaro, bet todėl kad tobulai vykdė Dievo įstatymą.

Didis Gydytojas atėjo pas nusidėjėlius, pas “paliegėlius, aklus ir luošus.” Jis atėjo pas tuos, kurie neverti Dievo karalystės vakarienės, kurie neturi kuo užsimokėti - pas vargšus, pas tuos, kurie yra „vieškeliuose ir patvoriuose.“ Pranašas Izaijas apie Kristų pranašavo: “Tu pašauksi tautą, kurios nepažinai, o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave. … Ateikite visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! … be pinigų ir be kainos! Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis ­ savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.”

Palyginimu Jėzus primena didžiausią siekį mūsų gyvenime: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.” Dievas mums pasakė: “Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Neturėk kitų Dievų šalia manęs.” Neiškelkime dirvos, penkių jaučių, vyro ar žmonos aukščiau Dievo, tai yra nedarykime iš jų stabo. “Nė vienas iš … [tokių] neragaus mano vaišių,” sako Dievo Sūnus. Kai mus lanko tokios pagundos, prisiminkime Jėzaus žodžius gundytojui: “Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!” Palyginimas sako, kad mes esame tie nevertieji, kurie patys savęs išgelbėti negalime. Dievo Sūnus savo kryžiaus auka mums atvėrė vartus į amžinybės vakarienę. “Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.” Amen.