Jeruzalės šventovė buvo pagrindinė žydų maldos vieta. Ji stovėjo ant Siono kalno ir skyrėsi nuo sinagogų, nes joje buvo aukojamos kaltes atperkančios kraujo aukos. Jėzui gimus jis taip pat buvo įneštas į šventovę. Mozės įstatymas sakė, kad gimus pirmagimiam berniukui, jis turi būti pašvęstas Viešpačiui. Pašvęsdami savo pirmagimį Marija ir Juozapas turėjo paaukoti „porą purplelių arba du balandžiukus.“

Šventovė buvo kiekvieno žydų tautos vaiko „dvasinės užuovėjos vieta.“ Psalmistas netveria džiaugsmu tardamas Dievui: „Kokios mielos tavo buveinės, Galybių Viešpatie! Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.“

Šventovė ženklino sandorą tarp Dievo ir jo išrinktos tautos. Jos visų švenčiausioje vietoje buvo sandoros skrynia, kurioje gulėjo Dievo įstatymo plokštės – 10 jo įsakymų. Į švenčiausią vietą vyriausiasis kunigas įžengdavo kartą metuose tautos Permaldavimo dieną. Tą dieną būdavo parenkami du ožiai, iš kurių vienas buvo paaukojamas Viešpačiui ant aukuro, o ant kito galvos uždėjęs savo rankas vyriausiasis kunigas išpažindavo visas tautos kaltes ir išvarydavo jį į dykumą. Antrasis buvo vadinamas „atpirkimo ožiu“, nes jis išnešdavo tautos nuodėmes į tyrus.

Į šventovę per didžiąsias religines šventes suplūsdavo minios žmonių. Žydai iš visos Romos imperijos eidavo į Siono kalną aukoti aukas už nuodėmes. Toli gyvenantys negalėdavo su savimi atsinešti Mozės įstatyme nurodytų aukų, todėl pirkdavo jas prie šventovės. Pradžioje prekyba vyko už šventovės ribų, tačiau ilgainiui ji persikėlė ir į jos kiemus. Kaip ten bebūtų, kelionė į Dievo namus visada buvo lydima džiaugsmu. Psalmistas įkvėptas giedojo: „Kaip džiaugiausi, kai buvo pasakyta: ‚Eime į Viešpaties Namus!‘ Jau įkėlėme koją, stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ „Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną... Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur.“

Didžiąją Savaitę išvydęs Jeruzalę ir šventovę Jėzus nesidžiaugė. Evangelistas Lukas rašo: „Išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: 'O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!'“

Jėzus pravirko, nes jis regėjo Jeruzalės ir šventovės būsimą liūdną likimą.

Kažkada tokią ateitį regėjo pranašas Jeremijas. Jo laikais tauta nusigręžė nuo Dievo ir ėjo klaidingais keliais, statė stabus netikriems dievams. Kai pranašai perspėdavo dėl nuodėmių, jie sakydavo, kad Dievas apgins miestą, nes jame buvo šventovė. Jeremijas perspėjo: „Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: Tai Viešpaties šventykla! Tai Viešpaties šventykla! Taisykite savo kelius ir darbus.“ Dievo kantrybė baigėsi ir jis leido babiloniečiams nukariauti Jeruzalę. 586 metais prieš mūsų erą jie sugriovė Saliamono pastatytą šventovę ir tautą 70-čiai metų ištrėmė į nelaisvę. Persams paleidus žydus iš tremties, 535 metais šventovė vėl buvo atstatyta.

Panašią ateitį Jeruzalei ir šventovei išpranašavo Jėzus. „Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave ... ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.”

Žydų tauta laukė mesijo. Mesijas atėjo, Dievo Sūnus aplankė Jeruzalę, o Jeruzalė jo nepažino. Žydų tautos vadai laukė politinio mesijo, kuris suburs kariuomenę ir išvaduos nuo Romėnų jungo. Jėzus matė pražūtingas tokių ketinimų pasekmes, todėl, likus kelioms dienoms iki nukryžiavimo, išvydęs Jeruzalę pravirko.

Jėzaus žodžiai išsipildė 70-tais mūsų eros metais. Žydai sukilo prieš Romėnų valdžią. Romėnai sukilimą numalšino jiems būdingu žiaurumu, sugriovė Jeruzalę ir šventovę, o žydų tautą išsklaidė po visą pasaulį. Viduramžiais Siono kalne musulmonai pasistatė mečetę. Žydai šiandien meldžiasi prie to kas liko iš šventovės – prie vakarinės jos sienos, vadinamos Raudų siena.

Artėjantis šventovės sugriovimas nurodė į Senosios Sandoros pabaigą ir Naujosios pradžią. Ši Naujoji Sandora sudaryta ne sandoros skrynios ar ant aukurų paaukotų kraujo aukų pagrindu, bet Kristaus kūnu ir krauju. Ši šventovė, kurioje jis atnešė tobulą auką už žmonių nuodėmes yra jis pats. „Sugriaukite šią šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu,“ tarė Jėzus žydų vyresniesiems, išvaręs iš šventovės kiemo gyvulių ir paukščių prekiautojus bei pinigų keitėjus. Evangelistas Jonas paaiškina: „Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus.“

Ši šventovė buvo sugriauta Didįjį Penktadienį. Tada Jėzus ištarė žodį „atlikta“ - paaukojo tobulą auką už visų žmonių kaltes ir sutaikė žmogų su Dievu. Jis yra ir vyriausiasis kunigas ir auka. Laiške Hebrajams paaiškinamas Kristaus aukos ypatingumas. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas... savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą... jis yra naujosios Sandoros tarpininkas.“

Naujoji Sandora tarp žmogaus ir Dievo yra sudaryta Kristaus krauju. Išdavimo naktį jis įsteigė Altoriaus Sakramentą, per kurį jis perduos ant kryžiaus sudarytos Naujosios Sandoros vaisius. Evangelistas Matas liudija, kad tą naktį, kurioje turėjo būti išduotas, jis „paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį."

Kitą dieną, Didįjį Penktadienį, šventovė tapo sugriauta. Kristaus gyvybė užgeso. Tos dienos vakare jo kūnas buvo paguldytas į kapą ir šabo dieną ilsėjosi po atlikto išganymo darbo. „Dabar ir tu, / jau po kovų, / gulei į tyrų kapą. Tobulai tu atlikai / visą meilės darbą,“ ištaria poetas Viktoras Štrausas. „O Jėzau, tu / mums iš tiesų / Ramybę jau laimėjai. Kai tu miręs kaip kvietys / žemėje gulėjai.“

Bet Velykų rytą išsipildė Kristaus žodžiai „aš per tris dienas ją atstatysiu." Šventovė tapo atstatyta jo prisikėlimu iš mirties.

Naujoji Šventovė šiandien yra Kristaus Bažnyčia. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė, pastatyta ant kertinio akmens. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, - sako Paulius laiške Efeziečiams, - bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“.

Kristaus krauju sudaryta Naujoji Sandora nebereikalauja kaltes atperkančių gyvulių aukų. Akmeniniai šventovės altoriai ant kurių liejosi gyvulių kraujas tapo nebereikalingi, kaip ir pati Senojo Testamento šventovė. Kristus „vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ – sako laiškas Hebrajams, o apaštalas Petras priduria: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.“ Išsipildė tai, ką Kristus ištarė Samarietei: „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje... Bet... kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“

Į šią naują šventovę šiandien mes patenkame per Krikštą, kuomet mūsų vardai būna įrašyti amžinojo gyvenimo knygose. Nuodėmės mums atleidžiamos ne dėl atneštų kraujo aukų, bet dėka Kristaus kraujo. Šioje šventovėje savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente mus aplanko Kristus ir perduoda malonę, gyvastį ir išganymą.

Ir šiandien yra žmonių, kurie kaip Jeruzalės gyventojai nepažino jų aplankymo meto. Jie ieško Dievo be Kristaus, arba jie yra pasimetę ir nežino kur jo ieškoti. Mūsų pareiga juos pakviesti į šventovę, parodyti, kur rasti Dievą – jo žodyje ir sakramente, kad ir jie suprastų, kas jiems neša ramybę. Amen.