2018-04-08

1 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Passage: Jn 20, 19-29

Šiandienos evangelijos centre yra abejojantis Tomas. Mes jį vadiname abejojančiu, nes kitiems mokiniams pasakius „Mes matėme prisikėlusį Jėzų“ jis netikėjo. Dar daugiau, jis pasakė, kad tol nepatikės, kol savo ranka nepalies vinių žymių jo rankose ir kojose. Jis įtikėjo tik tuomet, kai po savaitės asmeniškai išvydo prisikėlusį Jėzų.

Evangelija mums praneša apie pirmąjį prisikėlusio Jėzaus apsilankymą pas apaštalus. Tai buvo Velykų dienos vakare. Jie jau girdėjo Velykų ryto įvykius. Apie susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi jiems jau pranešė moterys. Jie jomis netikėjo, arba, kaip liudija evangelistas Lukas: „tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos.“ Vis dėlto Petras nubėgo pažiūrėti kapo ir iš tikrųjų rado jį tuščią - tik drobules, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Jėzus jau buvo pasirodęs dviems jo mokiniams kelyje į Emaus miestelį. Tie jį pažino tik kai valgė su juo vakarienę, bet tada jis pranyko iš jų akių. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė raštų prasmę“, ištarė jie. Apaštalai girdėjo žinojo apie visus tuos įvykius, tačiau, kaip liudija evangelistas Jonas, „jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“

Velykų dienos vakare apaštalai buvo užsirakinę Jeruzalėje tame pačiame antro aukšto kambaryje, kur su Jėzumi valgė Paskutiniąją vakarienę, kuomet Jėzus įsteigė Altoriaus sakramentą. Jų širdis vis dar kaustė baimė, nes Jėzaus priešininkų planas pavyko – jų mokytojas Didįjį penktadienį buvo prikaltas ant kryžiaus ir mirė. Jis buvo paguldytas į kapą. Apaštalai dabar laukė, kada žydų sinedrionas pasiųs savo būrį juos suimti. Jie bijojo mirti tokia pat gėdinga mirtimi, nes Šventas Raštas rašo: „prakeiktas kiekvienas, kuris miršta ant medžio“. Jie dar nesuprato, kokią naudą mes visi gavome iš Kristaus mirties. Apaštalas Paulius paaiškins: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu.“ „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai... Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.“

Ir štai, Velykų dienos vakare, per užrakintas duris pas apaštalus atėjo Jėzus ir juos pasveikino: „Ramybė jums.“ Jis juos aplankė ne tik tam, kad išsklaidyti jų abejones, bet siųsti juos į pasaulį pranešti gerąją žinią apie jo mirtį už mus ir tos mirties dėka užtarnautą mūsų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu... Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, ­ sulaikytos.“

Tą vakarą Tomo nebuvo apaštalų tarpe. Visi apaštalai iki Jėzaus apsilankymo buvo prislėgti liūdesio ir baimės, tačiau Tomas nuo jų skyrėsi, nes jis su savo liūdesiu pasitraukė į vienatvę. Jis praleido pirmąjį Jėzaus apsilankymą, nes nebuvo bendrystėje su kitais mokiniais. Tomo pavyzdys yra pamokantis. Kai mus lanko liūdesys ir skausmas, paguodos mes turime ieškoti ne vienatvėje, o bažnyčioje – krikščionių bendrystėje. Bendrystė su kitais krikščionimis ir su Jėzumi maldoje sielai teikia daug daugiau paguodos, nei vienatvė.

Girdėjome Tomo atsakymą. Kai mokiniai jam pranešė: „Mes matėme Viešpatį!“ jis jais netikėjo. Dar daugiau, jis pareiškė, kad nepatikės, kol pats nepalies vinių žymių Jėzaus rankoje ir ieties žymės, kuria jau miręs Jėzus buvo perdurtas ant kryžiaus. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Dėl pastarųjų žodžių Tomas yra vadinamas „abejojančiu Tomu.“ Dailininkai dažniausiai jį vaizduoja liečiantį Jėzaus žaizdos žymę šone, o modernūs skulptoriai su kokiu nors geometriniu matuokliu, norėdami parodyti, kad Tomas labiau vadovaujasi protu, nei tikėjimu. Bet ar iš tikrųjų toks buvo Tomas?

Taip, Tomas nebuvo lengvatikis, bet lengvatikiai nebuvo ir kiti apaštalai. Evangelistas Lukas plačiau aprašo pirmąjį Jėzaus apsilankymą pas apaštalus pirmosios dienos vakare. Ar jie apsidžiaugė ir apkabino mokytoją, kai Jėzus juos pasveikino „Ramybė jums?“ Ne, jie išsigando ir netikėjo. Lukas rašo: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.“ Jie netikėjo, kad tai prisikėlęs Jėzus. Tuomet Jėzus jų paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“ Toliau pasakytieji žodžiai primena mums Tomo sąlygą, kuriai išsipildžius jis įtikėtų. Jėzus tarė: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Pats Jėzus išsklaidė jų abejones, paprašydamas jį paliesti, kad tie įsitikintų, jos tai tas pats Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas, palaidotas ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Argi ne to pageidavo ir Tomas?

Tokioje šviesoje Tomo abejonės įgauna kiek kitokią prasmę. Jis pareiškė, kad nori įsitikinti, kad tai pas pats Jėzus, kuris mirė ir prisikėlė. Jis įsitikins tuomet, kai palies vinių žymes jo rankose, kai įsitikins, kad tai ne dvasia, bet gyvasis Viešpats. Tomas yra atviras ir sąžiningas. Jis nesako, kad supranta, jei nesuprato, ar tiki, jei netikėjo. Jis nedėstė savo samprotavimų, kol pats aiškiai visko nesuprato.

Praėjus savaitei po prisikėlimo - Atvelykio sekmadienį, Jėzus vėl aplankė mokinius. Jo prisikėlimo diena tapo mažosiomis Velykomis. Pirmieji krikščionys šabo dieną, tai yra šeštadienį, lankė sinagogas, kol jie iš ten buvo išvaryti, tačiau sekmadienį jie susirinkdavo švęsti Šventąją Vakarienę ir susitikti su prisikėlusiu Jėzumi pašventintoje duonoje ir taurėje, nes Jėzus pasakė: „Tai mano kūnas, tai mano kraujas.“ Metuose yra vienos didžiosios Velykos ir 52 mažosios Velykos, tai yra sekmadieniai, kuriuose mes Žodyje ir Sakramente susitinkame su prisikėlusiu Jėzumi. Po prisikėlimo jo dieviškoji galia yra ne tik jo dieviškoje prigimtyje, bet suteikta ir jo kūnui. Jos dėka jis apaštalus aplankė per užrakintas duris, jos dėka jis ir mus aplanko duonoje ir taurėje. „Man duota visa galia danguje ir žemėje“, taria jis.

Antrojo apsilankymo metu Tomas buvo apaštalų tarpe. Būdamas Dievas Jėzus žinojo Tomo abejones, todėl iš karto kreipėsi į Tomą, paliepdamas paliesti vinių žymes ir ieties žymę jo šone. „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Koks buvo Tomo atsakas? Mūsų vadinamas „abejojantis Tomas“ į Jėzaus žodžius atsako pačiu giliausiu tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jis išpažįsta, kad prieš jį stovi ne tik tas pats Jėzus, ne tik, kad jis prisikėlė iš numirusių, bet kad Jėzus yra tikras Dievas, priėmęs kūną iš mergelės Marijos, mūsų išgelbėjimui iš nuodėmės ir mirties miręs ir prisikėlęs.  Tomas išpažįsta, kad Jėzus šį išgelbėjimo darbą atliko ir vardan jo. „Mano Viešpats, mano Dievas!“ Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams išplėtos Jėzaus išpažinimą, sakydamas: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje… Ir jis yra Kūno ­ Bažnyčios galva… Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Kodėl Jėzus leido Tomui pasilikti abejonėse ir netikėjime visą savaitę? Sunku rasti kitą atsakymą, išskyrus tą, kad Jėzus leido Tomui abejoti vardan mūsų, kad mes neabejotume jo prisikėlimu. Mes juk negalime kaip Tomas paliesti Jėzaus vinių žymių ir šono, todėl Tomo liudijimas yra skirtas mūsų tikėjimo sustiprinimui. Tomui ištarus „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus atsakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie nematė, o tačiau įtikėjo!“ Šiuos žodžius Jėzus skiria mums, išpažįstantiems jo prisikėlimą. Jis mus vadina palaimintais. Mūsų prisikėlimo dieną amžinybėje Jėzus jo žmonėms pažadėjo ištarti: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Amen.