Jėzui atėjus pas Joną pasikrikštyti. Jonas nenorėjo to daryti. “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!” Joną ištiko šokas, lyg didžiojo ketvirtadienio vakare apaštalą Petrą, kai Jėzus mazgojo apaštalams kojas. Jam priėjus prie Petro, pastarasis atsakė: “Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“

Jonas buvo Viešpaties pasiuntinys, kuriam dar neprasidėjus motinos įsčiose Dievas buvo numatęs Kristui paruošti kelią. Angelo žodžiais jo tėvui Zacharijui, su Elijo dvasia jis turėjo žengti pirma Viešpaties Kristaus, kad prirengti Viešpačiui tobulą tautą. Apie Joną pranašavo žymusis pranašas Izaijas, sakydamas, kad bus girdimas “tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!” Evangelistas Matas pasakys: “Jis buvo tasai, apie kurį [kalbėjo] panašas Izaijas.” Jėzus tai patvirtins sakydamas kad “tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną”. Jis yra daugiau negu pranašas. “Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią”.

Suėjus laikui Dievo Dvasia Jonui nurodė išeiti iš dykumos ir ruošti kelią Viešpačiui. Kaip žmogus ruošiamas sutikti Dievą? Per nuodėmių išpažintį ir atleidimą. Tam Dievas nurodė Jonui įsteigti krikštą. Tai nebuvo tas Krikštas, kuriuo mes esame pakrikštyti, kurį po prisikėlimo įsteigė Jėzus. Mūsų Krikštas daugiau nei Jono. Tai sakramentas, per kurį mes atgimėme iš naujo, asmeniškai gavome Jėzaus užtarnautą Dievo malonę ir amžinojo gyvenimo pažadą. Jono krikštas nors buvo nuo Dievo, buvo “atsivertimo krikštas nuodėmės atleisti.” Kaip vanduo nuplauna kūno nešvarumus, taip Jono krikštas buvo labiau simbolinis sielos apiplovimas. Žmonės įlipdavo į Jordano vandenį ir išpažindavo savo nuodėmes ir Jonas juos krikštydavo. Tuo tarpu mūsų Krikštas yra nuodėmių atleidimas ir atgimimas per Šventąją Dvasią. Paulius Efezo mieste užtikęs kelis mokinius, paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą.“ Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.“ Paulius juos pakrikštijo Jėzaus krikštu, “jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia.” Jie buvo pakrikštyti sakramentu, apie kurį Jėzus pasakė: “Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.”

Taigi Jonas krikštijo atgailos krikštu. “Duokite tiktų atsivertimo vaisių”, ragino jis žmones. Jis mokė, kad atsivertimo krikštu ruošia žmones sutikti mesiją. “Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane; aš nevertas jam nė apavo nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.”

Tautai krikštijantis staiga Jonas pamatė ateinantį Jėzų. Matydamas jį, Šventosios Dvasios įkvėptas, jis ištarė: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” Nors Jėzus buvo šešiais mėnesiais jaunesnis už Joną, pastarasis pranašiškai skelbė jo dieviškumą, jį esantį prieš visus amžius: “Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.”

Ir jis, kuris “yra neregimojo Dievo atvaizdas”, kurio vardui turi priklaupti “kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažinti: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’” atėjęs pas Joną taria: “Jonai, tu turi mane pakrikštyti”. Jonas niekaip negali suprasti kodėl. Juk jo krikštas skirtas nusidėjėliams, o prieš jį stovi Dievo Sūnus, kuriame nėra jokios nuodėmės. Per atgailą jis ruošė Mesijui tautą, o dabar tas, kuriam jis ruošė kelią į žmonių širdis, prašo būti pakrikštytas nusidėjėlių krikštu. Jam tai buvo kažkas nesuvokiamo. Ištiktas šoko jis sako: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!”

Jėzus neneigia, kad Jonas turėtų būti jo pakrikštytas. Nors “tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną”, Jone nuo Adomo nuodėmės yra įgimtoji nuodėmė ir todėl Krikštytojui reikalinga Dievo malonė ir nuodėmių atleidimas. Net švenčiausias žmogus patiria savo sielos netyrumą ir geidauja nuodėmių atleidimo. Tačiau Dievo Sūnus įsikūnijo Mergelėje per Šventąją Dvasią ir jame nebuvo įgimtosios ar jokios kitos nuodėmės, kurią reikėtų nuplauti krikštu! Krikštu Jėzus atskleidžia, kodėl Dievas priėmė kūną ir tapo žmogumi. Tam, kad susivienodintų su nusidėjėliais! Jis prašo būti pakrikštytas nusidėjėlių krikštu, kad parodytų, jog ant jo bus uždėtos viso pasaulio nuodėmės. Jėzus krikštijosi vardan mūsų. Apaštalas Paulius paaiškins: “Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.”

Čia išsipildo Jono pranašiški žodžiai, kurių jis pats dar nesuprato, kai išvydęs Jėzų ištarė: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” Prieš Joną ant Jordano upės kranto stovi Dievo Sūnus, kuris krikšto metu taps Dievo avinėliu, kuris neš pasaulio, tai yra kiekvieno iš mūsų nuodėmes. Kaip avinėliai buvo aukojami šventovėje nuodėmių atleidimui, taip Jėzus Kristus, bus „vieną kartą paaukotas [ant kryžiaus], kad nuimtų visų nuodėmes”. Jis turės įbristi į Jordaną ir būti nuplautas vandeniu, kad būdamas šventas susivienodintų su nusidėjėliais. Tokia buvo Dievo Tėvo valia. Jonui prieštaraujant Jėzus paaiškina: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.” Ir Jonas jį, lyg kokį nusidėjėlį, krikštija. Jis, kuris yra šventas, kuriame nėra jokios dvasinės dėmės, įlipa į vandenį lyg būtų nešvarus. Dievo Sūnus nusižemina atsistodamas nusidėjėlių pusėje. Skirtumas tarp nusidėjėlių ir Jėzaus yra tik tame, kad jei nusidėjėliai įlipę į Jordaną išpažindavo nuodėmes, Jėzus jų neišpažįsta, nes jis neturi ką išpažinti. Jonas jį panardina ar užpila ant jo vandens ir Jėzus pasikrikštija.

Krikštas tampa svarbiausiu Jėzaus gyvenimo įvykiu po gimimo ir jo svarbą parodo Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios pasirodymas. Šventoji Trejybė nužengė ant žemės regimu ir girdimu būdu. Evangelistas Markus rašo: “Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’.’’.

Šventoji Dvasia ant Jėzaus nusileido tarsi karvelis. Išsipildė pranašo Izaijo pranašystė: “Iš Jėsės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties Dvasia.” “Viešpaties Dievo Dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.” Išėjęs iš dykumos, kur buvo šėtono gundomas, šiuos pranašo žodžius Jėzus perskaitys Nazareto sinagogoje, pridurdamas: “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Dievas Tėvas balsu iš dangaus praneša, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus. Mes išpažįstame, kad jis yra gimęs prieš visus amžius iš Tėvo, esantis vienos prigimties su Tėvu. Apaštalas Paulius Kolosiečiams ištars: “Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis,  nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje… Ir jis yra Kūno ­ Bažnyčios galva. … Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.”

Jėzus pasikrikštijo vardan mūsų, parodydamas, kad jis atėjo ne mus teisti, o išgelbėti. Krikšte jis susivienijo su mumis, tapdamas mūsų broliu. Ir mes esame pakrikštyti ne Jono krikštu, o Jėzaus Krikštu, kuriame jis mums perdavė Šventąją Dvasią, ant kryžiaus užtarnautą išgelbėjimo dovaną, malonę mūsų kūnui ir sielai, ir išgelbėjimą bei amžinąjį gyvenimą, jei liksime tikintys iki pabaigos. Jis yra Dievo Avinėlis, kuris ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes ir savo mirtimi sutaikė mus su Dangiškuoju Tėvu. Jis yra “vienintelis Dievo ir žmonių Tarpininkas ­ žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus.” Jonas Krikštytojas apie jį liudijo: “Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis.“ „Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ Amen.