1 Advento sekmadienis
Šiuo sekmadieniu Bažnyčia įžengia į Advento laikotarpį. Jis susideda iš keturių sekmadienių, tačiau jie skaičiuojami ne nuo Kalėdų, o nuo artimiausio sekmadienio po Šv. Andriejaus, tai yra lapkričio 30 d. Todėl Adventas gali tęstis nuo 22 iki 27 dienų. Neretai pasitaiko, kad ketvirtas Advento sekmadienis sutampa su Kristaus gimimo šventės išvakarėmis. Ir šiais metais šis sekmadienis sutaps su Kūčių diena.
Adventas – tai pasiruošimo Kalėdoms laikotarpis. Tai laukimo laikas, skirtas apmąstymams apie Gelbėtoją Jėzų Kristų ir jo atėjimą. Tiems, kurie dievobaimingai praleidžia šį laikotarpį Kalėdos įgauna visai kitokią prasmę, nei jas supranta pasaulis. Pasaulyje daug žmonių sutinka Kalėdas be Kristaus, pagrindinį šventės akcentą dėdami dovanų apsikeitimui ir šventinei vakarienei. Tuo tarpu tikintiesiems Kalėdos nurodo į pačią didžiausią dovaną, kurią mums padovanojo Dievas – į Kalėdų kūdikį, kuris gimė tam, kad mus išvaduoti iš nuodėmių ir užtarnauti amžiną gyvenimą.
Todėl Adventas yra atgailos laikotarpis, kuriame mes ruošiame savo širdis Išganytojo sutikimui. Tai liudija ir violetinė altoriaus spalva – atgailos spalva, tačiau atgaila Advento laike yra kitokio pobūdžio, nei Gavėnios. Advento metu mes giedame džiaugsmingą Aleliuja.
Advento atgailą liudija apaštalo Pauliaus žodžiai laiške Romiečiams. „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome.“ „Naktis nuslinko, diena prisiartino, - tęsia apaštalas, - todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ Apaštalas paaiškina kaip turime pasirengti sutikti Viešpatį: „Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“
Paulius moko mylėti Dievą ir artimą, nes Dievo Įstatymą galima sutraukti į vieną sakinį: „Mylėk Dievą ir savo artimą.“ Todėl jis sako: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą.“ Meilė pasireiškia per darbus, todėl mes esame mokomi būti gailestingais artimui, jam padėti gyvenimo bėdose. Savo meilę Dievui tikintieji išreiškia Advento metu paaukodami meilės auką Bažnyčiai. Dievui mes asmeniškai nieko negalime duoti, nes patys viską iš jo gauname, tačiau savo auka mes prisidedame prie jo žodžio skelbimo ir Sakramento teikimo, prie jo Bažnyčios išlaikymo. Kokio dydžio turi būti mūsų auka? Apaštalas atsako: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“
Žodis „adventas“ lotynų kalboje reiškia „atėjimą“. Apreiškimo knygoje visos Advento prasmės yra sutrauktos į vieną sakinį: „Aš esu Alfa ir Omega“, sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.“ Adventas praneša Dievo atėjimą į mūsų tarpą. Todėl krikščionybė yra vienintelė tikroji religija, nes ji skelbia ne mūsų atėjimą pas Dievą, ne Dievo ieškojimus ir atradimą per įvairias meditacijas, bet paties Dievo atėjimą pas mus Jėzaus Kristaus asmenyje. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.“ Šis Dievas ateina pas mus ne su rūstybe, kaip daugelis graikų ar kitų pagoniškų dievų, bet su meile, malone, ir gailestingumu. Jis ateina ne mūsų pasmerkti, o mus išgelbėti.
Todėl šio sekmadienio evangelija skelbia pirmąjį Kristaus atėjimą. Jos centre yra ne užgimimas Betliejuje, bet tam, kad mes prisimintume tikrąjį jo gimimo tikslą, Kristaus įžengimas į Jeruzalę. Jis primena, kad Kristus užgimė tam, kad mus atpirkti iš visų nuodėmių ir kiekvienam tikinčiam padovanoti amžinąjį gyvenimą. Jėzus gimė tam, kad parodytų savo didžiausią meilę žmogui - paaukotų save ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir taip atvertų vartus į dangaus karalystę. Apaštalas Paulius šį mūsų išganymo slėpinį paaiškina taip: Jėzus buvo „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums išteisinti.“
Kristus atliko mūsų išganymo darbą savo kentėjimais, mirtimi ir prisikėlimu. Tačiau jei šis Jėzaus darbas nuo mūsų būtų nuslėptas ir mes apie jį nežinotume, išganymo mes netektume. Todėl Jėzus nepaslėpė šio mums užtarnauto turto žemėje, bet nurodė jį skelbti visoms tautoms. Jo skelbiamame žodyje Šventoji Dvasia iš naujo atneša Kristų į mūsų širdis ir jos dėka mes jį įtikime ir tampame jo, o jis - mūsų.
Todėl Adventas skelbia nuolatinį Kristaus atėjimą į mūsų širdis. Verbų sekmadienį Jėzus įžengė į Jeruzalę pas prapuolusius, nuodėmėse pasmerktus žmones. Šiandien jis įžengia į dvasinę Jeruzalę, kuri yra jo Bažnyčia. Todėl Jėzus pirmiausia aplanko bažnyčioje besimeldžiančius jo žmones. Nors kaip anie Jeruzalės gyventojai mes irgi esame nusidėjėliai, mes priklausome jo Bažnyčiai ir esame tikri jos nariai. Jis mus apvalo savo žodžiu ir nuplauna mūsų nuodėmes išpažintyje ir Altoriaus sakramente, kad „padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“.
Tie, kurie nelanko bažnyčios, nepatiria ir nuolatinio Kristaus Advento, nes Jėzus pas mus ateina ne gatvėje ar darbe, bet Dievo namuose per garsiai skelbiamą jo žodį ir jo Sakramentą. Jis lanko Jeruzalės dukrą, kuri susirenka giedoti giesmę, melstis, išklausyti jo žodį ir priimti jo kūną ir kraują. Tik Jeruzalės dukra, tai yra besimeldžiantys tikintieji, išgirsta ir supranta pranašo žodžius: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius.“
Tie, kurie nepriklauso Jeruzalės dukrai, nėra įskaityti tarp „šventųjų bendrapiliečių ir Dievo namiškių“. Jie priklauso prie tų Jeruzalės gyventojų, kurie tik stebėjo Kristaus įžengimą į miestą, bet nepasitiko jo džiaugsmingai. Jie taip pat gali patirti jo teikiamą džiaugsmą ir amžinojo gyvenimo paguodą, bet tik tuomet, kai ateis išgirsti jo žodžio ir atidžiai klausysis jo mokymo. Kol kas jie tebėra surakinti savo nuodėmėse, bet jie neturi nusivilti, nes šiuo Adventu ir pas juos Kristus ateina su malone. Jėzus jų neužmiršo ir neišsižadėjo, tačiau jų valia turi nustoti priešintis Dievo malonei. Jie turi ateiti pas savo karalių nusižeminę ir išpažintimi, ir tokiu būdu gauti iš jo malonę, nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.
Jėzus sako: „Aš esu tas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis.“ Jis pažadėjo ateiti antrą kartą laiko pabaigoje, prikelti mirusiuosius, ir naujame danguje ir žemėje atstatyti vienybę tarp kūno ir sielos. Ši laiko pabaigos diena bus teismo diena, kuomet Dievas atskirs tikinčiuosius nuo netikinčiųjų. Tie, kurie tikėjo, kurie priklausė Jeruzalės dukrai, džiaugsmingi išvys Karalių, nes Kristus sako: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Evangelistas Jonas priduria: „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“ „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Prikeltiems tikintiesiems Jėzus ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“
Tokia yra Advento žinia. Ji ragina atverti Dievui savo širdis – atgailos keliu paruošti į jas kelią mūsų Išganytojui – tam, „kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina.“ Tik paruošę kelią – išpažinę nuodėmes ir priėmę Sakramentą, mes džiaugsmingi sutiksime Kalėdų šventes, nes tikrai žinosime, kad Jėzus priėmė žmogaus kūną vardan mūsų, tam, kad mes turėtume gyvenimą. Tad palaiminto Advento, mieli broliai ir seserys, ir palaiminto naujo Bažnyčios meto, kuris prasideda šiuo sekmadieniu. „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius.“ Amen.