Skleiskime žinią apie liuteronišką tapatybę
Edita, papasakokite, prašau, kaip Jūs gyvenote iki šiol?
Esu šilutiškė, gimusi liuteroniškoje šeimoje – ir Tetis (taip vadiname), ir Mama yra liuteronai, Seneliai taip pat. Mama – Rūta Vaškaitienė, ilgametė Šilutės parapijos pirmininkė. Ji – medikė, daug metų dirbusi laborante. Tetis Helmutas Vaškaitis – lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojas. Čia labai įdomus momentas, nes jis į pirmą klasę išėjo nemokėdamas lietuviškai, o grįžęs iš kariuomenės, mokėjo tik vokiškai ir rusiškai, o tapo lietuvių kalbos mokytoju, juo dar tebedirba. Turiu brolį Edgarą, jis darbuojasi turizmo srityje, yra ir mokslo žmogus, dėsto universitete. Mano pačios šeima – vyras Vidas Valinčius ir trejų su puse metukų sūnelis Tomas [2024 m.].
Save bažnyčioje prisimenu nuo šešerių, kai tėvai nuvedė į sekmadieninę mokyklą pas nuostabią mokytoją, dabar jau iškeliavusią amžinybėn, Hanelorę Tubutienę. Lankydavome abu su broliu. Man atrodo, kad nuo to laiko aš ir nebuvau atsitraukusi nuo Bažnyčios – natūraliai atėjo Konfirmacija, po jos – veikla jaunimo grupėje, su kuria dalyvaudavome stovyklose Vanaguose, o galiausiai pati įkūriau vokalinį–instrumentinį merginų ansamblį ir Šilutėje giedodavome pamaldų metu, kurias laikė kunigas Remigijus Šemeklis. Važiuodavome koncertuoti ir į kitas šalis – Švediją, Vokietiją, buvo labai gražus laikas. Metus mokiausi Vokietijoje, po mokyklos baigimo sekė studijos, tada gal šiek tiek atitolau, nors likau vargonuoti, nes mūsų krašte vargonininkų trūko. Dažniausiai grodavau kunigų R. Šemeklio ir Mindaugo Žilinskio laikomose pamaldose. Studijavau žurnalistiką Klaipėdos universitete, bakalaurą sekė tarptautinės komunikacijos magistrantūros studijos Vilniaus universitete. Tada nuo muzikinės veiklos bažnyčios gyvenime perėjau į komunikacinę. Prieš 10 metų kūrėme komunikacijos agentūrą „Media dia“ ir apsižiūrėjau, kad vėl Bažnyčiai gelbsčiu, tik dabar su viešinimu, filmavimo paslaugomis – su vyru parengdavome reportažus iš įvairių renginių. Kiek save prisimenu, visada taip ir esu bažnyčioje, bendruomenėje.
Kaip gyvenime atsirado vargonavimas?
Aš baigusi muzikos mokyklą, koncertinių kanklių specialybę, antras instrumentas – fortepijonas. Trūko vargonininkių. Kadangi buvau baigusi muzikos mokyklą, turėjau ansambliuką, tai kun. Remigijus paragino išmokti ir vargonuoti. Man buvo gal septyniolika metų. Tad pamažu išmokau liturgiją, giesmes. Teko ir laidotuvėse, ir Krikšto, ir Santuokos pamaldose pagroti. Patyriau, ir ką reiškia žiemą pašalti, pvz., Vanaguose prie didžiųjų vargonų, kad ir su parūpintais šildytuvais. Šalčiau net, nei lauke – sėdi, būdavo, ant to suolo, kad ir su pagalvėle, klavišai įšalę… O ką – ir išgyvenome.
O kaip atsirado Liuteroniškos kultūros dienos?
Kiek žinau, vyko 2023 m. LELB Sinodas, kuriame nuo Kintų parapijos dalyvavo kun. Mindaugas Žilinskis su Dariumi Edvardu Anužiu. Jie ten išgirdo, kad sutvarkytos senosios Klaipėdos miesto kapinės – „Skulptūrų parkas“, o tai juk liuteronų kapinės. Abu nusprendė, kad būtinai reikia viešinti, akcentuoti, kad miestas suprastų, kokia tai vieta. Kadangi tai Klaipėdos parapija, atsiklausė kun. Moro, ar jis pritaria šiai minčiai. Tuomet susitikome pasikalbėti visi kartu – kun. Mindaugas, Darius, tuometinis parapijos pirmininkas Alvydas Stankovičius, Lilija Petraitienė ir aš. Viskas prasidėjo būtent nuo žinios apie sutvarkytas senąsias Klaipėdos miesto kapines. Nusprendėme organizuoti renginį. Taip ir pradėjome kas savaitę susirinkti pasitarti. Nutarėme organizuoti ne vieną renginį, o ilgąjį renginių savaitgalį. Su Mindaugu Žilinskiu dažnai diskutuodavome apie viešinimo, komunikacijos svarbą Bažnyčiai – kad nereikia savęs mažinti, kad svarbu parodyti, kas mes esame, veikiame ir didžiuojamės, kad esame liuteronai. Taip ir sutikau pagelbėti. Vėliau, Alvydui atsitraukus dėl darbų, likome penkiese.
Pamenu, sakiau, kad pavadinime būtinai turi būti žodis „liuteroniškas“, „liuteronų“. Mąstėme. Sakau, juk kalbame apie kultūrą. Taip ir atsirado Liuteroniškos kultūros dienos. Kviečiame visus, esame atviri – tad ne „liuteronų“, o „liuteroniškos“ kultūros dienos. Vėl kilo klausimas: o kas gi yra toji liuteroniška kultūra? Reikėjo patiems tai išsigryninti: Raštas – kalba, muzika – giesmė, žodis – malda. Taip sudėliojome ir ant šių trijų kolonų statėme programą.
Šių renginių tikslas – šviesti, prusinti visuomenę, kad praturtėtume vertinga informacija. Mes, liuteronai, juk tą ir darome visus tuos amžius, kiek čia gyvuojame – šviečiame žmones savo gimtąja kalba.
Juk tai yra ne tik šalia gyvenančių bendrapiliečių švietimas, bet ir mūsų pačių, liuteronų, ugdymas, vis atrandant savo tradiciją? Prisimenu dar iš pedagogikos klasikos, kad, norint pateikti lašą, pačiam reikia išgerti vandenyną. Turbūt ir šiuo atveju tinka? Pati, nors visą gyvenimą esate bažnyčioje, turbūt taip pat vis ką nors atrandate?
Taip, labai reikėtų ir patiems liuteronams ugdytis, nes ne visi žinome savo šaknis, istoriją, kultūrą. Gal dėl to ne visada ir didžiuojamės savo tikėjimu, o iš tiesų derėtų. Kuo labiau gilinuosi į Klaipėdos krašto istoriją, į liuteronybės istoriją, tuo man įdomiau.
Dabar yra mano pačios projektas – Viešoji įstaiga „Raudonos plytos“. Tai projektas apie Klaipėdos krašto istoriją per raudonų plytų pastatų likimus. Kartu su Tečiu dažnai važiuodavome pasivažinėti po Šilutės apylinkes, labai tai mėgau studijų metais. Į Šilutę, į Rusnę, Plaškius, Juknaičius – kur akys mato. Ir jis, pamenu, pasakodavo: čia ėjo Klaipėdos krašto siena, žiūrėk – čia yra mediniai pastatai, o štai čia – jau mūriniai. Jau kitoks kraštas. Taip man visada ir aiškindavo, o man atrodydavo: jau žinau, Teti, jau sakei.
Bet paskui žiūriu, kad, matyt, prikapsėjo, ir pati į tas raudonas plytas labai įnirau – mokyklos, pašto pastatai, traukinių stotys, liuteronų parapijų pastatai. Man pasidarė labai gaila, kad jie tokie gražūs, bet nykstantys. Tad man norėjosi pakalbėti ta tema. Šešių fotografų paprašiau pasavanoriauti, ir nuvažiavome nuo Smalininkų iki Nemirsetos, fotografuodami gražuolius apleistus raudonų plytų pastatus.
Klaipėdos krašto paveldas – liuteroniškas. Norisi papasakoti visuomenei, kad dar ne viskas prarasta: koks turtingas Klaipėdos kraštas, kokia kultūra, kokia architektūra. Norėtųsi brandžioms asmenybėms, kurios jau ieško savo šaknų, kurios nori žinoti savo miesto, savo krašto istoriją, tiesiog daugiau papasakoti.
Sekite „Raudonas plytas” Facebooke
Vis pasigirsta tas motyvas Jūsų kalboje: norisi kalbėtis nepiktai, be pykčio. Ar tenka patirti priešiškumą? Ir iš patirties, o ir profesinių įgūdžių, apsisprendėte bendrauti draugiškai su tais, kurie gal ne tiek stengiasi?
Visko yra. Kai 2023-iųjų sausio 15 d. buvo minimas Klaipėdos krašto prijungimo 100-metis, širdį skaudėjo, paprastai tariant, kad ne ten sufokusuotas dėmesys. Taip, mes esame lietuviai, gyvename Lietuvoje, bet pamirštame žmones. Čia juk ir 1923 m. gyveno žmonės, čia nebuvo tuščias kraštas – kaip jie jautėsi prijungti?
Tą dieną tiesiog parašiau socialinio tinklo Facebook paskyroje savo šeimos istoriją: „Mano vardas Edita. Nuo ketverių pamenu, kad mane kartais vadino ir Edith. Nors mano šeimos narių vardai Rūta, Edgaras ir Helmutas, kartais girdėjau sakant ir Ruth, Edgar, Helmut.“ Ir papasakojau, kad mes esame liuteronai ir kaip 1923 metais čia buvo, nes iš tų senųjų gyventojų, kurių, deja, vis mažiau lieka šiame pasaulyje, nebūtinai daug kas kalbėdavo. Nepasakodavo. Kad ir mano Močiutė Dora, kuri jau paliko šį pasaulį, sulaukusi gražių 95 metų – ji nekalbėdavo, nors aš klausdavau, labai norėjau žinoti. Ji sakydavo taip: „Mit jedem muss man sich gut verstehen“ (vok. „Su visais reikia gražiai sutarti“). Ji nepasakodavo, klausdavo: „O kam tau reikia žinoti?“
Dar tik pažindinuosi su tuo, kas čia buvo. Suprantu emocinį foną, todėl stengiuosi atsargiai parinkti žodžius, kalbėdama šia tema.
Ar jaučiate, kad, pradėjus visapusiškiau domėtis savo kraštu, naujų spalvų įgauna ir Jūsų kasdienis gyvenimas?
Išties, vasarą turėjome tokią pramogą–iššūkį. Mano brolis yra aktyvaus laisvalaikio gidas, priima vokiečius turistus. Mudu abu laisvai kalbame vokiškai, Tetis taip pat. Taigi, brolis pakvietė turistų grupę į mūsų Močiutės Doros – Omos – sodybą ir uždavė mums ant krosnies kepti „vaflius“ (blynus). Lauke karštis gal 32 laipsniai, o Tetis kepa krosnį užsikūręs, aš dar ir kavą verdu. Svečių daugiau nei 20, lankosi mūsų sodyboje – pagalvojau, negi su džinsais eisi tokia proga. Tai nusipirkau delmoną ir susikomplektavau šiuolaikinį Klaipėdos krašto moters apdarą, tradicinį akcentą priderinusi prie vasariško klasikinės baltos palaidinės ir juodų šortų bei skrybėlės komplekto. Ir svečių akį tikrai patraukė tas išskirtinis, puošnusis mūsų, Mažosios Lietuvos, tautinio kostiumo elementas – beje, ir visą kostiumą reikės vėl po ranka ant pakabos laikyti, juk ir dainuota, ir šokta jį vilkint. Bet jau vien delmono tikrai pakanka pokalbiui apie savo tapatybę paskatinti.
O ta Jūsų Močiutės gyvenimo nuostata, kad su visais reikia gražiai sutarti (turbūt nutylint, viena vertus, dėl apdairumo, kita vertus – nes gal per skaudu, per sunku savo vaikams ir vaikaičiams pasakoti tam tikrus baisius patyrimus) – kaip Jums sekasi stengtis to laikytis?
Jos patirtis tikrai, kiek suprantu, skaudi, labai įdomus gyvenimas. O žmonių yra visokių. Stengtis gražiai sutarti, geranoriškai galvoti – jau gerai, o kaip pavyksta… Aš tik žmogus, žinoma, kad būna visko. Šiame pasaulyje turime ir iš kitų mokytis, ir pamokyti. Kiekviena patirtis moko – ir iš pikto žmogaus kažko gali išmokti, nereikia tuo pačiu atsakyti. Verta pabandyti kitą žmogų suprasti – mano darbe tai labai aktualu.
Man dabar vis labiau atliepia žodžiai: „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“ – tai iš giesmės, kur tekstas imtas iš Šventojo Rašto. Man, Tomuką auginančiai mamai, tai labai padeda. Žiūrėjimas į jį kaip į Dievo kūrinį, Jo paveikslą, padeda švelniai pasakyti gal ne taip jau labai patinkančią informaciją.
Kaip sekasi? Su pastangomis. Kasdien vis kažką išmokstant.
Dėkoju už šį pokalbį. Linkiu vis ieškoti Dievo artumo ir matyti savo kelio prasmę.
Ačiū. Su Dievo padėjimu. Be palaimos patys nieko nežinome.
Kalbėjosi Vilma Sabutienė. Visą pokalbį rasite 2024 m. žurnale „Lietuvos liuteronų kelias”, čia pateikiamas sutrumpintas.
Nuotraukos iš Editos Valinčienės archyvo.