Minint Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, Šilutės Hugo Šojaus muziejus Spalio 16-ą pakvietė visus besidominčius Klaipėdos krašto istorija, kalba ir kultūra į mokslinę konferenciją ,,Mažosios Lietuvos tyrinėjimai: kalba ir kultūra“. Renginyje pranešimą skaitė kun. dr. Darius Petkūnas, kuris dalyvius supažindino su Klaipėdos krašto Liuteronų bažnyčios gyvenimu pirmaisiais pokario metais.
Pranešėjas minėjo, kad dėl 1944 m. rugpjūčio ir spalio mėn. vykusios priverstinės krašto gyventojų evakuacijos Bažnyčia neteko absoliučios daugumos narių. Jei iki tol Bažnyčia skaičiavo 129 000 narių, tai po evakuacijos jų liko tik apie 15 000, iš kurių 1948-51 m. apie 5 000 buvo ištremti į Sibirą bei kitus SSSR regionus. Į kraštą atvykus dideliam skaičiui naujakurių senieji krašto gyventojai pasijuto svetimi tėvynėje. Vienintelė dvasinio prieglobsčio ir paguodos vieta jiems liko bažnyčia.
1944 m. Klaipėdos krašto Bažnyčia neteko visų kunigų. Dalis jų buvo pašaukta į Vermachtą, kiti pasitraukė evakuacijos metu. Pirmaisiais pokario metais parapijas aptarnavo kunigai Ansas Baltris iš Kretingos ir Jonas Kalvanas iš Tauragės. 1947 m. į kunigus buvo įšventintas Žemaičių Naumiesčio diakonas Frydrichas Mėgnius. Dvasininkams talkininkavo Dievo žodžio sakytojai.
Kunigas pažymėjo, kad bažnyčių pastatai nukentėjo ne tiek nuo karo veiksmų, kiek nuo sovietinės valdžios buldozerinio ateizmo. Vietos valdžia ir dalis naujakurių išliejo neapykantą susikaupusią prie vokiečių tautą ant Liuteronų bažnyčios ir jos narių, kuriuos jie laikė vokiečiais. Artilerijos ugnies ar kitų karo veiksmų buvo pažeistos Priekulės, Klaipėdos, Paleičių, Natkiškių, Piktupėnų, Viešvilės ir Smalininkų bažnyčios. Išlikusiuose maldos namuose tikintieji rinkdavosi pamaldoms, kurias dažnai pravesdavo Dievo žodžio sakytojai, tačiau bolševikinė valdžia žmones jėga išvarydavo, o bažnyčias paversdavo sandėliais, kino salėmis ar panaudodavo kitiems tikslams.
Iš 31 prieškaryje veikusios parapijos, 1948 m. SSSR Religijų Reikalų Tarybos Įgaliotinio įstaigoje Vilniuje buvo įregistruotos ir legaliai meldėsi tik 14 (jų skaičių papildė 1956 m. įregistruota Klaipėdos parapija). Tačiau ir registruotų parapijų gyvenimas buvo visaip varžomas. Įgaliotinio ir vietos valdžios iniciatyva buvo atimta Dovilų, teisiškai įformintas jau uždarytų bažnyčių konfiskavimas. 1963 m. atimtos Pašyšių, Vyžių ir Nidos bažnyčios. 1950-58 m. konfiskuota Katyčių bažnyčia, kuri buvo paversta „Laimės“ kolūkio kino sale. Bolševikinė valdžia kėsinosi į Priekulės ir kitas bažnyčias. 1944-63 m. Liuteronų bažnyčia Klaipėdos krašte neteko 77 proc. istorinių maldos namų. Iš 15 registruotų parapijų krašte 7-me dešimtmetyje veikė tik 10. Po 1959-63 m. repatriacijos krašte dar gyveno apie 5 000 Bažnyčios narių. Jie buvo tas likutis Mažosios Lietuvos Bažnyčios, kurioje tarnavo tautos šviesuoliai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Frydrichas Kuršaitis ir kiti, kurie savo darbais prisidėjo prie lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimo Prūsijoje, o vėliau Vokietijos imperijoje.
Remdamasis išlikusiais liudijimais kunigas papasakojo, kaip vietos valdžia trukdydavo tikintiesiems melstis, atiminėjo bažnyčių inventorių, ypač suolus, kaip piktadariai įsilauždavo į bažnyčias, jas plėšdavo, daužydavo langus ir čerpes, suniokodavo vargonus. Tikroviškai tuometinį liuteroniškų parapijų gyvenimą krašte apibūdina 1946 m. birželio 11 d. Katyčių parapijos tarybos laiškas Tauragės kunigui Jonui Kalvanui.
„Mūsų bažnyčia dabar pergyvena sunkiausius laikus ir patiria, ko niekada nėra patyrusi. Sudėti langai vėl išmušami akmenimis, žmonių paaukotos dekoracijos pavagiamos, virvės nuo varpų vagiamos, durys išlaužiamos ir spynos pavagiamos, suoliukai iš kapų vagiami, kapinių paminklai po atstatymo vėl nuverčiami, keli šventoriaus medžiai nupjauti ir pavogti, geležiniai kapinių ir šventoriaus vartai pavogti, bažnyčios stogo čerpės daužomos akmenimis. Valdžia per laikraščius ragina tvarkyti bažnyčią, tačiau viskas veltui, nes piktadariai nesudraudžiami. Jei kas iš mūsų pasiskundžia valdžiai, tada jis būna apmeluojamas ir įskundžiamas už nebūtus dalykus, todėl mes paliekame kaip yra. Turime pridurti, kad jau 4 durų spynas pavogė. Bažnyčios vidaus papuošalai sudraskomi, gėlės ištaškomos, apie altorių ir sakykloje padedamos krūvos išmatų. Baisu tai, kad milicija net neketina sudrausti piktadarių.“
Į liuteronų tikinčiuosius sovietinė krašto valdžia žvelgė kaip į vokiečius, klijavo jiems „fašistų“ etiketę, todėl patyrę skriaudas jie neturėjo kam skųstis, o jei skųsdavosi, tai jų nuoskaudos likdavo be atsako. Tikintieji tuo metu dar nežinojo, kad skundai prieš vietos valdžią ar viešas nepasitenkinimas jos veiksmais galėjo lemti jų įtraukimą į tremtinių sąrašus. Šilutės kunigo Martyno Klumbio liudijimu, 1948-49 m. beveik visas Katyčių parapijos „dvidešimtukas“ ir taryba buvo ištremti į Sibirą.
Nepaisant patirtų skriaudų ir kitų pavojų, tikintieji visomis išgalėmis kovojo už maldos namų išsaugojimą ir juos pasišventusiai prižiūrėjo.
Liuteronai.lt inf.
Titulinėje nuotraukoje: Pamaldos 1947 metų vasarą Kaitinių namo kieme Smeltėje. Šv. Jono ir Šv. Jokūbo bažnyčių netekusiems Klaipėdos tikintiesiems savo namus maldai atvėrė žvejas Jonas Kaitinis. Data nustatyta pagal Hans Kaitinnes, Christen in Schmelz 1947. Memeller Dampfboot, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 2 (memel.klavb.lt).