Dabar jau sunku būtų įsivaizduoti Jurbarką be Kristijono Donelaičio gatvėje į viršų šaunančio evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto, be kas pusvalandį viską aplink užliejančio laiką skaičiuojančių varpų gausmo, be įspūdingų koncertų, į bažnyčią sutraukiančių ne tik evangelikų liuteronų konfesijai priklausančius, bet ir kitus miesto gyventojus ir svečius. O juk ši bažnyčia pašventinta sąlyginai visai neseniai, tik prieš dešimtį metų – 2014 m. rugpjūčio mėn., o prieš tai daug metų kaip priekaištas visiems toje vietoje stūksojo tik pradėtos ir nebaigtos statyti bažnyčios siluetas.
Šį rugpjūtį Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčia švenčia jubiliejų – 30 metų nuo statybos pradžios, pirmojo kertinio akmens padėjimo. Ta proga pabandysime, nors trumpai ir paviršutiniškai, apžvelgti Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos istoriją, aprašytą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios interneto svetainėje, ir kunigo Mindaugo Kairio akimis pažvelgti į jos dabartį.
Pradžia
Iki XIX a. vidurio Jurbarkas buvo Tauragės parapijos filija, kurią aptarnaudavo šios parapijos kunigai. Vėliau Jurbarko parapija buvo sujungta su Žvyrių, o 1851 m. nuo jos atsiskyrė. Tais pačiais metais Jurbarke buvo pastatyti mediniai maldos namai su atskira medine varpine. Viename pastato gale gyveno varpininkas arba vargonininkas, kitame vykdavo pamaldos. 1890 metais buvo pastatyta medinė bažnyčia su 500 sėdimų vietų, po dešimties metų, 1900 m. – mūrinis klebonijos pastatas, o 1905 metais – kiti ūkio trobesiai: mūriniai tvartai ir medinis kantoratas.
1900 m. sudaryta savarankiška adjunktūra, apimanti Raseinius, Žvyrius bei Jurbarką. Adjunktu paskirtas latvis kunigas Nikolajus Ozolinis, kuris apsigyveno Jurbarke. Po dešimties metų,1910-aisiais, jis tuometinės valdžios buvo jis priverstas palikti Jurbarką dėl tautinių konfliktų, kilusių tarp Jurbarko parapijos lietuvių ir vokiečių. Panašių nesutarimų tiek Jurbarko, tiek Žvyrių parapijose buvo iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Nuo 1910 iki 1946 m. Jurbarko evangelikų liuteronų parapiją aptarnavo ir pamaldas šios bendruomenės nariams laikė daugiau negu 20 kunigų ir kantorių iš Tauragės, Šakių, Tilžės, Viešvilės, Smalininkų, Garliavos ir Kretingos.
1941 m. iš į Vokietiją pasitraukusio kun. Juliaus Stanaičio Jurbarko parapiją perėmė Lietuvoje pasilikęs kun. Jurgis Gavėnis.
XIX a. pab. statyta senoji bažnyčia, kurioje sovietmečiu iš pradžių buvo sandėlis, o vėliau ją apmūrijus paversta gyvenamuoju namu.
Sovietmetis
Antrojo pasaulio karo pabaigoje į Lietuvą grįžus sovietams 1945 m. balandžio 22 d. didelė dalis Jurbarko ir Žvyrių parapijiečių (apie 70 šeimų) buvo ištremta į Tadžikiją. 1948 m. buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą ir kunigas J. Gavėnis. Nuo to laiko prasidėjo Jurbarko evangelikų parapijos nykimas. Netekę dvasinio vadovo parapijiečiai išsisklaidė, nutolo nuo bažnytinio gyvenimo. 1952 m. bažnyčia buvo uždaryta, išplėštas bažnyčios ir parapijos turtas. Bažnyčios pastatas paverstas sandėliu, o vėliau perstatytas į gyvenamąjį namą. Bažnyčioje buvę seni unikalūs švediški vargonai, puikus, gražiai skambantis varpas buvo išardyti, išmėtyti, sudaužyti. Jeigu per du pasaulinius karus bažnyčios nepalietė nei viena kulka, tai pokario metais, jau taikiu metu, ji buvo barbariškai sugriauta. Buvusiuose Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos namuose veikė milicijos skyrius. Išvengusi tremties dalis Jurbarko evangelikų liuteronų bendruomenės melstis keliaudavo į netoliese esančią Skirsnemunės parapiją (Žvyrių kaimą).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pamaldos kurį laiką vyko buvusiame ūkiniame pastate, kuriame sovietmečiu veikė milicijos areštinė ir „pasų stalas“. Wikimedia.org nuotr.
Atgimimas
1989 m. pradžioje Jurbarko evangelikai liuteronai vėl ėmė burtis. Parapijos pirmininko Jono Maksvyčio pastangomis buvo sudarytas likusiųjų tikinčiųjų sąrašas ir įregistruota Jurbarko evangelikų liuteronų parapija. 1989 m. lapkričio mėn. privačiame M. Lendraitytės bute įvyko pirmosios pamaldos. Tą dieną buvo išrinkta nauja parapijos taryba, buvo parašytas raštas rajono vadovybei, kuriame buvo prašyta grąžinti maldos namus. Ne iš karto buvo atsižvelgta į pagrįstą parapijos prašymą atstatyti istorinį teisingumą. Tik 1991 m. pabaigoje vietos valdžia parapijai pagaliau grąžino klebonijos pastatą. 1992 m. vasario 16 d. atgautos klebonijos patalpose įvyko pirmosios pamaldos, kurias pravedė kun. Jonas Okas. Žmonių susirinko tiek daug, kad daugeliui iš jų teko stovėti koridoriuose ir kieme. Ir kitose pamaldose tikintieji netilpdavo salėje. Rajono valdžia netrukus grąžino parapijai visus buvusius pastatus, išskyrus perstatytą į gyvenamąjį namą bažnyčią.
Bažnyčios statyba
Po ilgų svarstymų parapija nusprendė, kad Jurbarke reikia statyti naują evangelikų liuteronų bažnyčią, kuriai iš karto apie 20 šeimų aukojo stambias pinigų sumas.
Bažnyčia (projekto autorius architektas Kazys Kazlauskas) pradėta statyti 1994 m. Per kelerius metus buvo pastatyta mūrinė jos dalis ir dalinai baigtas dengti stogas. Tačiau dėl lėšų trūkumo darbai sustojo ir iš naujo buvo pradėti tik 2008 m. Kunigo M. Kairio iniciatyva gavus lėšų iš Vokietijoje veikiančių evangelikų labdaros organizacijų, pavienių aukotojų ir Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos narių, buvo baigtas dengti stogas. Tų pačių metų rudenį įstatyti langai. Iki tol pamaldos vyko grąžintuose pastatuose: buvusiame ūkiniame pastate, kuriame sovietmečiu buvo milicijos areštinė ir „pasų stalas“, vėliau – parapijos namuose įrengtoje salėje.
Naujos Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios kertinį akmenį 1994 m. rugpjūčio 26 d. pašventino vyskupas Jonas Kalvanas. Nuotraukoje (iš kairės): diakonas Virginijus Kelertas, kunigas Jonas Okas, vyskupas Jonas Kalvanas, parapijos pirmininkas Jonas Balšaitis, mokytojas Antanas Kasiulis. Parapijos archyvo nuotr.
Parapija – ne pastatai, o žmonės
Paprašytas papasakoti apie dabartinį parapijos gyvenimą kunigas Mindaugas Kairys savo pasakojimą pradėjo iš anksčiau, prisimindamas parapijos pirmininką Joną Maksvytį, kuris dar sovietmečiu kovojo dėl nusavintų pastatų atgavimo, rašė laiškus netgi į Maskvą, kas tais laikais nebuvo saugu. „Jo yra labai didelis indėlis, kad parapija gyvavo visą sovietmetį“, – sakė kunigas, tarp kitko pastebėdamas, kad būtent J. Maksvytis išsaugojo katafalką (laidotuvių vežimą), dabar stovintį bažnyčioje. Pasak M. Kairio, tai vienas iš nedaugelio reliktų, likusių iš istorinės bažnyčios.
Kunigas Mindaugas Kairys jau beveik tris dešimtmečius, nuo 1998-ųjų, yra Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos dalimi. Asmeninio albumo nuotr.
Vėliau parapijai vadovavo Jonas Balšaitis, kurio veikla taip pat daug susijusi su pastatų atgavimu, jo rūpesčiu buvo pradėti naujosios bažnyčios statybos darbai. Vėliau parapijos pirmininkė buvo Elytė Kuskienė, daug pastangų įdėjusi, kad būtų vėl atgaivinta sustojusi bažnyčios statyba, po jos – Aušra Baliukynaitė, o šiuo metu – Danutė Dobilienė, vadovaujanti ir parapijos diakonijos krizių centrui.
„Parapija tai ne pastatai, tai ne plytos ir ne akmenys, parapija yra parapijiečiai, kurie susirenka į pamaldas“, – kalbėjo M. Kairys, džiaugdamasis, kad bažnyčia yra gyva: kiekvieną sekmadienį vyksta pamaldos, dažnai krikštijami vaikai, laiminamos santuokos ir, žinoma, Amžinybėn išlydimi parapijiečiai.
„Parapijiečiai daug prisidėjo, kad parapija būtų atkurta. Šiandien galima pasidžiaugti, kad visi parapijos pastatai yra įveiklinti: klega vaikai, vyksta socialinė diakoninė veikla. Kad šiandien mes turime nuostabią bažnyčią, į kurią atvyksta dvasininkai iš užsienio, kurioje vyksta ekumeninės pamaldos, koncertai, jau tarptautiniais tapę vargonų muzikos festivaliai“, – džiaugėsi Mindaugas Kairys.
Kunigas sako, nenorintis daug kalbėti apie laikotarpį, kai bažnyčios statyba buvo sustojusi. „Jei pats Dievas nestato, tai niekas nepastatys“, – pastebėjo jis, vis dėlto prisimindamas, kad statyba atgimė tada, kai tuometinio Seimo nario Broniaus Paužos dėka buvo gautos lėšos iš Vyriausybės. Nemažai lėšų bažnyčiai skyrė užsienyje įsikūrusios evangelikų labdaros organizacijos, Lietuvoje veikiančios įmonės ir pavieniai aukotojai. Pradėjęs minėti parapijiečių šeimas, kunigas pats save nutraukia ir pastebi, kad visus išvardinti laikraštyje tikriausiai nepavyks. M. Kairys su didžiausia šiluma prisimena vyresnio amžiaus parapijietes, kurios, gyvendamos iš pensijos ir savo daržiukų, sutapydavo ir skarelėn įrišusios atnešdavo nemažas aukas bažnyčios statybai.
Vardas
2014 m. rugpjūčio mėn. Kristijono Donelaičio vardu pavadinta bažnyčia tikinčiuosius sukvietė į šventines pamaldas. Pašventinti Dievo namus tąkart atvyko Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, kuris prieš pradėdamas dirbti Vilniuje dvejus metus tarnavo Jurbarko evangelikų liuteronų parapijai. 1998 m. jį pakeitė kunigas Mindaugas Kairys.
Mintis bažnyčią pavadinti lietuviškos literatūros pradininko Kristijono Donelaičio vardu kilo jau tada, kai 1994 metais buvo padėtas pirmasis kertinis akmuo. 2014 metais Lietuvoje buvo minimos 300-osios jo gimimo metinės, o ir pati bažnyčia stovi Kristijono Donelaičio gatvėje, tad, atrodo, kitokio vardo ji ir negalėjo gauti.
Kryžius
Kiekvieno įžengusio į bažnyčios vidų akys iš karto nukrypsta į virš altoriaus kabantį didžiulį tūrinį vitražą – mėlynais atspalviais spindintį kryžių, ant kurio prikaltas Kristus, atrodo, ne kenčia, o veržiasi į dangų. Šis unikalus kūrinys – jurbarkietės, žymaus skulptoriaus Vinco Grybo anūkės, vitražo menininkės Rasos Grybaitės darbas.
Pradėjusi kalbėti apie daugiau nei prieš dešimt metų kurtą darbą, Rasa pirmiausia prisimena techninius dalykus. Nors bažnyčioje už altoriaus esantis kryžius, atrodo, sklendžia ore, didžiulės, daugiau nei 7 m aukščio konstrukcijos įrengimas buvo milžiniškas sunkus darbas, kurio, sako Rasa, ji niekada nebūtų padariusi viena, be savo brolio inžinieriaus Kęstučio.
„Kai buvau paprašyta bažnyčios sienoje už altoriaus įrengti vitražą, ten nebuvo jokio lango, – prisimena Rasa. – Kunigas net nustebo, kad vitražui reikia lango“. Taigi langą teko suprojektuoti, o Kęstutis pats vienas (tik kiek vėliau prisijungė pagalbininkas) tą langą jau pastatytoje bažnyčios sienoje išpjovė.
Tik įžengus į bažnyčios vidų į akis krenta įspūdingas menininkės Rasos Grybaitės sukurtas vitražinis kryžius. A. Sinkaus / Jurbarko kultūros centro nuotr.
Išlenkta bažnyčios siena, kurioje nebuvo galima įrengti klasikinio lygaus vitražo, Rasai pasufleravo tūrinę konstrukciją, kuri ir tapo pagrindiniu kryžiaus išskirtinumu. Kryžius buvo kuriamas daugiau kaip metus, o per 600 kg sveriančią konstrukciją į vietą taip pat užkėlė Kęstutis su Rasa.
Žvelgiant į mėliu švytintį kryžių neretam kyla klausimas, kaip jis apšviečiamas naktį. Pasirodo, jo grožiu gėrėtis galima tik dieną. „Tamsoje, kai nėra dieviškosios šviesos, vitražas užgesta, miršta – tokia dar XII–XIII a. filosofija“, – pastebėjo Rasa, pridūrusi, kad jie su broliu viduje, kryžiaus kampuose, yra įrengę keletą šviesos šaltinių, tačiau tai tik taškinis apšvietimas, neatskleidžiantis viso vitražo grožio.
Pasirodo, Rasa yra parengusi projektą ir kitiems bažnyčios langų vitražams, užbaigiantiems visą darnų ansamblį, tačiau kol kas jis neįgyvendintas. Belieka tikėtis, kad kada nors bažnyčios vidus pagal menininkės sumanymą bus išbaigtas, taps vieningu menišku ansambliu.
Jubiliejų pažymėjo ekumeninėms pamaldomis
„Svarbiausia visame kame sugebėti įžvelgti dėkingumą tam, iš kurio malonės čia esame, dėl kurio darome tai, ką galime daryti“, – kalbėjo kunigas M. Kairys, kviesdamas visus į rugpjūčio 25-ąją Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusias ekumenines pamaldas. Pamaldas vedė kunigas Mindaugas Kairys, vienuolis kapucinas brolis Vincentas OFM Cap ir Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios dekanas kunigas Darius Auglys.
Ekumeninės pamaldos Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje 2024 m. rugpjūčio 25 d.
Prisiminimai apie Jurbarko bažnyčios varpą
Prigludęs prie Nemuno upės kranto rymo kiekvienam Lietuvos vokiečiui žinomas miestas – Jurbarkas (vok. Georgenburg). Tačiau ne kiekvienam iš mūsų žinoma, kad miesto istorija labai garbinga – miesto ištakos siekia net XIII amžių. Livonijos ir Prūsijos kronikose jau 1259 metais rašoma, kad ordinas stato Georgenburgo pilį. Netrukus žemaičiai šalia pasistatė kitą pilį, iš kurios gyventojai galėjo lengvai puldinėti ordino pilį, kuri buvo sugriauta ir vėl atstatyta.
Dėl patogios padėties prie Nemuno upės Jurbarkas netrukus tapo svarbiu prekybos centru. 1390 metais Kryžiuočių ordinas ir žemaičiai sudarė sutartį, kad visa prekyba su ordinu bus vykdoma per Jurbarko miestą. 1611 metais Zigmantas Vaza suteikė Jurbarkui Magdeburgo miesto teises.
Jurbarko miesto nuosavybė buvo tokia pat nepastovi kaip ir pačios šalies situacija. Pagal Melno taikos sutartį 1422 metais Jurbarkas atiteko Lietuvai ir tapo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaru. 1795 metais carienė padovanojo šį miestą savo favoritui Zubovui. Tačiau jau 1846 metais Jurbarko miestas perėjo į kunigaikščio Vasilčikovo rankas. Po 1918 metų dvaro žemė buvo išdalinta smulkiesiems ūkininkams. Tuo metu Jurbarke gyveno 4000 gyventojų, iš jų nemažą dalį sudarė vokiečių kilmės gyventojai. Dažniausiai šių vokiečių kilmės gyventojų protėviai buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kurie dar iki 1800 metų po didžiojo maro traukėsi į rytus ir įsikūrė Jurbarko apylinkėse. Dažniausiai tai buvo evangelikų tikėjimo amatininkai. Apie 1800 metus jie susibūrė į vokiečių evangelikų liuteronų parapiją. Iki 1851 metų visi bažnytiniai reikalai buvo tvarkomi Žvyrių bažnyčioje (vok. Schwierer Kirche). Jurbarke buvo pastatyti maldos namai, todėl nuo 1851 metų ten vyko pamaldos, krikštijami vaikai, ruošiamasi konfirmacijai, (vargonininkas) kantorius tvarkė bažnyčios knygas. Tris arba šešis kartus per metus iš Tauragės atvykdavo kunigas, kuris skelbė Dievo žodį ir vykdė ganytojo pareigas.
1880 metais kunigaikštis Vasilčikovas evangelikų liuteronų parapijos Dievo namų statybai padovanojo medieną, o Jelgavos (vok. Mitau) konsistorija, tarpininkaujant Tauragės kunigui, skyrė pinigų. Mieste bei apylinkėse gyvenę bendruomenės nariai pagal galimybes prisidėjo prie bažnyčios statybos, tad 1886 metais bažnyčia buvo pastatyta.
Naujajai bažnyčiai Jurbarko parapijos nariai iš katalikų parapijos įsigijo seną varpą ir nedidelius vargonus. Deja, varpas buvo skilęs, todėl blogai skambėjo. Todėl neilgai trukus teko vėl rinkti pinigus naujam varpui. 1894 metais varpas buvo pagamintas. Tai buvo gražus didelis plieninis varpas, pasižymėjęs giliu skambesiu.
Apie senojo varpo nukabinimą ir naujojo pakabinimą man papasakojo uošvis, kuris ten buvo ir viską matė, nes kitu atveju galėčiau manyti, kad tai buvęs sunkus ir nevykęs darbas:
Kai jau buvo pristatytas naujasis varpas, senasis buvo nuleistas žemyn, pagaminta nauja konstrukcija varpui kabinti. Tada buvo sukviesti amatininkai, kad padėtų užkelti varpą. Staliai, račiai, šaltkalviai, kalviai, puodžiai ar balniai – visi susirinko ir padėjo užkelti varpą aukštyn. Ten varpas buvo įkabintas į naująją varpą laikančią konstrukciją, įkabinta šerdis ir pritvirtinta virvė. Džiaugsmas, kad nuveiktas toks didelis darbas, buvo beribis, visi norėjo kuo greičiau išgirsti naujojo varpo skambesį. Tačiau ne iš karto, ne čia ir dabar, o tik tuomet, kai visi buvo pargrįžę namo ir sėdo prie pietų stalo. Varpininkas turėjo pradėti skambinti varpu tik po pusvalandžio, kaip buvo susitarta. Praėjus pusvalandžiui varpininkas sugriebė virvę, tačiau kad ir kiek ją traukė, nepasigirdo joks garsas. Varpininkas pasispjaudė rankas ir griebė antrą kartą, staiga pasigirdo traškesys, virvė ištrūko iš rankų ir pakilo į viršų. Kol jis susivokė, kas nutiko, varpas nukrito žemyn ir įstrigo smėlyje. Varpininkas pasibaisėjęs žvelgė į varpą.
O tuo tarpu visi savo namuose laukė, kol ims skambėti varpas. Tačiau laukė veltui. Kaimynai pasakojo girdėję siaubingą griausmą. Laikas ėjo, prabėgo dar pusvalandis, pagalbininkai sunerimo ir nuskubėjo bažnyčios link. Ten rado iš baimės išblyškusį varpininką, kuris ir papasakojo apie nelaimę. Keletas drąsuolių, norėdami nustatyti nelaimės priežastį, pakilo viršun į varpinės bokštą. Čia ir paaiškėjo, kas nutiko: tvirtindami lyną, kuriuo turėjo būti užkeltas varpas, po varpo šerdimi jie pakišo medinį balkį ir pamiršo jį nuimti. Stipriai patraukus virvę, tas balkis tapo svertu ir iškėlė varpą iš pirminės jo vietos. Tik per stebuklą krintantis varpas nesužeidė varpininko. Džiaugsmą pamažu pakeitė jaudulys. Antrą kartą visi suvienijo jėgas ir ėmėsi iš naujo kelti varpą. Darbas ėjosi daug greičiau. Kai varpas buvo pakabintas, kalvis ant ašių uždėjo apsaugas, o varpininkui buvo leista iš naujo skambinti varpu. Tada pasigirdo nuostabus varpo gausmas, kuris sklido per miestą ir kaimus, toli palei Nemuną iki pat mano gimtųjų Šiaudinių (vok. Schaudinne). Iš čia gyventojai kartu su jurbarkiečiais galėjo pasimėgauti nuostabiu varpo gaudesiu.
Taip pasakojo mano uošvis, o jis žinojo, ką sako, nes ten ir pats dalyvavo. Jis taip pat pasakojo, kad jis buvo pirmasis vaikas, kurį 1851 Jurbarko bažnyčioje pakrikštijo kantorius Baueris. Vėliau jis daug metų buvo bažnyčios tarybos nariu. 1941 metais jis mirė Jurbarke.
Amelinghausene, kur dabar mes gyvename, taip pat turime varpą, kuris skamba lygiai taip pat giliai kaip ir anas Jurbarko varpas. Kai jis skamba, sakau savo žmonai: „Girdi, skamba mūsų varpas Jurbarke“.
Iš Eduard Kolbe straipsnio Vokietijos laikraštyje „Die Raute“, 1962 m. Iš vokiečių kalbos vertė kun. M. Kairys.
Rūta Vasiliauskienė,
www.mlaikas.lt