Miela Ingrida, esate biblistė, teologijos mokslų daktarė, knygų autorė, aktyvi švietėja – papasakokite apie save mūsų žmonėms.
Esu savo vyro žmona, dviejų sūnų mama, o paskui biblistė ir visa kita. Žinoma, eiliškumas čia ne taip jau svarbu. Kiekvieno mūsų tapatybė audžiama iš daugelio dalykų. O mums, krikščionims, svarbiausia, kad visa kas tame audinyje – po Krikšto. Tad viskas jau prisikėlusio Jėzaus gyvybės įtakoje. Vienas mano profesorių sakydavo: „Esame Jo įtakos zonoje“. Teologijos pradžiamokslį išėjau ką tik po sovietmečio atkurtame Katalikų teologijos fakultete, Vytauto Didžiojo universitete. Specializuotis biblinės teologijos studijose išvykau į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje, čia praleidau beveik dešimtmetį. Licenciato studijos, po to disertacija. Romoje sutiktas būsimas sutuoktinis, po to, rašant disertaciją, gimę sūnūs. Daug gyvenimo. Šiuose įvykiuose brendau kaip biblistė. Buvo didelė privilegija gyventi Romoje, paskui Grigaliaus universitetą vadinti savo Alma Mater. Ne vieno profesoriaus balsą, tonacijas, jų mokymus, retorinius ir egzistencinius klausimus girdžiu iki pat šiol, bet svarbiausia perduota aistra – „eikite ir padarykite mano mokiniais” (Mt 28,19). Duotis ir užduotis.
Esate knygų autorė: „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“, „Galia ir teisingumas. Biblijos pranašai šiandienai“. Primenate, kad Dievo siųsti žmonės dažnai baisiai nepatogūs (bet nežeidžiantys, kaip tik puoselėjantys), o viltis – rupiai pasūdyta. Tai iš kur toji meilė Šventajam Raštui, Žodžiui – juk tik ir tiesiame rankas į tai, kas pasaldinta, o čia?..
Pats Dievo žodis baisiai nepatogus, o vilties įkrova jame tikrai rupiai pasūdyta. Čia aš ar Jūs taip gražiai sakote? (Juokiasi). Vienaip ar kitaip, nuomonės sutampa, tad dar ir šiuo klausimu katalikai ir liuteronai puikiausiai sutaria. Kai Dievo žodis įsiveržia į mūsų gyvenimus, kai pajuntame jo jėgą, galią sutvirtinti ar perkeisti trapų mūsų būvį, jo galią kurti, atverti perspektyvą ir visa kita, šis žodis tampa mums deguonimi. Dievo žodis yra deguonis. Kvėpuoju, kad gyvenčiau. Galbūt kartais šis deguonis nepatogus, galbūt nekvėpuoju. Tada negyvenu. Tad pasirinkimo kaip ir nėra – arba, arba. Aš čia taip per aplinkui bandau atsakyti į Jūsų klausimą apie „iš kur toji meilė“? Pirmiausia iš patirties, iš susitikimo su Dievo žodžio gyvybingumu, galiausiai iš susitikimo su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu. Teisingai sakote, tame visiškai nieko saldaus. Tas susitikimas – jokia saldybė. Yra ir labiau apčiuopiama reikalo pusė. Taip, buvo ypatingi žmonės, kurie patraukė prie Biblijos studijų. Pirmiausia, tai mano pirmieji biblistikos dėstytojai Teologijos fakultete, kunigai Dominykas Valentis, Jonas Ivanauskas (dabar vyskupas), Antanas Rubšys. Taip pat reikšminga, kad dvasiškai augau fokoliarų judėjime, o Dievo žodžiui čia labai daug vietos. Norėjosi jį vis daugiau pažinti ir per studijas. Pamenu, po bakalaurinių studijų atsidūriau tam tikroje pasirinkimo kryžkelėje. Važiuoti studijuoti toliau ar ne? Tuomet niekas negalėjo man patarti, likau tik aš ir Jis, baisi akistata. Tuomet vienintelį kartą savo gyvenime „išsibūriau“ – atsiverčiau Bibliją ir uždėjau pirštą ant man skirtos eilutės: „Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis“ (Išm 6,17). Trenkė kaip žaibas. Saugau tą Biblijos leidimą iki pat šiol, o prie šios eilutės pažymėjus ir tos dienos datą. Viskas paaiškėjo, bet daugiau niekada tokių burtų nebandžiau. Dievo artumo gali būti ir per daug.
Santykis su Kitu ir kitu – ar tai ir yra gyvenimas Dievo artume? Kaip tą santykį su Kitu gyventi?
Bandote mane labai sunkiais egzistenciniais klausimais. Žinoma, Bažnyčios, bendruomenės ar dvasingumo kryptys, kurioms priklausome, mums įduoda, sakykime, tam tikras priemones kaip su šiuo slėpiniu gyventi. Tačiau aš nesu linkusi apie tai kalbėti, juolab dalinti kokius tai patarimus, gi nesu kokia dvasinė mokytoja. Man sava laikysena, kad tokius klausimus pirmiausia reikia tiesiog išbūti be jokių atsakymų. Juos reikia išgyventi visu savo žmogišku kailiu, su jais keltis ir su jais gultis, išeiti ir grįžti, su jais verkti ir džiaugtis, sėti ir pjauti. Kaip būti santykyje su didžiuoju Kitu ir kiekvienu kitu? Man atrodo, šis klausimas yra tarytum ašis, ties kurios pradžia gimstame ir ties kurios pabaiga mirštame. Klausimas, ne atsakymas. Iš esmės atsakymo vis ieškome, o kai jį manome radę, suprantame išties tebesantys klausimo teritorijoje. „Kokia varginanti užduotis, kurią Dievas yra davęs žmonėms spręsti!“ (Koh 1,13). Santykis visuomet yra ir užduotis, ir klausimas, ir slėpinys. Be santykio nebūname, be klausimo irgi ne.
Kas Jus sieja su liuteronais?
Liuterio vardą girdėjau nuo vaikystės iš savo Močiutės. Ji buvo vokietė ir, suprantama, jį tardavo vokiškai, kaip ir Gėtės ar Bethoveno vardus. Liuteris tada dar man buvo vienas iš jų, bet žinojau, kad Močiutei jis buvo kažkodėl itin svarbus. Ji buvo liuteronė ir, kaip dabar jau iš atminties sudėlioju visokius ženklus, tėvų šeimoje turėjo būti labai gražiai religiškai ir kultūriškai auklėjama. Proseneliai gyveno Gladbeckʼe, turėjo keturis vaikus, pagal profesijas buvo inžinierius ir gydytoja. Tai trečias-ketvirtas XX a. dešimtmečiai. Iki šiol man mįslė, ko gi ieškodami II pasaulinio karo išvakarėse jie atsidangino į Rytprūsius. Čia juos ir užklupo karas. Tiesa, sūnūs liko Vokietijoje. Močiutė vis kartodavo „Ką tas beprotis [suprask, Hitleris] su mumis padarė“. Du jos broliai žuvo fronte, tėvų kauleliai nežinia kur, liko jiedvi su jaunesne sesute, bet irgi ilgam išskirtos, ji pati, kaip vilko vaikas, iš Königsbergʼo atsidūrė Lietuvoje. Čia rado duonos ir pastogę būsimo savo vyro namuose. Gyvenimas tikrai nelepino, vis tik Močiutė buvo įsigijusi pianiną, kurį laiką pasamdyta net mokė kitų vaikus juo groti. Muzika, ko gero, irgi iš jos liuteroniškų šaknų. Jaučiu visą šitą jos traumą ir savo kūne, tiksliau, stengiuosi ją įsisąmoninti, integruoti į savo tapatybę ir su ja gyventi. To dalis ir tas faktas, kad Močiutė buvo liuteronė. Kas rytą ir kas vakarą klaupdavosi, dažnai skaitydavo gotišku šriftu spausdintą Bibliją ir melsdavosi… Rožinį (daugtaškis – V.S.). Gyveno Marijampolėje, kur liuteronų Bažnyčia sovietų buvo uždaryta, tad glaudėsi prie katalikų, čia ją globojo katalikų kunigas. Maldaknygėje turėjo jo nuotrauką, pagarbiai įdėtą į vaškinį popierių. Sakydavo, kad čia jos dvasinis tėvelis, padėjęs jai. Sąmoningai miniu šį faktą. Įsivaizduokite: pokaris, vokietė, vilko vaikas, katalikų kunigo globojama liuteronė, kuri ir išliko liuterone. Tai daug ką pasako ir apie jos tikėjimą, ir apie tą katalikų kunigą. Vaikystėje ir paauglystėje ji nuolat eidavo į katalikų bažnyčią, vesdavosi ir mane, bet Komunijos niekada nepriimdavo. Prisimenu, kaip vis laukdavome, kada po Mišių bažnyčia ištuštės, tada sakydavo: „Einam atsiklaupti prie Dievo stalo“. Toks keistas buvo mano ankstyvasis religinis ugdymas. Šiandien jau truputį suvokiu, kokia malonė man tuomet teko.
Kaip Jūs patariate skaityti Bibliją („noriu perskaityti visą Šventąjį Raštą“)? Ar yra koks Jūsų mėgstamas (o gal pačios sudėtas) planas, ar jo nereikia, yra koks kitas būdas?
Ne, neturiu jokio plano. Sutinku, vieniems žmonėms, ko gero, jo reikia, kitiems nebūtinai. Svarbiau, manau, kad Biblijos skaitymas būtų pastovus, kad skaitytume kasdien. Galbūt vieną dieną bus dešimties skyrių valanda, o kitą dieną vos vienos eilutės. Skaičiai čia nieko nelemia, vien požiūris, nuostata, su kuria atsiverčiame Bibliją, vien tai, ko išties joje ieškome. Taigi, ko joje ieškome? Ko joje ieškau? Matote, mes vėl patekome į klausimo teritoriją. Su šiuo klausimu irgi reikia šiek tiek pabūti.
O dar mus, krikščionis, sieja visuotiniai, ekumeniniai tikėjimo išpažinimai. Vienas jų – Nikėjiškasis. 2025-aisiais minėsime 1700-ąsias Nikėjos Susirinkimo metines. Kuo Jums brangus šis jubiliejinis minėjimas, į ką visi krikščionys galėtume atkreipti dėmesį šia proga?
Nikėjos Susirinkimas, vykęs 325 m., buvo pirmasis ekumeninis Susirinkimas, kuriame dalyvavo ganytojai iš visos oikumenės, iš viso tuometinio krikščioniškojo pasaulio, taigi, iš visos Bažnyčios. Šio Susirinkimo sprendimai galėjo reikšti „taip“ arba „ne“ Bažnyčios vienybei. Ačiū Dievui, pildėsi „taip“. Susirinkimo tėvai pasipriešino tuo metu tarp krikščionių ypač plintančiam eretiniam Arijaus mokymui apie Jėzaus dievystę. Arijus tai savaip aiškino, jo sampratoje Jėzus buvo žemesnės prigimties už Dievą Tėvą. Susirinkimas šio mokymo plitimui faktiškai užkirto kelią, taip užkirsdamas kelią ir Bažnyčios skilimui. Nikėjiškasis išpažinimas apie Dievo Sūnų paskelbė Jį „esantį vienos prigimties su Tėvu“. Viskas, taškas. Tai tapo visuotine kristologine tiesa. Tikėjimo simbolis tada krikščionis „surinko“ į vieningą išpažinimą. Todėl, kai prisimename ir švenčiame Nikėjos Susirinkimo metines, mes išties švenčiame šį vienybės įvykį. Šis įvykis mums – ne tik žvilgsnis į praeitį, bet ir į dabartį bei ateitį, nes juk visi krikščionys esame susaistyti Jėzaus maldos „Tegul visi bus viena“ (Jn 17,21). Kaip anuomet, taip ir šiandien. Nikėja iš esmės apie tai, kad visi esame toje pačioje Prisikėlusiojo gyvybės įtakoje.
Labai Jums ačiū! Palaiminto buvimo!
Kalbėjosi Vilma Sabutienė
Publikuota 2024 m. (Nr. 2) žurnale „Lietuvos liuteronų kelias“