Kasdieniame gyvenime dažnai patiriame iššūkių ir sunkumų, o taip pat gauname dovanų. Manau, kad ne visada sugebu atpažinti, kas yra kas. Neretai sunkumą priimu kaip bausmę – bet ar tikrai tai yra bausmė? O dovana – gal tik iš pirmo žvilgsnio? Kaip atpažinti, kaip apsvarstyti ir nuoširdžiai priimti tai, ką gauname?
Atsako kunigas Arvydas Malinauskas
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateikiamos dvi žodžio „iššūkis“ reikšmės. Viena jų – šaukimas arba kvietimas kautis, rungtis. Kita – gluminantis, netikėtas poelgis. Dažniausiai šis žodis vartojamas pirmąja reikšme, tačiau bendrinėje kalboje jis yra „modifikuotas“, nes retai būname kviečiami tiesigiai kautis ar rungtis. Kas kita – gyvenimo aplinkybių mums duodami iššūkiai arba situacijos, tampančios iššūkiais, kryžkelės, kuriose atsiduriame gyvenimo kelionėje, kai tenka priimti svarbų ar net lemtingą sprendimą. Be jų gyvenimas neįmanomas. Vienokie ar kitokie iššūkiai, į kuriuos tenka atsiliepti, brandina mus kaip asmenybes. Ne tik fiziškai arba psichologiškai, bet ir dvasiškai. Tačiau būna, kad ir sužlugdo. Būna, kad žmogus neatlaiko. Fiziškai – tais atvejais, jei varžovas, prieš kurį kovoji, daug stipresnis už tave, o tu pralaimėjęs, užuot iš to pasimokęs, padaręs išvadas, nuleidi rankas ir pasiduodi visam laikui. Psichologiškai – jeigu tai, ką patiri, yra taip sunku, taip baisu, kad, kaip ir fizinėje kovoje, palūžti, ypač, jei esi vienas ir nėra kam pasiguosti, nėra į ką kreiptis pagalbos. Deja, kartais taip būna. O ar įmanoma palūžti, kapituliuoti dvasiškai? Taip, bet tik tada, jei prarastum viltį Tuo, kuris tavęs niekada neapleis, niekada neišduos, niekada neišsigins. Tuo, kuris, kaip primena Šventasis Raštas, nuolat drąsina „Nebijok, nebijokite!“ Ne tik drąsina, bet ir duoda jėgų ištverti. Apaštalas Paulius, tvirto tikėjimo ir vilties žmogus, patyręs daugybę iššūkių, išbandymų, vargų ne šiaip rašė: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Kas jau kas, o jis tai žinojo ne teoriškai, ne knygose pasiskaitęs, bet patyrė asmeniškai. Kaip ir kiti, ne tik pirmieji krikščionys, persekioti, niekinti, šmeižti, kankinti, bet ir įvairiais laikais gyvenę mūsų tikėjimo broliai ir sesės Kristuje, išlaikę gyvą viltį, jog „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visados artimiausia pagalba varguose“ (Ps 46).
Sunkumai. Su sunkumais būna panašiai kaip su iššūkiais. O ar įveiksime juos, priklauso nuo to, į ką sudėsime savo viltis, kuo pasikliausime. Jei tik savimi, tai kažin kiek ilgai pavyks. Anksčiau ar vėliau tenka pripažinti, kad nesame visagaliai. Nors pačiame jėgų žydėjime gal ir bandome tai paneigti. Būna, kad palūžta ir jauni, ir drąsūs, ir stiprūs. Net ir tikintys, jei jie savo tikėjimui nubrėžia vadinamąsias „raudonas linijas“, tai yra, pasitiki Dievu tol, kol gerai sekasi, kol lengva, pamiršdami, kad Dievas yra ne tik laimės akimirkomis, ne tik kai sekasi, ne tik bažnyčioje, bet ir kasdienybėje, ir kančiose, kad Dievas laimina ne tik džiaugsmu, sėkme, bet ir duodamas jėgų, kai mums jų pristinga, įgalina iškęsti neišvengiamą kančią. Pavyzdžių ir vėl apstu ne tik Biblijoje, bet ir mūsų pažįstamų žmonių, kentėjusių ir ištvėrusių, prislėgtų, bet atlaikiusių, gyvenimuose. Gyvenimuose tų, kurie ne tik lūpomis, bet ir savo gyvenimu išpažino: „Tvirčiausia apsaugos pilis / yra mums Viešpats Dievas / Varguose skydas ir viltis, / pagalba tik Jis vienas…“.
Ar sunkumai, kančios, nelaimės yra bausmė? Taip baudžia žmonės. Sukeldami vieni kitiems kančias, skausmą, nelaimes. Ne tik už blogus poelgius, auklėdami, bet ir tikėdamiesi taip įrodyti savo tariamą teisumą. Todėl, vadovaudamiesi žmogiška logika, manome, kad ir Dievas taip elgiasi. Auklėdamas. Atlygindamas už mūsų kaltes. Nebūtinai. Iš kur žinau, kad nebūtinai? Pats Jėzus apie tai kalba Evangelijos pagal Luką 13 skyriaus pradžioje. Pas Jėzų anuomet atėjo keli žmonės ir papasakojo apie įvykusią baisią nelaimę. Piloto įsakymu buvo nužudyti aukoti aukas į Jeruzalę keliavę žmonės. O Jėzus sako: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neastiversite, visi taip pat pražūsite.“ O po to pats primena įvykusią kitą nelaimę, kai nežinia kodėl griuvęs bokštas užmušė aštuoniolika žmonių, ir vėl klausia: „…jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,1-5). Jėzus paneigia plačiai paplitusį įsitikinimą, kad kiekviena nelaimė yra Dievo bausmė už nuodėmės. Nelaimės kartais ištinka. Kartais jų neįmanoma išvengti. Kartais jas sukelia tokie kaip Pilotas, kartais įsisiautėjusi gamtos stichija, kartais nežinia kas. Kodėl? Jėzus to nepaaiškino, bet pasakė kai ką daugiau. Priminė tiesą, jog visi esame nusidėjėliai. Ne tik tie, kurie kenčia, patiria nelaimes. O dar priminė tai, kad egzistuoja galimybė patirti kur kas didesnę nelaimę.
O dabar apie dovanas. Dovanos žmogui patinka. Ne tik Kalėdų laike, bet ir šiaip, be priežasties (tokios gal net labiau, nes jų nesitiki, jos nustebina). O gerai pagalvojus, tai juk visas mūsų gyvenimas – Dievo dovana. Juk manęs galėjo paprasčiausiai nebūti, bet esu. Taigi jau vien tai yra dovana. Nepelnyta. Kaip tėvo ir motinos meilė. Kaip ir visos kitos gyvenimo kelionėje gaunamos dovanos, daugelio kurių gal net nebranginame, nes apsipratę esame, o kai kurių gal net nepastebime, nes ne ten žiūrime. Tiesa, gali nutikti taip, kad tai, kuo vakar džiaugėmės, kas atrodė nuostabi dovana, šiandien atrodo nei dovana, nei laimė, o kaip tik priešingai. Turiu minty nebūtinai kažkieno loterijoje laimėtus, o po kurio laiko apkartusius milijonus. Kaip atskirti, kas dovana, o kas – ne? Reikia laiko. Dažnai per laiką atsiskleidžia, kas tikra, o kas ne, kas tau iš tiesų atnešė laimę, o kas buvo žalinga. Juk būna ir atvirkščiai. Tai, kas vakar atrodė kančia, ko norėjai išvengti, kuo norėjai atsikratyti, šiandien gali tapti palaima. Todėl, kad mes dažniausiai vertiname tik šį momentą, matome tik siaurą ruoželį, neįžvelgdami platesnio, panoraminio vaizdo, nekalbant apie visumą, kuri išryškės tik atsidūrus prie slenksčio tarp šiapus ir anapus. O vis dėlto, gerai pagalvojus, jei pats gyvenimas yra dovana, tai viskas, kas benutiktų, yra tos dovanos tęsinys, jei tik tinkamai, pagal Dievo valią, ją su dėkingumu priimame, naudojamės ir dalijamės su kitais.
Publikuota 2024 m. (Nr. 2) žurnale „Lietuvos liuteronų kelias“.