Jānis Vanags, 2025 m. rugpjūčio 29 d. baigęs Arkivyskupo tarnystę – viena iškiliausių Baltijos šalių liuteronų bendruomenės asmenybių ir autoritetingas Latvijos dvasininkas. Nuo pat savo dvasinės tarnystės pradžios jis palaikė broliškus ryšius su Lietuvos liuteronų bendruomene ir kunigais. Būtent Lietuvoje, Tauragėje, 1985 metais vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis įšventino J. Vanags į kunigus, nepaisydamas tuometinės okupacinės Sovietų valdžios draudimo. Vėliau, 1993 m., tapęs Latvijos bažnyčios arkivyskupu, Janis Vanags tęsė šiltą draugystę ir bendradarbiavimą išsaugant pamatines liuteronų vertybes su Lietuvos bažnyčios vyskupais Jonu V. Kalvanu jaunesniuoju bei Mindaugu Sabučiu.
Dalijamės arkivyskupo J. Vanags interviu laidai „Kelias“ apie Latvijos ir Lietuvos liuteronų bažnyčių bendrystę, bendrus iššūkius bei aktualijas.
Skirkite laiko susitikimui su Kristumi ten, kur Jis yra. Ateikite į bažnyčią
Kaip formavosi Latvijos liuteronų bažnyčia, kokie svarbiausi įvykiai nulėmė jos raidą?
Kai kurie bažnyčios istorikai teigia, kad Ryga buvo pirmasis miestas visame pasaulyje, miesto tarybos sprendimu priėmęs liuteroniškąją Reformaciją. Pradžia buvo 1522 m. rugsėjį, praėjus maždaug metams po to, kai Martynas Liuteris Vormse ištarė savo garsiąją frazę „Čia aš stoviu“. Reformacijos žinios skelbimas prasidėjo Rygos Šv. Petro bažnyčioje ir iš čia pasklido po visas Baltijos šalis. Taigi, Rygą galima laikyti šio regiono Reformacijos ir liuteronybės sklaidos centru.
Daugelį amžių bažnyčioje, kaip ir visoje valstybėje, dominavo vokiečių kilmės tikintieji. Na, o latviškosios liuteronų bažnyčios formavimasis prasidėjo apie 1917 m., kilus tautinio atbudimo judėjimui. Tuomet latviai save pradėjo suvokti kaip tautą. Vyko daugybė pokyčių, kurių kulminacija tapo nepriklausomos valstybės paskelbimas 1918 m.
Bažnyčios steigimo procesas užtruko apie 5-6 metus. Prasidėjęs 1917 m. Latvijos išeivių konsistorijoje Sankt Peterburge (per I-ąjį Pasaulinį karą į Rusiją pasitraukė apie 700 000 Latvijos gyventojų), Latvijos liuteronų bažnyčios steigimas nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiu tęsėsi jau Latvijoje. Esama įvairių nuomonių, kada buvo įsteigta Latvijos liuteronų bažnyčia. Aš įvardinčiau 1922 m., kai buvo įšventintas pirmasis Latvijos liuteronų bažnyčios vyskupas. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad bažnyčios formavimas užbaigtas 1928 m., priėmus pirmąją Latvijos liuteronų bažnyčios konstituciją. Taigi, visas Latvijos liuteronų bažnyčios formavimosi procesas tęsėsi nuo XVI-ojo amžiaus iki 1922 arba 1928 metų. Tokia glausta istorija.
Latvijos ir Lietuvos liuteronų bažnyčias sieja ilga bendradarbiavimo istorija. Kaip tas bendradarbiavimas vystėsi?
Vienas vertus, bažnyčių bendravimą galima būtų vertinti iš istorinės perspektyvos – juk liuteronybės vystymasis Lietuvoje ir Latvijoje turi daug panašumų. Tačiau apie senuosius istorinius ryšius galėtų papasakoti istorikai.
Kitas lygmuo – asmeninis. Juk mane su Lietuvos liuteronų bažnyčia sieja asmeniniai ryšiai. Pažinojau vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį, kuris labai rėmė mūsų bažnyčią sovietinės okupacijos laikotarpiu. Prisimenu atvejus, kai sovietų valdžia draudė įšventinti kunigus, o Latvijos bažnyčios konsistorija elgėsi atsargiai ir nenorėjo peržengti raudonosios KGB nubrėžtos draudimo linijos. Tuomet būsimieji kunigai keliaudavo į Lietuvą, kur juos įšventindavo vyskupas J. Kalvanas.
Jis į kunigus įšventino ir mane. Aš, savo ruožtu, galėjau jam atsidėkoti įšventindamas į vyskupus jo sūnų Joną Kalvaną jaunesnįjį ir dabartinį vyskupą Mindaugą Sabutį. Taigi, mano asmeniniai ryšiai su Lietuva labai artimi – broliški, šeimyniški. O Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenę vadinu mūsų artimiausiais broliais ir seserimis.
Kalbant apie bendrą mūsų bažnyčių veiklą ir liudijimą pasauliui, svarbu pasakyti, kad abi bažnyčios yra tarptautinių organizacijų (Pasaulinės liuteronų sąjungos, Tarptautinės liuteronų tarybos ir kt.) narės. Mes atstovaujame panašiam požiūriui ir pozicijai. Labai svarbu, kad remiame vieni kitus, pristatydami ir gindami vertybes, tikėjimą ir poziciją. Kartais tai daugiau jausmais nei faktais paremti dalykai. Tačiau labai svarbūs.
Kartais sakau, kad esame lyg parabolė. Lyg dvi slyvos. Žinote, juk slyvos turi būti dvi, greta viena kitos, kad galėtų užmegzti vaisius. Taigi ir mes esame du medžiai, vienas kitam padedantys užmegzti vaisius. Tai nuostabu ir už tai šloviname Viešpatį.
2018 m. abi šalys – Latvija ir Lietuva – šventė valstybės atkūrimo šimtmetį. Ką tai reiškia liuteronų bažnyčioms?
Latvijoje liuteronų bažnyčia buvo ir yra be galo reikšminga ir svarbi idėjų bei vertybių išsaugojimui, sklaidai. Ji – latvių tautos siela. Nors Latvijoje būta įvairių tikėjimų ir religinių bendruomenių, būtent Evangelikų liuteronų bažnyčia ir liuteronybė ištisus amžius formavo latvių tautos dvasią. Žinote, skirtumas tarp bažnyčios ir sektos tas, kad sektos dažnai stengiasi žmogų atskirti nuo jo kultūros, aplinkos, net nuo šeimos. Tuo tarpu bažnyčia priešingai – dalyvauja formuojant visuomenę. Latvijos liuteronų bažnyčia dalyvavo formuojant šios šalies visuomenę. Tad mūsų valstybės šimtmečio šventė yra proga džiaugtis mūsų pačių darbo vaisiais.
Latvijos liuteronų bažnyčia niekada nebuvo valstybinė. Tačiau ji buvo žmonių, tautos bažnyčia. Sovietinės okupacijos eros pabaigoje Bažnyčia labai aktyviai palaikė nepriklausomybės judėjimą. Buvome įsteigę vieną pirmųjų šalyje opozicinę grupę “Atgimimas ir atsinaujinimas”. Kai kurie kunigai rengė medžiagą ir prisidėjo prie „Helsinki-86“ ir kitų nepriklausomybės vertybes gynusių organizacijų veiklos. Už savo veiklą buvome persekiojami okupacinės valdžios.
Lapkričio 18-oji Latvijoje – ypatinga diena. Skirtingai nei daugelyje Europos valstybių, mūsų šalyje ji visada pradedama ekumeninėmis pamaldomis Rygos katedroje. Liuteronų arkivyskupas sako pamokslą, kuris tampa dažniausiai cituojama, analizuojama ir aptariama dienos kalba. Taip yra todėl, kad bažnyčia gali laisvai ir neformaliai įvertinti šalies padėtį tiek dvasiniu požiūriu, tiek iš kritinių pozicijų. Stengiamės dalyvauti šalies viešajame ir politiniame gyvenime.
Kokie svarbiausi liuteronų bendruomenei kylantys iššūkiai Latvijoje ir, žvelgiant plačiau, – pasaulyje?
Pagrindinis iššūkis aiškus – materialinė padėtis. Mūsų bažnyčia nėra turtinga. Kunigai, galima sakyti, yra vieni neturtingiausių šalies gyventojų. Stengiamės išlaikyti savo bažnyčias. Daugelis jų – kultūros ir istorijos paminklai, kurių negalime tiesiog renovuoti: turime restauruoti, o tai brangiai kainuoja.
Tačiau yra ir kitų iššūkių, kuriuos išgyvena bažnyčios visoje Europoje. Vienas jų – ideologija, vadinama postmoderniuoju neomarksizmu, teigianti, jog visa Vakarų kultūra paremta patriarchaline hierarchine sistema, kurią reikėtų suardyti, sugriauti. Tuo tarpu mes žinome, kad privalome ginti pamatinę Europos vertybių sistemą ir gyvenimo būdą. Žinoma, mūsų užduotis – perteikti krikščionybės mokymą, idėjas šiuolaikiniam žmogui. Tačiau pasipriešinimas kyla iš to, kad įtakingos, dosniai finansuojamos ir gerai parengtos pajėgos stengiasi dekonstruoti ar net sugriauti tai, kas remiasi senuoju krikščionybės mokymu. Tai ir yra didžiausias mūsų visų iššūkis. Ir jis yra ypač sudėtingas, nes ši ideologinė pozicija vyrauja žiniasklaidoje, moksle, švietimo sistemoje. Su ja labai sudėtinga konkuruoti.
Bažnyčios balsas turėtų būti aiškiau girdimas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Tačiau kartais kyla sunkumų dėl turinio. Bažnyčia puikiai daro tai, ką darė ir XIX amžiuje: skaito Šventąjį Raštą, sako pamokslus iš sakyklų, aiškina tiesą. Tik problema ta, kad šiandien žmonėms tiesa nebeįdomi, jiems nebėra svarbu priklausyti Bažnyčiai. Ar apskritai kažkam priklausyti. Žmonėms įdomios patirtys. Kaip gi jiems įrodyti, kad jie turėtų priklausyti Bažnyčiai, kodėl turėtų? Bažnyčia privalo keistis, tapti vieta, kurioje žmogus gali keistis, tapti geresniu, patirti asmeninį santykį, patirtį su Dievu.
Taigi, iššūkių begalės. Vieni jų grėsmingi, o kiti – įkvepiantys.
Paskutinysis mano klausimas ir tema – Dievo ir žmogaus santykis globaliame pasaulyje. Kaip išsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą?
Yra keletas svarbių raktažodžių. Pirmas jų – autentiškumas. Manau, bažnyčios daro klaidą, besistengdamos supanašėti su pasauliu, būti pasaulietinėmis. Juk bažnyčia niekada negalės puikiai daryti pasaulietinių dalykų. Norėdama supanašėti su pasauliu, ji tik taps jo atspindžiu – nieko daugiau. Privalome skirti daugiau dėmesio tam, kad bažnyčia išliktų autentiška, atstovaujanti ir skelbianti tai, ko mokė Kristus, tai, ką paveldėjome iš apaštalų. Manau, kad bažnyčiai svarbiausia išsaugoti apaštališkosios tradicijos šaknis. Maža to, ne tik išsaugoti paveldą, tačiau jį tinkamai perteikti šiuolaikiniam žmogui. Taigi, turime siekti autentiškos krikščionybės. Ne tokios krikščionybės, kuri mums maloni, patogi, tarsi koks „dvasinio maisto rinkinys“ – juk dabar žmonės bando susidėlioti jiems labiausiai tinkamą religijų rinkinį. Štai žurnalo viršelyje mačiau greitojo maisto restoraną, kurio fone – bažnyčia, o antraštė skelbia: „susidėliok tinkamiausią rinkinį“. Aš patarčiau ieškoti krikščionybės šaknų, ištakų – tikrosios autentiškos krikščionybės. O ją surasti kitur, ne Bažnyčioje, neįmanoma. Juk Dievas apreiškė savo ir savo Sūnaus buvimą Bažnyčioje. Bažnyčia yra ta vieta, kur ir šiandien tarp žmonių yra Jėzus Kristus.
Antrasis raktažodis – „asmeninis tikėjimas“. Patirkite Dievą asmeniškai, susitikite ir kalbėkitės su Juo. Yra daugybė būdų, kaip tai daryti. Tarkime, čia, Latvijoje, turime judėjimą „Via de Cristo“: žmonės vyksta į taip vadinamas dvasinio prieglobsčio vietas, kuriose atnaujina savo tikėjimą, vyksta dvasinės praktikos (rekolekcijos – red. past.). Skirkite laiko susitikimui su Kristumi. Ten, kur Jis yra: Žodyje ir Sakramentuose. Ateikite į bažnyčią, dalyvaukite, skirkite laiko krikščionybės praktikoms.
Šiuolaikiniame pasaulyje reakcijų gali būti įvairių – iš jūsų gali pasijuokti ar atstumti. Tačiau jūsų patirtis bus tuo panašesnė į Kristaus, kuris tai patyrė. Nesigėdykite kryžiaus – juk jei ką nors mylite, einate ta pačia kryptimi, norite būti kartu. Prisiimdami dalį Kristaus kryžiuje, su Juo dalinsimės ir šlove, Jo prisikėlimo džiaugsmu. Krikščionybės veidas yra labai įdomus, praturtinantis. Net jei daugiau nelabai ką turite, galite nugyventi pakylėtą gyvenimą, patirti pilnatvę. Tai priklauso tik nuo jūsų pasirengimo skirti laiką ir dėmesį Dievui.
Kalbėjosi ir spaudai parengė LRT Plius laidos „Kelias“ redaktorius Tomas Pavilanskas-Kalvanas. Vertimą redagavo Rita Naujokaitytė. Pokalbis įrašytas 2018 m. lapkritį.
Publikuota žurnale „Lietuvos liuteronų kelias“ 2019 m. birželį.