Bažnyčia mums dovanoja dvi ypatingas dienas, susijusias su mirusiųjų prisiminimu. Abi jos padeda pažvelgti į mirtį ir amžinybę, tačiau kiekviena savaip atskleidžia šių dalykų prasmę.

Pirmoji yra Visų šventųjų diena, kurioje žvelgiame į visą Kristaus Bažnyčią. Joje prisimename visus šventuosius, kurių vardai įrašyti į Bažnyčios istoriją, bet ir daugybę nežinomų tikinčiųjų. Apie ją mums kalba Apreiškimo knyga, kuri praneša apie nesuskaičiuojamą dangaus minią, kuri stovi prieš Dievo sostą ir Avinėlį – Kristų. Ji skelbia, kad Kristaus Bažnyčia yra didesnė, nei ją mes matome. Ji apima ne tik šiandien žemėje gyvenančius tikinčiuosius, bet ir tuos, kurie jau iškeliavo pas Viešpatį.

Antroji diena yra Mirusiųjų minėjimo šventė, kurią švenčiame paskutinį bažnytinių metų sekmadienį. Joje mes prisimename iškeliavusius artimuosius – tuos, kuriuos mylėjome, su kuriais gyvenome, kurių šiandien mums trūksta. Joje meldžiame Dievo paguodos liūdintiems ir prisimename Kristaus pažadą apie amžinąjį gyvenimą. Mirtis yra tikra, artimųjų netektis –  skaudi, tačiau Kristaus prisikėlimas mums suteikia gyvą viltį (1 Tes 4, 13–18).

Šiandien, Visų šventųjų dieną, prisimename žmones, kurie gyvenimu liudijo ypatingą tikėjimą. Juos mes galime pavadinti tikėjimo didvyriais, nes jie išpažino Jėzų Kristų savo darbais ir net kankinystės akivaizdoje. Jų gyvenimas tapo pavyzdžiu visoms krikščionių kartoms. Iš jų mes galime pasimokyti patikėjimo Dievu, meilės artimui ir ištikimybės Kristui. Tai Biblijiniai ir Bažnyčios šventieji. Tai Abraomas – pasitikėjimo Dievu pavyzdys. Jis pasitikėjo Dievo pažadu net tada, kai nematė, kaip jis išsipildys. Tai Mozė, kuris vedė per dykumą Izraelio tautą, pasitikėdamas Dievu net sunkiausiomis aplinkybėmis. Tai Mergelė Marija – nuolankaus tikėjimo pavyzdys. Ji priėmė Dievo valią, sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Tai apaštalas Petras. Jis mums yra atgailos ir nuodėmių atleidimo pavyzdys. Mirties akivaizdoje jis išsigynė Kristaus tris kartus, tačiau atgailavo ir buvo grąžintas į tarnystę. Tai rodo, kad net po didelio suklupimo žmogus gali grįžti pas Kristų. Tai Paulius, kuris iš Bažnyčios persekiotojo tapo uoliu Kristaus evangelijos skelbėju. Dievo malonė keičia žmogaus gyvenimą. Tai Steponas – pirmasis kankinys, kuris net mirties akivaizdoje meldėsi už savo persekiotojus. Tai Bažnyčios tėvas Augustinas. Būdamas jaunas jis ieškojo gyvenimo prasmės, klydo, tačiau galiausia atsivertė ir atrado Dievo malonę.

Visų šventųjų dieną mes dėkojame Dievui už tai, kad jis taip nuostabiai veikė jų gyvenime. Jų gyvenimas stiprina mūsų tikėjimą, nes matome, kaip Dievas padėjo jiems jų silpnume. Jie skatina mus sekti jų tikėjimu ir daryti gerus darbus. Jie mus kreipia į Kristų. Apaštalas Paulius sako: „Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi“ (1 Kor 11, 1).

Bažnyčia nuo pirmųjų laikų minėjo jų mirties dieną. Tikintieji susirinkdavo prie jų kapų arba katakombose. Virš jų kapų buvo statomos koplyčios ar bažnyčios ir švenčiamos jų mirties metines. Ilgainiui Bažnyčios kalendorius tapo pilnas šventųjų dienų ir nebeliko jame vietos kitiems išskirtiniems Bažnyčios žmonėms, todėl Bažnyčia skyrė vieną dieną visiems kitiems šventiesiems. Taip atsirado diena, kai Bažnyčia drauge prisimena ir pagerbia visus šventuosius, kurių gyvenimas pasiekė pilnatvę Dievo artumoje.

Bet ar šventieji yra tik praeities asmenybės? Ne. Šventųjų yra ir šiandien – galbūt net tarp žmonių, kuriuos kasdien sutinkame.

Jei remiamės Naujuoju Testamentu, šventasis nėra žmogus, kuris jau mirė ar padarė nepaprastų darbų. Šventasis yra žmogus, kuris priklauso Kristui. Apaštalas Paulius dabarties laike gyvenančius krikščionis vadina šventaisiais.  „Dievo Bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems  Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems […]“ – pradeda jis laišką Korinto Bažnyčiai. „[…] visiems šventiesiems Jėzuje Kristuje, gyvenantiems Filipuose“, – rašo jis laiške Filipiečiams. Paulius taip vadina žmones ne todėl, kad juos Bažnyčia kanonizavo, o todėl, kad jie priklauso Kristui. Šventu žmogų padaro Dievas per Kristų.

„Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“

Apaštalas Jonas regėjo išgelbėtųjų minią – žmones apsirengusius baltais rūbais ir stovinčius prieš Dievo sostą ir Avinėlį. Kartu su dangaus angelais jie garbino Dievą giedodami: „Palaima, ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius.“

Dievo akivaizdoje stovėjo ne keli išskirtiniai tikėjimo didvyriai, bet nesuskaičiuojama daugybė išgelbėtųjų. Tai žmonės, kurie ne patys savo jėgomis tapo verti stovėti prieš Dievą. Apreiškimo knyga skelbia: „Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“ Jų šventumo pagrindas tapo ne jų pačių pastangos, o Jėzaus Kristaus auka.

Čia susiduriama su stebinančiu dalyku. Kaip kraujas gali padaryti apsiaustus baltus? Juk kraujas paprastai suteikia raudoną spalvą. Tačiau čia slypi Evangelijos žinia. Biblijoje balti drabužiai simbolizuoja žmogaus būklę Dievo akivaizdoje – jo šventumą, tyrumą ir teisumą. Apsiaustų spalva liudija, kad žmogus yra apvalytas nuo nuodėmės ir priimtas Dievo akivaizdoje. Tačiau jų rūbus išbalino ne pačių žmonių šventumas ar moralinis tobulumas, o Avinėlio kraujas – Kristaus auka ant kryžiaus. Apaštalas Jonas rašo: „Jėzaus, jo Sūnaus, kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7). Pasaulyje kraujas sutepa, tačiau Kristaus kraujas apvalo, kai žmogus priima Kristaus malonės dovaną tikėjimu. Ko žmogus negali padaryti pats, padarė Kristus ant kryžiaus. Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė už mus, kad mes būtume sutaikinti su Dievu.

Išgelbėtieji stovi prieš Dievo sostą ne todėl, kad patys pasiekė šventumą ir tapo be nuodėmės, ne todėl, kad gyveno nepriekaištingai, o todėl kad Kristus nuplovė jų nuodėmes Krikšto Sakramente, kad jie išpažino nuodėmes, ir kad priėmė jo kūną ir kraują duonoje ir vyne Šventojoje Vakarienėje. Jų balti rūbai simbolizuoja šventumą, tačiau tai ne jų pačių nuopelnas ir ne jų nuosavas šventumas, o Kristaus šventumas, kurį jis jiems padovanojo per jo šventąjį žodį ir sakramentus. Balti rūbai – Dievo dovana.

Šventieji tarp mūsų gyvena ir šiandien, tik mes jų nepastebime. Mes jų neįžvelgiame, nes išgirdę žodį „šventasis“, įsivaizduojame žmogų, kuris niekada neklysta, visada elgiasi teisingai ir yra be nuodėmės. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo silpnybių, klysta ir kovoja su savo nuodėmėmis. Jie, kaip ir mes, yra nusidėjėliai, kuriems reikalinga  Kristaus malonė. Sunku įžvelgti šventumą mus supančiuose žmonėse, nes mes ieškome šventumo ir tobulumo žmogaus elgesyje, užmiršdami, kad šventumą žmogui dovanoja pats Dievas per Avinėlio kraują. „Kas Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17) – sako Paulius.

Šventieji gyvena tarp mūsų. Tai žmonės, kurie sunkiomis aplinkybėmis išlieka ištikimi Kristui. Tai motina, kuri ištikimai augina vaikus krikščioniškame tikėjime. Tai žmogus, kuris slaugo sunkiai sergantįjį, kuris sugeba atleisti, kuris parodo gailestingumą. Jų vardai galbūt nepateks į Bažnyčios istoriją, bet tai nekeičia jų šventumo Dievo akyse, nes jų gyvenime atsispindi Kristaus meilė ir malonė.

Apaštalui Jonui Dievas leido pamatyti tai, ko mes savo akimis dar nematome. Jis regėjo didžiulę minią prieš Dievo sostą ir Avinėlį. Šioje minioje yra visi, kurie „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“. Joje yra ir žmonės, kurie gyveno tarp mūsų ir kurie buvo mūsų gyvenimo dalis. Jie jau yra triumfuojančioje dangaus Bažnyčioje, išvaduoti liūdesio, skausmo ir sielvarto. „Dievas jau nušluostė kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17). O mes vis dar esame kovojančioje Bažnyčioje – dar gyvename žemėje ir kovojame su nuodėme. Tačiau yra tik viena Bažnyčia, kuri apima dangų ir žemę, čia gyvenančius ir jau iškeliavusius šventuosius. Jos Viešpats yra Jėzus Kristus, gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats, kuris nugalėjo mirtį ir jį tikinčiuosius pakvietė į išgelbėtųjų minią. Dievo malonė ir Kristaus pergalė prieš mirtį yra mūsų viltis. Amen.