Kunigas: Edikas Šulcas
Žukų parapijos istorija
Už septynių kilometrų į rytus nuo Vilkyškių privažiuojama pušynų apsupta gyvenvietė. Bažnyčia čia pastatyta šio amžiaus pradžioje, 1904 m., tačiau parapija kurti pradėta daug anksčiau. Antai jau 1845 m. nupirktas 27,5 ha žemės plotas būsimam kunigui įkurdinti, ieškota tinkamos vietos laikiniems maldos namams įrengti. Tačiau pamaldas čia laikyti imta tik nuo 1869 m. Į jas nustatytą dieną žukiškius kviesdavo atvykęs Viešvilės kunigas, melstasi mokykloje. 1900 m. čia atkėlus kunigą Johanną Lozereitą (Ločeraitį?), pagaliau įkuriama savarankiška Žukų parapija.
Pirmiausia pastatomi namai kunigui. Netoliese esančių Lumpėnų ir Palumpių plytinių darbininkams išdeginus patvarių plytų, pradėta mūryti ir pati bažnyčia. Vakarinėje pusėje ji turėjo “buką” bokštą, priekinėje jo plokštumoje buvo suprojektuotas centrinis įėjimas. Vidinė erdvė padalyta į dvi navas, lubos lygios, dažytos. Altorių iš trijų pusių supo kūrai, galiniame buvo sumontuoti vargonai. Altorių puošė žvakių sietynas, čia buvo Krucifiksas ir užrašas: “Gebt unserem Gott allein die Ehre” (“Garbink vien tik savo Viešpatį”). Tiek sakykla, tiek altorius buvo aptraukti brangiu raudonu pliušu. Laidotuvių metu juos apdengdavo juodomis juostomis-staltiesėmis. Parapijiečiai didžiavosi savo bažnyčios varpais – jų skambesys buvo girdimas gerus 8 kilometrus. Tokie maldos namai buvo Žukuose pašventinti 1904 m. (H. Kurschatas nurodo vėlesnę jų statybos datą – 1907 m.).
Ne itin didelė parapija, lietuviškos kilmės kunigų vadovaujama, gražiai tvarkėsi – turėjo savo bažnytinį chorą, ketvirtajame dešimtmetyje įsirengė dar salę konfirmantams mokyti. Nuo bendruomenės įsteigimo iki 1944 m. čia dirbo šie dvasininkai: iki 1911 m. J. Lozereitas, 1912 – 1918 – Franzas Adomaitis, 1918 – 1919 – Dovydas Jurkaitis, 1920 – 1937 – Johannes Kalvaitis, 1937 – 1938 – Martinas Radtkė ir 1939 – 1943 m. – Johannes Juknaitis. Sudėtingiausias gyvenimas gal pastarojo. Parapijiečių labai gerbtas, nes buvęs itin malonus žmogus, mėgęs su visais bendrauti, tolimesnių kaimų gyventojus lankyti važiuodavo apžergęs dviratį. Deja, baigiantis karui paimamas į veikiančiąją armiją, patenka į rusų nelaisvę. Už spygliuotų vielų išlaikomas iki pat 1949 m. Paleistas įsikuria vadinamojoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kurį laiką čia kunigauja. Vėliau pasiseka persikelti į VFR.
1905 m. Žukų bendruomenėje užrašyta 1 800 žmonių, iš jų lietuvininkų 1 000, 1921 – 1 500, 1926 – 2 316, 1936 m. – 2 250.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Žukų bažnyčioje atnaujintos pamaldos. Jas laikė sakytojas A. Neimanas, retkarčiais atvykdavo J. Kalvanas, kiti kunigai. Po emigracijos Vokietijon sumažėjus bendruomenei, mokėti mokesčius nebeįstengta, tad maldos namus vietos valdžia nusavino, įrengė čia tarybinio ūkio sandėlį.
1992 m. atgimusiai parapijai grąžintas klebonijos pastatas, pradėta restauruoti bažnyčia. Pamaldas čia laiko kun. Ridas Tamulis. Žukuose bei kituose aplinkiniuose kaimuose gyvena dar bent 80 evangelikų liuteronų tikėjimo žmonių.
Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.