Kunigas: Juozas Mišeikis

Žeimelio, Alkiškių, Biržų evangelikų liuteronų parapijų Facebook grupė

Parapijos tarybos pirmininkė:

Marta Usonienė

Žeimelis
LT-5323 Pakruojo raj.

Žeimelio parapijos istorija

Žeimelio bažnyčia

1540 metais Žeimelyje Diunamindo (Daugavgrivos – Jūrmalos) seniūnas Kasparas fon Tyzenhausenas pastatė privačią medinę evangelikų liuteronų bažnyčią. Tai buvo viena iš seniausių liuteronų bažnyčių Latvijoje ir Lietuvoje. Tuo metu Žeimelis priklausė Livonijos ordinui. 1585 – 1587 metais šis kraštas atiteko Lietuvai. Vėlesniais laikais jis prikiausė broliams fon der Borch (iki 1699), Johanui Teofilijui fon Zasui (1699 – 1730), Evai Emerencijai fon Grothus (1710 – 1732). Buvusi medinė bažnyčia 1653 metais perstatoma, o 1742 metais remontuojama. 1761.XII.27 šioje bažnyčioje krikštytas feldmaršalas Barklajus Tolis. Šio žymaus Karvedžlo biografija prasideda krikštu, nes jo gimimo data gimimo registracijos knygoje neįrašyta. Jis mirė 1818.V.26 ir palaidotas Estijoje Jegevestėje. Ten jam pastatytas mauzoliejus. 1786 metais spalio 8 dieną, vadovaujant kunigui Konradui Šulcui, pradėta statyti dabartinė gotiško stiliaus akmens mūro bažnyčia, kuri 1793 metais buvo baigta statyti ir švento archangelo Mykolo dieną (1793.IX.29) pašventinta. Bažnyčios bokštas buvo pastatytas 1889 – 1890 metais. Iš tokios pat medžiagos 1862 metais buvo pastatyta ir klebonija.
Iki 1783 metų bažnyčia priklausė Kuršo Konsistorijos Bauskės diacezijai. 1783 metais Vilniuje įsteigta Lietuvoje atskira Konsistorija Collegium Synodale repraesentativum. Jos projektą 1759 – 1802 metais paruošė žymus literatas ir kartu kunigas Konradas Šulcas. Už tai jis gavo Lictuvos Generalinio Senjoro laipsnį.
Kunigas Konradas Šulcas (1731.01.01-1802.01.21) mirė sulaukęs 71 metų amžiaus ir palaidotas Žeimelio bažnyčioje po sakykla. Ant sakyklos stovo yra atminimo lenta:

Konrad Schulz
der Szeimenschen
Gemeinde Lehrer.
d. 1.Jänner 1731, geb.
e. 21. Jänner 1802 gest.
71 Jahr all.
Allgemein geliebt im Leben
und im Tode unvergeslich.

1883 – 1910 metais Žeimelyje tarnavo jo bendrapavardis Konradas Šulcas. 1753-1759 metais Žeimelyje gyveno ir dirbo mūsų klasiko evangelikų kunigo K. Donelaičio amžininkas latvių rašytojas, folkloristas kunigas (Gothardas Frydrichas Stenderis (1714.VIII.27-1796). Čia gyvendamas jis vokiečių kalba sukūrė pirmąją latvių kalbos gramatiką. Ji ilgai buvo latvių kalbos pažinimo pagrindu.
Žeimelio evangelikų liuteronų parapijai priklausė ir Gedučiuose gyvenęs pirmasis Lietuvos fizikas-chemikas Teodoras Grothus (1785-1822), kuris pirmasis aprašė elektrolizės teoriją, fotochemijos pagrindus. Viso jis parašė apie 50 mokslinių darbų. Jis tragiškai žuvo 1822.III.25.
Žeimelyje gyveno ir apie 20 metų tarnavo evangelikų liuteronų parapijai kunigas senjoras Erikas Leijeris (1906 – 1949). Jis gimė 1906.I.19 Biržuose, mokėsi Biržų gimnazijoje ir ją baigęs studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Evangelikų Teologijos fakultete ir 1929.VI.9 Žeimelio bažnyčioje buvo ordinuotas kunigu. Jis rūpinosi ligoniais. našlaičiais, tikinčiaisiais, kovojo prieš nusižengimus Bažnyčiai.
1941.IV.24 kun. E. Leijeris buvo išrinktas Konsistorijos prezidentu ir senjoru. 1949 metais, kai tuometinė valdžia Joniškio bažnyčią norėjo paversti grūdu sandėliu, kunigas E.Leijeris spalio 11 dieną pasiuntė protesto telegramą J. V. Stalinui ir bažnyčia trumpam laikotarpiui buvo grąžinta tikintiesiems. Tačiau po poros mėnesių (1949.XII.30), padarius kratą klebonijoje, kunigas E. Leijeris buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą į Michailovkos lagerį (Krasnojarsko sritis, Suslovo geležinkelio stotis). Sibire jis išgyveno tik porą metų. Ten, be sunkių darbų, jis aptarnavo tikinčiuosius tremtyje. Jis mirė 1951.XII.31. Tiksli jo palaidojimo vieta nežinoma. Žinoma tik tiek, kad kapinės buvo už 17 kilometrų nuo lagerio. Kaliniai galėjo palydėti jį tik iki lagerio vartų, o toliau jiems buvo uždrausta zona. Jo atminimui Žeimelio kapinėse pastatytas paminklas.
Po Senjoro kunigo Eriko Leijerio Žeimelio parapiją aptarnavo kunigas J. Degis, po to kunigas klebonas Gustavas Rauskinis, kunigas Edvinas Švageris, Rygos universiteto teologijos studentas Aivaras Salmanis (gimęs 1963.111.31), o paskutiniu metu kunigas – diakonas Erikas Laiconas, (gimęs I928.VI.11).
Ištrėmus kunigą Eriką Leijerį į Sibirą klebonijoje įkurtas vaikų darželis. Akmens mūro pastatas buvo blogai prižiūrimas ir nyko. Latvijos architektai buvo padarę pastato rekonstrukcijos projektą, bet tai to meto rajono valdžios architektų netenkino. Vėliau buvo padarytas lietuvių architektų projektas, bet pastarasis nebuvo įgyvendintas. Po nedidelio gaisro rajono valdžia nutarė geriau statyti naują darželį. Taip liko nenaudojamas ir neprižiūrimas pastatas. Žmonės pradėjo pamažu pastatą ardyti. Išardė grindis, lubas, išgriovė pečius, išėmė langus, duris. Visa tai vyko jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nusiaubtą pastatą rajono valdžia grąžino parapijai. Dar buvo minčių sutvarkius kleboniją įsteigti senelių namus ar panaudoti Žiemgalos muziejui įsteigti. Apie tai buvo rašyta rajono laikraštyje, bet šios idėjos liko neįgyvendintos. Rajono specialistų nuomone pastato remontui šiuo metu reikėtų apie vieno milijono litų. Atsižvelgdamas į pastato istorinę vertę, žemės ūkio kooperatyvas uždengė čerpių stogą, todėl šis žymus architektūrinis paminklas šiuo metu negriūna.
Žeimelio ir Alkiškių parapijas iki 1998 metų aptarnavo teologijos studentas diakonas Aivaras Salmanis. 1998 m. gegužės 21 dieną, remiantis Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorijos sprendimu, šias parapijas aptarnauti pavesta diakonui Erikui Laiconui, kuris tą dieną buvo ordinuotas kunigu diakonu. Be šių parapijų Erikui Laiconui skirta aptarnauti ir Alkiškių parapiją, bei kitas latviškai kalbančias parapijas.

Parapijos dvasinis gyvenimas

Koks parapijos gyvenimas buvo iki 19 a. spręsti sunku, nes nėra išsilikę šaltinių. Metrikų knygose randame, kad prie Šv. Vakarienės 19 amžiaus pradžioje ateidavo apie 2000 – 4000 parapijiečių, iš kurių vokiečių tautybės žmonių buvo apie 6 – 10 %. Tačiau Šv .Vakarienės dalyvių skaičius nepilnai atspindi to meto parapijos dydį. Yra išlikusios konfirmacijos metrikų knygos, kurias vedė kunigas Karolis Georgas Gilbertas (Carl Georg Gilbert). Šie duomenys sugrupuoti intervalais po penkis metus. Tiktai 1819-1820 metų duomenys yra po du metus ir paskutiniai – 1833, po tris metus. Gausus konfirmantų skaičius rodo, kad Žeimelio parapija tuo metu buvo didelė.

Konfirmacijos metaiKonfirmantų skaičius
1819 m.87
1820 m.161
1925 m.431
1830 m.363
1833 m.277
1883 m.115
1885 m.272
1890 m.514
1895 m.404
1900 m.392
1905 m.363
1910 m.375
1915 m.396
1920 m.375
1925 m.213
1930 m.136
1935 m.102
1940 m.113
1945 m.118

Nuo 1883 metų konfirmantų duomenys registruoti kunigo H. Šulco (Schulz). Nuo 1910 metų Žeimelyje kunigu tarnavo V. Bylenštinas-Mezetlemas (W. Bielenstin-Mesotlem). Jis tarnavo tik iki 1912 metų kovo mėnesio.
Po kunigo V.Bylenštino Žeimelį aptarnavo kunigas Ekertas (Eckert). Jis parpijoje dirbo iki 1928 metų. Jo tarnystės metu konfirmantų skaičius pradėjo mažėti ir nuo 95 konfirmantų 1913 metais sumažėjo iki 31 konfirmanto 1927 metais.
1928 metai kofirmantai vykdavo konfirmuotis pas kun. Plamšą į Biržus. Jų buvo 31 jaunuoliai ir jaunuolės.
Nuo 1929 metų Žeimelio parapijai vadovavo kunigas Erikas Leijeris. Be Žeimelio jis dar konfirmuodavo Biržų, Joniškio, Panevėžio parapijų jaunimą.
Po 1945 metų konfirmantų skaičius nežinomas, nes nėra išlikę registracijos duomenų. Sovietinės okupacijos laikotarpio konfirmacijos metrikų knygų rasti nepavyko.
Parapijos ūkinė veikla matyti iš kasos apskaitos knygų. Praeitame amžiuje parapijiečiai mokėdavo mokesčius. Jų dydis priklausė nuo turtingumo, kurį atspindėdavo turimos žemės kiekis. Buvo atsižvelgiama ir į šeimos dydį. Mokestis galėjo būti mokamas dalimis.
Iš 1924 metų duomenų matyti, kad mokesčio dydis buvo po 0,5 lito už desetiną (desetinas – dešimtinė – carinės Rusijos žemės ploto matavimo vienetas lygus 1,092 ha.), tačiau kai kuriems nariams mokesčiai buvo didesni, t. y. po 1 litą už desetiną. Bažnyčios remontui aukos buvo renkamos atskirai. Pavyzdžiui, 1881 metais bažnyčios remontui surinkta 15 rublių ir 15 kapeikų. Matyt, kad tų pinigų užtekdavo.
Jausdami nostalgiją savo gimtajai parapijai į pamaldas atvyksta daug senųjų parapijiečių iš Latvijos. Ypač daug jų atvyksta į organizuojamas kapų šventes. Pamaldos iki šiol vykdavo latvių kalba. Viena vertus, tai yra gimtoji parapijos kalba, tačiau jų vaikai lanko lietuviškas mokyklas ir nebemoka latvių kalbos, todėl parapija mažėja. Šis klausimas buvo diskutuotas 1998 metų rudenį. Buvo nuspręsta, kad pamokslas turi būti sakomas lietuviškai, o liturgija – latvių kalba. Tai paskatino daugiau parapijiečių lankytis bažnyčioje. Tikybos pamokos vyksta parapijos name.
Žeimelio parapijoje jau nuo seno vyksta kapų šventės. Į jas atvyksta anksčiau Žeimelyje gyvenę žmonės iš įvairių miestų: iš Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir iš Latvijos. Dalis parapijiečių Latvijoje apsigyveno po tremties, nes apsigyventi gimtosiose vietose sovietinė valdžia neleisdavo. Kapines tvarkyti padeda lietuvių – latvių draugija, atvykstanti kiekvieną vasarą iš Kauno. Šią draugiją įkūrė ir jai vadovauja universiteto Letonikos centro vadovas doc. dr. Alvydas Butkus.


Erikas Laiconas