Vilniaus parapija – Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia

Kunigai: Mindaugas Sabutis, Ričardas Dokšas

Kontaktai:

Bažnyčios:

Vokiečių g. 20
LT-01130 Vilnius
Tel.: 5-2123792
Fax.: 5-2123792
El. paštas: augustana@augustana.lt

Parapijos tarybos pirmininkė dr. Nerija Putinaitė

Administratorius Gintaras Šiaudinis
Vokiečių g. 20, 01130 Vilnius
Tel./faks. (8 5) 2123792; mob. 8 682 72452
El. p. gintaras@gmx.de; augustana@augustana.lt
Į.k. 191373750; A.s. LT24 7300 0100 0244 9941

Vilniaus parapijos istorija

Pirmieji reformacijos žingsniai Vilniuje siekia XV-ojo amžiaus pirmą ketvirtį. 1420 m. husitas Jeronimas Prahiškis, būdamas Vilniuje, skelbė Jano Huso idėjas. Ketveriais metais vėliau Lietuvos kunigaikštis Zigmantas Koributas, o 1431 m. ir pats Vladislavas Jogaila buvo aiškiai palankūs husitams.
Šv. Onos bažnyčioje, buvusioje netoli karaliaus rūmų, nuo 1502 m. Lietuvos ir užsienio dvasininkams buvo leista pamokslauti vokiškai. Iš Vokietijos atvykę kunigai ir ponai apsigyvendavo Vilniaus rūmuose, atskirame mūriniame pastate, kuris vadinosi Vokiečių namas (Deutsches Haus). Šie žmonės, turėdami glaudžius ryšius su Zigmanto Pirmojo, o vėliau ir Zigmanto Augusto rūmais, galėjo plėtoti reformaciją.
Vieni pirmųjų liuteroniškosios reformacijos veikėjų – Abraomas Kulvietis (ir vėliau Stanislovas Rapolionis) su kitais iš Lietuvos išprašytais aktyvistais, darbuodamiesi Prūsijoje, padarė lemiamą įtaką tiek krikščioniškojo tikėjimo puoselėjimui, tiek visai lietuvių kultūrai.

Parapijos įsikūrimas

Vienas pirmųjų protestantiškąsias idėjas ėmė skelbti Zigmanto Augusto mokytojas pranciškonų vienuolis F. Lismaninis. Jis mokė Vilniaus pranciškonų vienuolyne. Simboliška, kad, priverstas pasitraukti iš vienuolyno, jis gyveno toje vietoje, kur dabar yra liuteronų bažnyčios pastatai, o gal net pati bažnyčia. F. Lismaninis studijavo teologiją užsienyje, 1555 m. pilnai priėmė Liuterio mokslą. Vėliau kaip Albrechto pasiuntinys atvyko į Vilnių pas Žygimantą Augustą.
Daug išsilavinusių ir aukštas pareigas užimančių vilniečių priėmė Liuterio mokymą. Būtent, aukštos pirmųjų liuteronų pareigos ir socialinė padėtis leido liuteronybei įsitvirtinti mieste. Vienas tokių – Ulrichas Hosse, miesto burmistras, garsus oratorius ir pinigų kalėjas, 1523 metais nupirko iš pranciškonų žemės sklypą, kuris vėliau atiteko evangelikams liuteronams. Dėl paramos protestantams jis buvo du kartus ekskomunikuotas Romos katalikų bažnyčios.

Kito Vilniaus burmistro A. Morštino namuose Vokiečių g. 1555 m. apsistojo iš Vokietijos atvykęs pamokslininkas Viklifas. Ten jis įrengė patalpas maldai ir įkūrė mokyklą. Pamaldos čia vyko iki pat bažnyčios pastatymo. 1583 m. pastatą įsigijo liuteronų parapija. Greičiausiai, tai tas pats pastatas, kuriame šiuo metu įsikūrusi bažnyčios raštinė. Tai yra pats seniausias pastatas, priklausantis bažnyčiai. Būtent jame ėmė kurtis labai sparčiai augusi parapija.
Protestantizmo plėtrai Vilniuje didelę įtaką turėjo keli įvykiai: 1543 m. leidimas Lietuvos studentams studijuoti užsienyje ir 1550 m. Zigmanto Augusto suteiktos vienodos privilegijos Vilniuje “kiekvienam krikščioniškam įstatymui ir žmonių tikėjimui”. 1563 m. ši privilegija buvo pasirašyta paties vyskupo Valerijono.
Dėl pačios bažnyčios kaip pastato įkūrimo egzistuoja keletas skirtingų versijų. Datos svyruoja nuo 1555 iki 1581 metų. Bet, matyt, bažnyčios susikūrimą lėmė aukščiau minėtojo Viklifo veikla. Todėl visiškai teisėtai galima teigti, kad bažnyčia įkurta 1555 m. Šiuo atveju bažnyčia suvokiama kaip bendruomenė, turinti tam skirtą pastatą savo apeigoms ir kitai veiklai. Evangeline prasme, Bažnyčia susikūrė žymiai anksčiau – kai krikščionių bendruomenei buvo paskelbta Evangelija ir administruojami Sakramentai, kaip tai nusako Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Kur ir kada tai pirmą kartą įvyko Vilniuje, mes nesužinosime, tačiau aišku, kad tai turėjo atsitikti gal net keliomis dešimtimis metų anksčiau už 1555-uosius.

Bažnyčios pastatas

„Giesmių giesmelė” Vilniaus bažnyčioje 2002 metais.

Kada buvo pastatytas pirmasis bažnyčios pastatas, tikslių žinių nėra. Čia datavimas vėl varijuoja nuo 1555 iki 1583 metų. Yra nuomonių, kad pirmasis bažnyčios pastatas buvęs medinis, kiti mano, kad mūrinis ir gana panašus į dabartinį.
Tikslios žinios mus pasiekia nuo XVII-ojo amžiaus. Žinoma, kad tuo metu jau stovėjusios bažnyčios fundatorius buvo Mikalojus Radvila Juodasis, o 1616 m. bažnyčioje jau buvo vargonai. 1624 m. Vilniaus burmistro J. Gibelio lėšomis buvo pastatytos skulptūros, papuošusios altorių. Tačiau, nukentėjusi nuo gaisro dar 1610 m., bažnyčia visiškai sudegė 1624 m. Ši nelaimė sutapo su kontrreformacijos ypatingo aktyvumo laikotarpiu. Didelių pastangų dėka 1633 m. parapija gavo karaliaus Vladislavo Vazos privilegiją, kuria liuteronams buvo leista restauruoti bažnyčią, o sudegusią vėl atstatyti. Taip pat leista turėti varpus, varpinę ir savas kapines su prieglauda bei koplyčia prie Vilijos vartų.
1633-1649 m. bažnyčia atstatyta. Po 1655 m. gaisro iš jos liko tik sienos. Skulptūras bei vertingiausius daigtus spėta išgelbėti. 1661 m. bažnyčia visiškai sugriaunama.
1662 m. bažnyčia vėl atstatyta. Padarytos trys naujos paauksuotos klausyklos ir dvi paauksuotos ložės, išmūryti nauji skliautai.
1706, 1732 ir 1737 m. bažnyčia vėl degė. Nuo paskutiniojo gaisro stipriai nukentėjo ne tik bažnyčia, bet ir aplinkiniai mūriniai namai. Kertinis atstatymo akmuo padėtas 1737 m. (taip pat pridėta lentelė su Augusto III-iojo privilegijos tekstu), o remonto darbai prasidėjo netrukus, nors buvo draudžiami iš Romos katalikų bažnyčios pusės. Bažnyčios atstatymas patikėtas architektui Glaubicui, kuris šią užduotį įvykdė. Beje, šis skulptorius taip pat organizavo Šv. Kotrynos ir Šv. Jonų bažnyčių dekoravimo darbus.
Laikui bėgant, bažnyčia kartas nuo karto buvo atnaujinama ir remontuojama. Vykstant darbams, pamaldos būdavo laikomos evangelikų reformatų bažnyčioje. 1871 m. pastatyta varpinė, o 1872 m. išlietas didžiulis varpas.
1887 m. vargonų prospekte sumontuojami nauji 27 registrų vargonai.
1919 – 1939 m. parapijiečių skaičius mažėjo, o jokie stambesni renovacijos darbai nevykdyti.
1940 m., pasibaigus repatriacijai, parapijos veikla nutrūko. Bažnyčia perduota Vykdomojo komiteto žinion, o šis ją perdavė komjaunimo organizacijai. Tų pačių metų birželio 15 d. prasidėjo nuoseklus meninių ir kultūrinių vertybių naikinimas. Juolab stengtasi sunaikinti tai, kas susiję su krikščionybe. Pirmosios imtos niokoti Vilniaus ir Kauno liuteronų bažnyčios. Jau po metų bažnyčia buvo gana stipriai apgadinta. Tačiau niokojimas vis dėlto pristabdytas. Tai, kas dar išliko 1942 m., nufotografavo miziejaus darbuotojas J. Hopenas. Pagal jo nuotraukas dabar ir atkurtas interjeras.
Po karo bažnyčios interjeras galutinai suniokotas, vargonai išvogti.
1954 m. bažnyčia perduota Mokslinėms restauracinėms gamybinėms dirbtuvėms. Tuomet ji padalinta į du aukštus. Pirmajame aukšte įrengtos dirbtuvės, antrajame – krepšinio salė.
Štai tokiame stovyje bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems 1990 m., o 1995 m. jau įvyko pašventinimo pamaldos restauruotoje bažnyčoje. Restauraciją parėmė gausūs aukotojai. Daugiausia lėšų skyrė Vokietijos Šiaurės Elbės bažnyčia ir LR Vyriausybė. Varpą ir medžiagą suolams padovanojo Norvegijos tikintieji.
Kiti bažnyčios pastatai sovietmečiu buvo apgyvendinti ir visiškai apleisti. Su rėmėjų pagalba dalis pastatų atlaisvinta, nuperkant gyventojams butus. Viename jų įsikūrė diakonija “Vilniaus Sandora”, kitos patalpos naudojamos parapijos reikmėms arba nuomojamos. Deja, dėl didesnio kiekio pastatų vyksta teisminiai ginčai su tam tikromis interesų grupėmis, o tai trukdo eksploatuoti patalpas ir kelia parapijiečių nepasitikėjimą LR įstatymais.

Bažnyčios ir miesto santykiai

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios valdymui nemažą įtaką turėjo jos kontaktai su Vilniaus magistratu ir tai, kokią poziciją užimdavo bažnyčios administracija. Nuo karaliaus Aleksandro laikų liuteronų tikėjimas buvo privilegijuotas. Asmeniniai glaudūs magistrato darbuotojų kontaktai su Prūsija, Saksonija, Pamariu, Kuršu suteikė galimybę susipažinti su jų teise ir kai kuo pasinaudoti. Tokiu būdu Vilniuje galėjo užsimegzti reformacijos pradmenys. Vilniečių reformacija buvo deramai priimta. Atsiradus Magdeburgo teisėms, valdymo reikaluose pavyzdys imtas iš vokiečių. Tai net Vilniaus magistratą paskatino įsigyti antspaudą su vokišku krikščionybės simboliu – Šv. Kristoforu. Magistratui dažnai vadovavo liuteronų tikėjimo žmonės. Nuo 1531 m. iki 1544 m. čia dirbo turtingas Vilniaus pirklys, kilęs iš Krokuvos, Augustinas Morštinas. Jam vėliau buvo suteiktas bajoro titulas. Jis valdė didžiulius žemės plotus, o jo palikuonys ir giminės tapo socinianiečiais.
Nuo 1552 m. iki 1568 m. magistratūra pripažino bajorų teisę, o dokumentas buvo išsiųstas į Varšuvą karaliui. Jį 1632 m. išsiuntė evangelikas burmistras Vilhelmas Gugenbrechtas. 1677 m. į Varšuvos seimą buvo nusiųstas karalystės iždininkas ir liuteronų bažnyčios senjoras Jonas Šreteris. Nuo 1606 m. Vilniaus miesto burmistras buvo Jokūbas Gibelis, kuris 34 metus uoliai tarnavo miestui ir bažnyčiai. 1635 m. toje įstaigoje tarnavo Matis Letovas, Motiejaus Letovo tėvas – visi liuteronų tikėjimo. 1666 m. sausio 11 d. komisaro dekretu buvo uždrausta į magistratūrą rinkti protestantus. Šis draudimas greitai buvo atšauktas. 1697 m. miesto taryba visam laikui uždraudė kelti klausimus dėl tikybos tarp cechų. Turėta omenyje 1647 m., kada meistrai buvo išsiųsti į Prūsiją. Magistratūroje netrūko ir liuteronų bažnyčios priešų. Joje posėdžiavo teisės daktaras ir notaras Pranciškus Peyer – pagrindinis procesų prieš protestantus vadovas. Apie 1685 m. jėzuitai panaudojo jį kaip savo gynėją. Liuteronai irgi turėjo savo viešų gynėjų. 1681 m. toks buvo Jonas Beza. Iki 18 a. – Andrejus Pomianas Pežarskis. Dėl bažnyčios reikalų jie lankėsi Varšuvoje, Prūsijoje ir kitur. Kad veikla būtų sėkmingesnė, Pežarskis kartu buvo bažnyčios pirmininkas. Šituose procesuose jau nebuvo senų piktumo išraiškų ir apie XVII a. tarp protestantų ir katalikų prasidėjo susitaikymas. Kad būtų įgytos vyraujančios katalikų bažnyčios simpatijos, bažnyčios kolegijos atstovai sveikino kiekvieną naujai išrinktą Vilniaus vyskupą. 1650 m. iškilmingai sutiko į miestą įvažiuojantį vyskupą Tiškevičių. Apie 1636 m. vykusiuose ginčuose nebuvo ankstesnio triukšmo. Disputai vyko daug ramiau nei XVI a. pabaigoje. Jėzuitų mokslo įstaigų studentai nustojo įkyrėti protestantams, tapo taikesni, pradėjo žiūrėti į protestantus kaip į kolegas, brolius ir krikščionis.
1634 m. buvo sugalvota net susijungti. Panašiai elgėsi ir liuteronai. 1636 rugpjūčio 14 d. jie lydėjo iškilmingą procesiją kartu su karaliumi Vladislavu IV-uoju, atidarant naują Šv. Kazimiero koplyčią. Buvo atiduota pagarba karalaičio atminimui, kurio kūną nešė po visą miestą. Dar 1759 m. visuotinis susirinkimas reikalavo giesmių ( praefationis ). Ir vėlesniais laikais įvairios šalies žinybos ne tik gynė protestantus, bet ir buvo labai tolerantiškos. Varšuvos konstitucija 1768 m. nutarė: “visai nevartoti Liuterio ir Kalvino žodžių, bet evangelikų augsburgų tikėjimo ir helvetų”. Panaikinta duoklė “Jus stolae”, kurią protestantai mokėdavo katalikų dvarininkams. Evangelikams nustatyta “ judicium mixtum” su apeliacija, teisė “Kollatorstwa” katalikų bažnyčios atžvilgiu ir t.t. Jeigu ir įvykdavo kokie nesusipratimai, jie buvo trumpi ir atsitiktiniai. (Pvz.: 1690 m. Vilniaus vyskupas uždraudė protestantams gedulingų pamaldų metu per laidotuves garsiai giedoti prieš katalikų bažnyčias.) XVII a. pabaigoje pagaliau išsisklaidė fanatizmo ir pasipūtimo debesys, kova tarp proto ir jausmų, užsitęsusi du amžius. Grįžo geri laikai ir į mokslo įstaigas, kur anksčiau vyko karščiausi teologiniai ginčai. Vienas kitam padavė ranką katalikas ir evangelikas, kad kartu pradėtų šviesti jaunimą. Jėzuitas Počobutas atsivežė į Vilnių liuteroną Jurgį Forsterą. 1762 m. kunigaikštis vyskupas Masalskis dovanojo liuteronų mokyklos konrektoriui Vedekemui žiedą. Vyskupas Strojnovskis atsivežė mokslininką Grotką ir 1806 m. anatomui Bojanusui įteikia “ manum stipulatam”.

Bažnyčios valdymas

Nuo pat pradžių liuteronų bažnyčios valdžia susidėjo iš patrono arba globėjo, pirmininko, vicepirmininko, keleto vyresniųjų, arba šeimininkų (seniores) ir padėjėjų (conseniores).
Globėjus rinko iš senjorų tarpo, pavyzdžiui, 1672 m. juo buvo Gedeonas fon der Borchas, 1667 m. – Kristupas Letovas. Trys kuratoriai prižiūrėjo bažnyčios valdymą. 1636 m. tai buvo: Letovas, Gibelis ir Strunckas. Per du amžius senjorams padėti paskirdavo 30 vyrų. Iš jų rinkdavo senjorus. Iš tų 30 vyrų, 8 buvo skiriami prižiūrėti ir pasirašyti sąskaitas. Atrinkdavo 2, o dažniausiai 3 pamokslininkus, kurie, esant tam tikroms aplinkybėms buvo atleidžiami nuo sesijų. Be jų, dar buvo sekretorius arba notaras, kasininkas, vaistininkai ir prieglaudų, mūrinių namų, brolių ir našlių namų vyresnieji (vadovai). Į darbą už mažą atlygį priimdavo tai pat vargingus kitų tikėjimų žmones. Prie bažnyčios buvo jaunimo mokykla, iš pradžių tik vaikinams. Nuo 1649 m. tos mokyklos rektorius buvo pamokslininkas Goebelis, 1665 m. – pastorius Hartknochas, vėliau – Merzfeldas. Nuo 1673 m. kunigai dirbo ir kaip mokyklų inspektoriai. Be mokyklos sekretoriaus buvo konrektorius, choro ir giedojimo vadovas. 1640 m. toks vadovas, arba kantorius buvo Jonas Tirhalusas. Mokyklą sudarė trys klasės, vėliau dvi. Visada buvo keli mokytojai. 1694 m. be bažnytinės mokyklos dar veikė dvi mažesnės mieste, bet jas vėliau uždraudė. 1644 m. atidaryta mokykla mergaitėms. Nuo 1764 m. prieš altorių imta vaikus katekizuoti, kad jie būtų paruošti konfirmacijai. Pamokslininko pareigoms visada atrinkdavo tris kandidatus. Tuo tikslu į užsienį keliaudavo delegatai, kurie apie kandidatus surinkdavo visas smulkmenas. Pamokslai visada būdavo lenkų arba vokiečių kalbomis. Būdavo, kad tas pats pamokslininkas mokėjo abi kalbas. Svarbiems bažnytiniams reikalams spręsti būdavo sušaukiami suvažiavimai, vadinami “concordia colloquium” arba “conventus”. Bažnyčios vadovai derinosi prie seniausios liuteronų bažnyčios Saksonijoje principų ir kartu prie šalies papročių bei vietinių poreikių.
Jau 1626 m. buvo parašytos bažnyčios taisyklės, arba kanonai. Jie surašyti 23 skyriuose. 1644 m. medicinos ir filosofijos daktaras senjoras Jonas Mojus tapo bažnyčios kuratoriumi. 1648 m. jis parašė kanonus iš 304 punktų ir liepos 22 d. Vilniaus sinodas juos patvirtino. Kiekvienas kunigas, pradedant Golbeliu, kartu su bažnyčios vadovu ir kuratoriumi tuos kanonus pasirašydavo. Paskutinis pamokslininkas, įsipareigojęs vykdyti kanonus, buvo Vilniaus klebonas daktaras Hilsenitz. Iš kanonų galima spręsti, kad jau iki 1648 m. buvo bažnyčios kolegija, kuri laikėsi panašios tvarkos ir teisės: “jus patronatus” visada buvo prijungta prie Kolegijos. I-oje kanonų dalyje kalbama apie patronų (globėjų) teisę, taip pat senjorų ir 30 vyrų, kurie dar 1740 m. buvo bažnyčios valdyme, teises. II-oje dalyje kalbama apie kreipimąsi į pamokslininkus ir jų patvirtinimą. Apie jų elgseną, pamokslus, apeigas, krikštą, klausyklas, ekskomunijas (atskyrimą nuo bažnyčios), absoliucijas (nuodėmių atleidimą), Šventąją Vakarienę, laidojimus ir kitas bažnyčias, jeigu tokios būtų kaimynystėje. III dalis – apie globėjus ir mokyklos inspektorius, mokyklos tarnus ir egzaminus. IV dalis – apie bažnyčios, globos namų vyresniuosius (vadovus) ir apie pajamas. V dalis – apie sesijas ir sąskaitas.
Remdamasi savais kanonais, bažnyčia sunkiai priiminėjo naujus pamokslininkus. Pavyzdžiui 1682 m. Vilniaus vaivada Sapiega ir Trakų vaivada Oginskis norėjo, kad kunigu būtų gydytojas Hormosius, bet senjorai atkalbėjo. Kanonus 1748 m. patvirtino sinodas Biržuose, o 1799 m. Vilniaus gubernatorius Friesela. Kanonai tapo visuotinai privalomi. 1780 m. disidentų teisių pagrindu, Vilniuje įsikūrė Lietuvos Konsistorija, nepriklausoma nuo vengrų sinodo. Disidentų teisių pagrindai gruodžio 17 d. buvo paskelbti Varšuvoje, o paskui buvo keletą kartų išleisti. Vilniaus konsistorijos pirmininkas buvo kunigas Jokūbas Mykolas Krupinskis. Vengrų sinodas stengėsi pajungti sau Vilniaus bendruomenę. Pagrindinis vengrų sinodo tikslas (jam vadovavo Golza) buvo sujungti augsburgiečius ir helvetus į vieną pagrindinę konsistoriją, kur abu tikėjimai visus klausimus spręstų kartu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kitas Vilniaus kunigas Jonas Fuderikas Nikolai leidosi įtraukiamas į vengrų uniją, bet tai padarė neįgaliotas Vilniaus bendruomenės. Jis buvo atleistas iš pareigų, bet vėliau valdžios užtartas priimtas dirbti į Slucką.
1792 m. Varšuvos konsistorija vėl pabandė pajungti sau Vilniaus bažnyčią. Ji įrodinėjo, kad vengrų bažnyčia ir Vilniaus bažnyčia susikūrė anksčiau iš Radvilų fondų. Bet Vilnius nepareiškė jokių teisių į vengrų bažnyčią ir pasiliko su savo atskira konsistorija. Vilnius nepakluso nei 1667 m. Vengrijoje parašytoms “Disidentų teisėms ir laisvėms”, nei 1780 m. “Evangelikų bažnyčių teisei”. Lietuvos Konsistorija laikėsi savo kanonų ir Lietuvos statuto, kurio vienas straipsnių garantavo didžiausią toleranciją. Jeigu iškildavo abejotinų klausimų, Vilniaus konsistorija kreipdavosi į Prūsijos konsistoriją, kartais – į Gdansko arba Rygos, o retkarčiais ir į užsienio universitetų teologijos fakultetus. 1652 m. Vilnius jau turėjo savo konsistoriją ir bažnytinę tvarką. Nuo 1670 m. Vilniaus Konsistorijos dokumentai palikti Mituvoje. 1693 m. Vilniaus konsistorija nutarė gerbti ir atkreipti dėmesį į Prūsijos konsistoriją, nežeminant vietinės ( observentia sine praegludicio magistratus). Tariamai stipriai sutvarkyta Vilniaus Konsistorija savo veiklą pradėjo 1782 m. liepos 15 d. Daugiausia užsiiminėjo skyrybų reikalais. Biržų sinodas 1784 m. pradėjo dalyti parapijiečius į tris sritis: Vilniaus, Biržų ir Slucko. Vilniaus sričiai skyrė Vilnių su Goicieniškiais, Kauną, Gardiną, Višniavą, Jonavą, Gelgaudiškius. 1794 m. Vilniaus Konsistorija tapo pavaldi Peterburgo teisingumo kolegijai ( Collegium Justitiae). 1798 m. buvo nutarta laikytis senų statutų, dedant viltis į Vilniaus bažnyčios kolegijos tarpininkavimą per Vilniaus konsistoriją. 1832 m. gruodžio 28 d. Konsistorija buvo Išvaikyta, o Vilniaus bažnyčią atidavė valdyti Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai.
XVII amžiaus procesų ir nesusipratimų priežastys buvo blogai investuotos bažnyčios lėšos, nerūpestingi užstatai, karai ir kitos nelaimės; nesutarimai bei skundai pasiekdavo net katalikų konsistoriją ir ten išsispręsdavo. Nesutarimuas skatino protestantų laisvės apribojimas, piniginių rezervų trūkumas, kunigų arba senjorų privilegijų arba vienvaldiškumo pažeidimai (kai kada iš gerų norų). Privilegijuotų vietų pažeidimas bažnyčioje arba kapinėse dėl atsisakymo suteikti Šventą Komuniją. Paprastai bažnyčios nuobaudos buvo įsakymas duoti altoriui žvakių ir vargšams išmaldą. Nuo 1550 m. visi su bažnyčia susiję įvykiai ir renginiai vyko viešai bažnyčioje. Nuo 1775 m. pradėjo sklisti kalbos apie indultus (valdžios leidimus nevykdyti bažnyčios reikalavimų). Apie tai kalbėta su pasibaisėjimu ir siaubu. Tais pačiais metais evangelikai pripažino keletą katalikiškų švenčių, nes evangelikai dažnai vesdavo katalikes. 1673 m. bendruomenei nepatiko, ir tai buvo įrašyta į protokolą, kad kunigas Pezarvius pats sau suteikė Komuniją.
1698 m. taip vadinami Vilniaus bendruomenės deputatai arba 30 vyrų padarė posėdį be senjorų. 1699 m. Konsistorija už ereziją pasmerkė Kroštofą Priborovskį, kaip atsiverčiantį į socianizmą.
Nuo 1720 m. liuteronų tikėjimo bajorai nustojo lankyti bažnytines sesijas, nes dėl karo su švedais jųmažai liko mieste. Keli jų perėjo į katalikybę. Karas su švedais labai apsunkino liuteronų tikinčiuosius. Jau 1706 m. Hetmanas Višniovetskis uždėjo Vilniaus bažnyčiai karo kontribuciją 1000 talerių, tačiau tuometinis maršalka Podbereckis ir kiti katalikai į šį išpuolį sureagavo taikiai. XVIII-ojo a. bažnyčia jau neturėjo tokių globėjų, kaip Deštrunkovų, Eperiašovų, Tyzenhauzų (Andrejus Lovčis ir Jurgis Miešnis 1673 m.), Korfai (vaivada ir seniūnas 1636 m.), Jonas Henrikas Plateris (Direburgo seniūnas 1637 m.), Butleriai, Putkamerovai (1678 m.), Šreteriai ir daug kitų. Vėlesniais laikais atsirado kiti uolūs bažnyčios šalininkai: Pežarskai, Oster-Sakenai, Borkai, Minutai, Sageriai, Vagneriai, Šalcai ir daug kitų geradarių.
Anksčiau kunigų bažnytinė apranga buvo labai turtinga, arnotai brangūs (kunigo viršutinis drabužis, dėvimas per mišias), o vienas tikrais perlais siuvinėtas, kamža – meistrų darbo.
Dažnai pamaldų priežastis būdavo įvykiai Varšuvoje: seimo rinkimai, karūnavimas, laidotuvės, taip pat įvairios metinės, maldos ir pasninkai dėl gausaus maro (1690 m.), kometų ir panašiai. Ne vienas kunigas mirė nuo maro, ne vienas drąsiai pasišventė įvairioms kančioms. Kai 1653 m. kovo 3 d. prasidėjo maro epidemija, apie ją pirmieji perspėjo kunigai. Jiems buvo pasamdyti arkliai ir duota maisto, kad galėtų aptarnauti ligonius. Bažnyčia buvo atidaryta visą laiką, o kunigas Šionflisius nuo maro mirė.
Po karo 1662 m. Boguslavas Radvila bažnyčiai saugoti atsiuntė kariuomenę. Dėl to Vilniuje kilo įvairios paskalos. 1719 m. nuo rugsėjo vėl tris mėnesius siautėjo maras. Tokios ir panašios bažnyčią persekiojančios nelaimės privedė prie bažnyčios nuskurdimo, didelė dalis fondų ir testamentų buvo išnaudota. Vėlesnės XIX a. bažnyčios kuklios lėšos skiriamos bažnyčiai išlaikyti, kunigams, mokyklai, mokytojams, globos namams, kur gyveno 30 invalidų, miesto vargšams pagelbėti ir išlaikyti bažnyčios namus bei bažnyčios tarnus. 1693 m. bažnyčia nusprendė iš savo fondų padėti užsitarnavusiems ligotiems pamokslininkams ir jų našlėms iki gyvenimo pabaigos išlaikyti. 1818 m. bendruomenė nutarė, kad mokesčius sėkmingiausia būtų surinkti pagal mokestį (taxa stolae), kuris 1842 m. buvo sumažintas.
Vokietijoje XIX a. viduryje tuos žmones, kurie skrupulingai laikėsi nepakeisto liuteroniško tikėjimo, pradėjo vadinti senaisiais liuteronais. Tai įrodo, kad naujieji liuteronai turėjo išsižadėti pirminių krikščionių bažnyčios įstatymų. Dar Liuteris karčiai buvo išsitaręs: tiek yra tikėjimų ir sektų, kiek galvų.
Liuteronų bažnyčia gerbia visus tikėjimus ir nesigilina į prozelitizmą. Be sekmadienių, buvo švenčiamos šios šventės: Kūčios, pirma ir antra Kalėdų diena, Naujieji metai, Trys Karaliai, Didysis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis, pirma ir antra Velykų diena, Kristaus dangun žengimas (Šeštinės), pirma ir antra Sekminių diena, Šv. Jono Krikštytojo diena, bendra atgailos ir maldos diena, trečiadienis po sekmadienio “ Invocavit”, kasmetinės mirusiųjų prisiminimo pamaldos, didysis pasninkas ir kitos šventės pagal aplinkybes ir poreikius.
Iš pradžių liuteronų bažnyčioje buvo priimta saksoniška Agenda. XIX a. viduryje priimta tvarka pagal 1805 m. senovinę švedų Agendą, kuri beveik atitinka prūsiškąją. Nuo 1832 m. vyriausiajam kunigui suteikiamas dvasininko titulas “klebonas”, kas atitinka Lietuvos “superintendentą” arba helvetų “generalinį superintendentą”. Tokį titulą turėjo Gilbertas Žeimeliuose, prieš jį daktaras Hilsenitz Vilniuje, o vėliau kunigas Sackas Mogiliove.
Pagal XIX a. Statutą visuotinis susirinkimas kas 3 metai balsų dauguma rinko atstovus, iš kurių susideda bažnyčią valdanti kolegija. Kolegija susideda iš prezidento, viceprezidento, senjorų ir pamokslininkų. Parapijos valdžios užteko išspręsti abejotiniems reikalams arba paskirti nedideles pinigų sumas. Norėdama paskirti didesnes lėšas, kolegija kreipdavosi į Generalinę konsistoriją, kuriai būdavo pateikiama ataskaita. Buvo renkami 3 revizoriai.

Vilniaus liuteronų parapijos dvasininkai

Nuo 1578 m. dirbo du pamokslininkai: lenkų ir vokiečių. Lenkų – Motiejus Dambrauskas, o vokiečių – Jonas Sommeris.
1525 m. – kažkas iš pranciškonų, gal Stanislovas Rapolionis.
1538 m. – Abraomas Kulvietis.
1539 m. – Jurgis Martynas Maskovidius.
1550 – 1555 m. – Jonas Vinkleris (arba Viklefas, Viklifas)
1560 m. – Pavelas Oderborgas, būdamas labai jaunas, trumpam atvyko į Vilnių ir vėl grįžo į Rygą, vėliau į Kėdainius ir Kauną, kur gyveno iki 1605 m.
1578 m. – Motiejus Dambrovskis pasirašydavo kaip “ Concionator polonicus Vilnencis”, o Jonas Sommer – kaip “ Minister Ecclesiae Vilnensis”.
1590 m. – Baselius.
1591 m. – Andejus, gal Leszcrynskis arba Riguo.
1600 m. – Mollerus, atrodo tai Krovickio apologijos vertėjas Cyriak Moller.
1601 m. – Joachimas Vendelandtas, buvo linkęs į helvetų tikėjimą ir kurį laiką turėjo pasaulietiškų įsipareigojimų.
1611 m. – Kristijonas Bruno.
1613 m. – Jonas Porovskis. Jeremias Glotkovskis.
1615 m. – Lietuvos superintendentas, arba dvasininkijos generalinis senjoras Samuelis Dambrovskis. Lietuvių – žemaičių sinodas pasižymėjo tuo, kad sėkmingai išrinko ir į Vilnių pakvietė Lietuvos superintendentą ir generalinį dvsisninkijos senjorą Samuelį Dambrovskį. Jis gimė 1577 m. Lietuvoje Pogoreluose (galbūt dabartiniuose Pageliažiuose, Ukmergės rajone). Jis vadovavo 1610 m. sinodui Šmigle, o 1607 m. sinode Miroslave vienbalsiai išrinktas Didžiosios lenkijos superintendentu. Garsiajai Dambrovskio Postiliei 1691 m. karalius Sobieskis suteikia privilegiją, nors šis veikalas ir parašytas pagal liuteronų tikėjimą. Ji išspausdinta 1621 m. Vilniuje, pakartotinas leidimas Torunėje. Dambrovskis mirė 1625 m. liepos 5 d. nuo maro, o savo biblioteką paliko Vilniaus bažnyčiai.

1616 m. – Mykalojus Burchardas (atrodo jis ir Pranciškus Burchard mirė 1623 m.)
1620 m. – Jokūbas Buchovietskis.
1624 m. – Magistras Gregorius.
1626 m. – Vavržynecas Vigandas, iki 1639 m.
Jokūbas Volenbergius.
Andriejus Šionflisius, gimė 1590 m. Torunėje, mirė 1653 m. Vilniuje.
1632 m. – Kristupas Sperleris.
1639 m. – Adomas Reksas iš Gaiceniškių (atvažiuojantis).
1640 m. – Martynas Reksas, tikriausiai tai vienas ir tas pats.
1642 m. – Joachimas Goebelus. Rektorius ir 1701 m. buvo kunigas.
1641 m. ir 1642 m. – Adomas Gdacius pakeisdavo senuką Schönflissiusą.
1644 m. – Otto Mathesius Vilniuje – Rexa Martynas Gojceniszkėse vienu metu.
1650 m. – Jonas Malina iš Tilžės. Lietuvos superintendentas mirė Vilniuje 1672.
1653 m. – Andriejus Herzberis adjunktas – Rečkovskis iš Goiceniškių ir Roderichas.
1663 m. – Dovydas Pomean – Pezarovius.
1665 m. – Kristupas Hartknoch, adjuntas ir rektorius.
1667 m. – Simonas Kreška.
1672 m. – Jonas Herbinius iš Tilžės, 1679 m. mirė Vilniuje.
1674 m. – Pavelas Radošas
Jokūbas Ausšvicas (Auszevicz). Mirė 1667 m. gegužės 10 d.
1677 m. – Martynas Breverus, 1684 liko superintendentu Tilžėje.
1679 m. – Jonas Baaselis.
1683 m. – 1687 m. – Moneta, adjuntas (gal Jonas iš Gdansko).
1684 m. – Ernestas Šulzas (1701 m. dar buvo)
1700 m. – Frederikas Metelus iš Vengrijos.
1701 m. – Kristijonas Tiolneris (trumpai – konrektoriumi nebuvo išrinktas, nes nemokėjo lenkiškai.)
1704 m. – Jokūbas Henningas, mirė nuo maro.
1707 m. – Filipas Forkas, mirė nuo maro.
1711 m. – Jonas Diungenas. 1712 m. save vadino superintendentu, išbuvo kunigu mažiausiai 22 metus, nes dar 1732 m. jį užtarė Karaliaučiaus konsistorija.
1711 m. – Kristijonas Verneris.
1712 m. – Mikalojus Boguslavas Ruttichas, 10 mėn. pavadavoVernerį . Mirė 1728 m. Torunėje.
1721 m. –Jokūbas Filipas Frankas – kilimo iš Gdansko, sakė vokiškus pamokslus, o Diungenas – lenkiškus.
1719 m. – Jokūbas Engelbrechtas, atvyko į Vilnių. Tuėjo važiuoti į Kauną, nes ten nebuvo kunigo ir 1721 m. Vilniuje priėmė kvietimą (vocatio).
1732 m. – Sebastianas Fedorovičius, 1636 m. jau Gdanske.
1732 m. – Jonas Jurgis Polas, mirė 1763 m. Vilniuje.
1738 m. – Mykolas Krupinski, mirė 1758 m.
1758 m. – Jokūbas Henrikas Pevė, 1766 išvažiavo.
1764 m. – Jokūbas Mykolas Krupinskis.
1773 m. – Jonas Frederikas Nikolajus, vietoje Plevės, kilęs iš Rastenburgo.
1782 m. – Benjaminas Gotlevas Richteris.
1791 m. – Johan Jokūbas Nikolajus, iki 1824 m.
1791 m. – Karolis Liudvikas Baderis.
1824 m. – Jonas Jurgis Hilzenicas. Pamokslus lenkų kalba sakė Rafalelis ir Sefonas Lipinskiai, abu helvetų tikėjimo.
1842 m. – Voldemaras Evertas.
1875 –1897 – Johanas Brinkas.
– Hermanas Kochas
1897 – Arturas Reintalis
1909 – Teodoras Lisas.
1910-1919 – Paulis Tytelbachas
1920 – 1940 – Zigfridas Loppe

* * *

Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, kunigas Z. O. Lopė ir dalis parapijiečių 1941 m. pradžioje išvažiavo į Vokietiją. Sovietų valdžia 1940 – 1941 m. nacionalizavo bažnyčiai priklausančius pastatus. Tuo metu pradėtas ir šventovės vidaus naikinimas: išnešta dalis altoriaus, apgadinti sakyklos žemutinės dalies bareljefai…
Po karo, užgesus bažnyčios gyvenimui, čia įsikūrė skulptorių dirbtuvė. 1954 m. bažnyčia perduota gamybinėms restauracinėms dirbtuvėms. Joje įrengta gelžbetoninė perdanga, suskaldžiusi vidaus erdvę į dvi dalis. Vargonų ir senjorų balkonai išgriauti. Kolonos paliktos perdangai remti. Altorius iki pusės užmūrytas. Jo kolonų papuošimai sunaikinti, skulptūros dingusios, sakykla išgriauta. Bažnyčios viduryje pastatytos aštuonios atraminės gelžbetoninės kolonos perdangai laikyti. Antrajame aukšte įrengta krepšinio salė. Durys po bažnyčios varpine užmūrytos. Pagrindinis įėjimas paliktas iš Šv. Mikalojaus gatvės. Čia įrengti priemenė, sandėlis medžiagoms bei įrengimams saugoti, kelios patalpos darbininkams ir metaliniai laiptai į antrąjį aukštą. Rūsyje – šiluminis mazgas ir kelios angos pamatuose šiluminei trasai.
1958 m. uždarytos ir 1974 m. galutinai su žeme sulygintos liuteronų kapinės (įsteigtos 1809 m.), nugriauta didžioji koplyčia su vargonais bei varpu ir kiti pastatai. Koplyčios vietoje pastatyti Vilniaus santuokų rūmai.
Prasidėjus atgimimui, 1988 11 19 atsikūrė Vilniaus evangelikų liuteronų parapija. Pirmąsias pokario pamaldas atsikuriančiai evangelikų liuteronų bendruomenei 1989 03 08 laikė Vyskupas Jonas Kalvanas senj. Vilniaus katalikų Arkivyskupijos kurijos salėje (Šv. Mikalojaus g. 4), po to – Vilniaus universiteto Teatro salėje. Pirmiausia bendruomenė atgavo varpinę. Nuo 1990 02 16 kiekvieną sekmadienį pradėtos laikyti pamaldos joje, o nuo gruodžio 26 d. – parapijos salėje.
Pirmosios pamaldos atnaujintoje bažnyčioje įvyko praėjus lygiai septyneriems metams po parapijos atsikūrimo (1988 11 19 ) – 1995 11 19. Šiuo metu parapijai priklauso apie 600 narių.