Kunigas: Remigijus Šemeklis

Vanagų parapijos Facebook svetainė

Parapijos tarybos pirmininkas

Manfrydas Sprogys

Vanagų g. 16, Agluonėnų k.
96250 Klaipėdos r. sav.
Tel.: +370 46 442177
Mob.: +370 612 87051

Vanagų parapijos istorija

Vanagų bažnyčia

1890 m. keturiolika šiaurės rytų Priekulės parapijos kaimų – Agluo­nėnai, Aisėnai, Ašpurviai, Dėgliai, Dvyliai, Kantvainiai, Pėžaičiai, Poškos, Pozingiai, Stankaičiai, Stonaičiai, Šaukliai, Vanagai ir Žydeliai – buvo sujungti į atskirą Vanagų dvasinę apylinkę. Laikinu jos kunigu 1901 m. paskiriamas Martinas Mehlhornas. Pamaldas jis ima laikyti tais pačiais metais atidarytoje pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio dvarininko Gložaičio name. Kai 1901-1902 m. pastatomas atskiras dviklasės liaudies mokyklos pastatas, ten perkeliamos ir M. Mehlhorno laikomos pa­maldos. 1905 m. naujajai Vanagų bendruomenei pripažįstamos para­pijos teisės. Kunigauti atvyksta jaunas, energingas dvasininkas Emilis Blei­weissas.
Pirmiausiai, 1906 m., pastatomas kunigo namas su sale-klase konfir­mantams mokyti, parapijiečių susirinkimams rengti. Bažnyčios pastatą projektuoti pakviečiamas Ragainės meistras Tamošaitis (Tomascheit, kituose šaltiniuose – Tumascheit). Atrodo, kad jis ne tik suprojektavo jį, bet ir tiesiogiai vadovavo statybos darbams.
Kertinis naujųjų maldos namų akmuo padėtas 1907 m. vasarą. Ta proga susirinko daugybė žmonių, dalyvavo vyskupas, abu Priekulės kuni­gai. Pamaldas laikęs E. Bleiweissas dėkojo už finansinę paramą Konsis­torijai, paskyrusiai 2 600 markių, Rytprūsių parapijoms, sudėjusioms 2 725 markes, savo bendruomenės nariams, aukojusiems 9 000, Sinodui ir Baž­nyčių Tarybai, nepagailėjusiems 25 000, ir galiausiai kaizeriui, davusiam stambiausią sumą – 28 660 markių. Beje, kaip vėliau paaiškėjo, ir šių pinigų nepakako, prireikė dar 27 000. Savo ruožtu vietos žmonės įsipareigojo suvežti 380 m3 akmenų, talkinti visuose bažnyčios statybos darbuose.
Spėriai dirbant, netruko ateiti ir bažnyčios šventinimo iškilmės. Jos įvyko 1909 m. vasario 21 d., dalyvavo pats Prūsijos generalinis superin­tendantas D. Braunas. Laikytos dvejos pamaldos – vokiečių ir lietuvių kalbomis. Parapijiečiai, gausūs svečiai liko patenkinti 311,5 mІ uži­mančiu, tvirtu, tačiau grakščiu raudonų plytų pastatu. Jo nuo centrinės ašies kiek į dešinę patrauktas bokštas su masyviu kryžiumi toli buvo matomas pamario lygumoje. Itin gražiai jis atrodė žalių pušynų fone. Bažnyčia dvinavė, lubos medinės, gaubtos, tik virš šoninių kūrų jos lygios. Altorius ir sakykla atskiri, pastaroji kairėje pusėje. Štai kokį įspūdį naujieji maldos namai padarė jaunėlei Ievai Simonaitytei:

“Aš einu į bažnyčią, į mūsų naująją bažnyčią. Pirmą kartą. Tai didelis įvykis. Šauklių vaikai jau buvo buvę – ir Juris, ir Ilžė. Na, ką padarysi. Šaukliai turtingesni. Jie turėjo drabužių, o aš dabar tik tegavau, kai pati galų gale pinigais užsipelniau. <…>
Aplink bažnyčią jau apsodinta ir pušaičių, ir eglaičių, ir net lapuočių medukų. Tai vis mūsų kunigo Bleiveiso darbas, sako. Griežtas jis, stropus jis, girdėjau. <…>
Jau išeina vokiečiai. Kažkoks ūžimas girdėti. Nesusigaudau, kas tai, ir nėra laiko klausinėti. Įdomu patys vokiečiai. Pirmą kartą tiek daug matau vienoj krūvoj. <…>
O dabar jau mes…
– Skubėkime, negausime vietos, – nekantrauju, nes dabar žmonės – lietuviai – galvotrūkščiais ima veržtis į vidų. Mane, kaip silpnoką ant kojų, kone neštinai įneša. Bet vietos gaunava ir mudvi. <…>
Niekas bažnytėlėje neblizga nei auksu, nei kristalais ir nei pigiais bet kuriais kitais papuošalais. Bažnyčia graži savo naujumu, savo pa­pras­tumu. Šone sakykla, per vidurį altoriukas, abu iš kuklaus medžio, dengto purpuru. Ant altoriaus mūka – medinis kryžius su sidabriniu Kristaus kūnu. Tai dėl to nusilenkiama prieš altorių. Aišku. Tiesa, gale bažnyčios vitražai. Apie šiuos vitražus aš jau anksčiau girdėjau, Šauklio Juris sakė, kad jie dovanoti pačios ciecorienės Augustos – ak tu, mano pone!.. Jei ne legenda, tai gal tiesa…
Vitražuose atvaizduoti Petras ir Povilas – apaštalai. Vienas su baisiai dideliu raktu, kitas pasirėmęs ant kardo. Vieno barzda ilga, kito trumpa. Šiaip niekuo ypatingu juodu nepasižymėję, nebent dar kažkokia mėnulio šviesa aplink jų galvas.
Bažnyčia pilna suolų, taip kad visiems parapijiečiams užtenka sėdimų vietų. O jeigu jau susirenka daugiau – tai tegul ir pastovi. Didelė čia bėda. Bet ne, ne visi stovi. O kaitaliojasi. Viena pasėdi, pasėdi, pasiilsi, atsistoja ir įtraukia kitą moterį atsisėsti, pailsėti. Ir kurios tik gali ir kurioms tai įmanoma, visos taip daro. Ir man tai labai gražu… 

E. Bleiweissas Vanaguose kunigavo iki 1913 m. Perkeltas į Vyžius netrukus, po poros metų, ten ir mirė.
Kurį laiką Vanaguose kunigo nebuvo. 1914 m. pabaigoje čion atsikėlė garsus Indijos misijonierius Kristupas Lokys. Jis buvo grįžęs atostogų, bet prasidėjo karas, ir teko likti savame krašte. Ši iškili asmenybė – Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, knygų vertėjas ir leidėjas, na­cionalinio judėjimo dalyvis – ilgam liko parapijiečių, ir ne tik jų, atminty.

Vanaguose daugelį metų vyksta jaunimo stovykla. Nuotr. 2001 m.

K. Lokys gimė 1885 m. Tilžės apsk. Nelaimiškių kaime. Baigęs Ber­lyne J. E. Gossnerio misijonierių mokyklą, išvyko į Indiją. Gerai mo­kėjo hindi, mindari ir gauvari tautų kalbas, Khutitolyje įrengė parodomąjį ūkį, ligoninę, irigacijos stotį. Vėliau čia buvo pastatyta dar ilgus metus po to žmonėms tarnavusi K.Lokio vardo užtvanka. Prabėgus sunkiems Pirmojo pasaulinio karo metams, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Kunigas K. Lokys nedvejodamas pareiškė, jog parapija turi būti lie­tuviška. Namuose su šeimyna jisai kalbėjosi tik gimtąja kalba (negirdėtas dalykas Mažosios Lietuvos kunigų praktikoje!), nusifotografavo kartu su parapijos lietuvininkų kultūros draugijos “Eglė” nariais, jo dukra vėliau tapo šaule. Pats dar 1921 m. įstojo į knygų leidimo draugiją “Rytas”, bendradarbiavo laikraščiuose “Prūsų lietuvininkų balsas”, “Pagalba”, “Keleivis”, kur daugiausia rašė apie Indiją, misijų veiklą. K. Lokys buvo vienas pirmųjų indiškos tematikos propaguotojų lietuvių literatūroje. Asmeniniame gyvenime buvo be galo kuklus, kratėsi patarnavimų, gy­veno tyliai. Antai pats nedideliu vežimaičiu, arkliu kinkytu, susiveždavo šieną. Vokietininkai, net pats Klaipėdos krašto generalinis superin­ten­dentas ne kartą jį skundė Karaliaučiaus ir Berlyno konsistorijoms, siūlė atleisti iš pareigų, bet išgirdę tai parapijiečiai subruzdavo, ir bažnytinė vyresnybė palikdavo kunigą ramybėje.
Po K. Lokio mirties 1922 m. Vanaguose kunigavo škotų kilmės dva­sininkas Alexanderis Ogilvie. Jis čia išbuvo penkerius metus, nuo 1922 iki 1927. Po to, 1927-1935 m., dirbo aršus vokietininkas Johannes Szallies, o 1935-1941 m. Otto Vosylius. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis paimamas į kariuomenę, ir vanagiškiai antrą kartą lieka be kunigo. Tiesa, retkarčiais pamaldų laikyti atvykdavo kuris nors Priekulės bažnyčios kunigų.
Vanagų parapija nebuvo nei didelė, nei turtinga. 1911 m. jos ben­druomenė turėjo 2 520 žmonių, iš jų lietuvininkų 1 990 (79%). Para­pijiečių skaičius mažai tepasikeitė ir vėliau: 1921 m. jų buvo 2530, 1926 – taip pat 2 530, 1936 m. – 2 100. Ne ką tesikeitė ir lietuvybės pozicijos, ką iliustruoja lietuviškai ir vokiškai įžegnojamų jaunuolių skaičius: 1906 m. per lietuviškas pamaldas kon­firmuoti 25, per vokiškąsias 21 jaunuolis ir jaunuolė, 1907 – atitinkamai 28 ir 18, 1909 – 26 ir 21, 1911 – 45 ir 21, 1937 m. 29 per lietuviškas ir 23 per vokiškas pamaldas.
Karo viesulai nuokampios Vanagų parapijos pagailėjo: vienas po kito į savo gimtuosius namus grįžę išvarytieji žmonės rado juos beveik nepa­liestus. Tik daugely jų gyveno ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Pamaldos tyliai tebestovinčioje bažnyčioje atnaujintos 1945 m. Laikė jas sakytojai M. Kybelka, J. Kuršius, iš lagerio 1946 m. grįžęs kuršlaukiškis J. Sprogys, o dar vėliau būsimasis Ramučių, Šilutės parapijų kunigas M. Klumbys. Tų pačių metų vasaros pabaigoj Kretingos parapijos kunigas A. Baltris konfirmavo 27 Vanagų parapijos pirmkarčius. 1948 m. rugpjūčio 3 d. oficialiai įregistruota parapija turėjo apie 750 narių. Tačiau greitai prasidėjo trėmimai į Sibirą, o vėliau ir emigracija į Vokietiją, tad parapija sumenko. Nenuilstantis J. Sprogys nenuleido rankų – toliau laikė pamaldas (1950 m. jis ordinuotas kunigu diakonu), neleido išblėsti tikėjimui.
1959 m. iškilmingai paminėtas Vanagų bažnyčios pusės šimtmečio jubiliejus. Iškilmingas pamaldas pilnutėlėje bažnyčioje laikė evangelikų liuteronų senjoras Vilius Burkevičius, kunigai J. Kalvanas, J.Armonaitis, J.Gavėnis, P.Knispelis, J.Sprogys, sakytojai A. Timpa, M. Mickus ir kt.
1967 m. mirė J. Sprogys. Dvi valandas liūdnai gaudė Vanagų baž­ny­čios varpai. Atgulė jis parapijos kapinaitėse, šalia kito šios bendruomenės kunigo K. Lokio. O 1970 m. iš Vyžių kapinaičių čion atgabenti E. Blei­weisso palaikai. Taip I.Simonaitytė atsidėkojo jaunystėje ją globojusiam, gydytis į Angerburgą nuvežusiam kilniam žmogui. Būtina pasakyti, kad rašytoja, kiek įstengdama, ir toliau rūpinosi gimtąja parapija. Kiekvienais metais savo konfirmacijos dieną stengdavosi pabuvoti Vanagų bažnyčioje. 1977 m. ji įkalbėjo seną pažįstamą, operos dainininką E. Schumanną surasti kvalifikuotą meistrą vargonams suremontuoti. Pati finansavo darbus, ir senieji vargonai atgijo! 1988 m. minint I.Simonaitytės mirties metines, jais grotos rašytojos mėgtos giesmės.
Dabar Vanagų bažnyčioje pamaldas laiko kunigas Remigijus Šemeklis, bend­ruomenėje apie 200 žmonių.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.